D. Liekis. Manau, kad prietarus lietuvių galvose pakeitė žinojimas

Šiandien naujienų portale DELFI baigėme vieną unikaliausių mokslo populiarinimo projektų skirtų antropologijos sričiai – „Mumijų tyrimų maratoną“. Tai buvo trečiasis straipsnių ir vaizdo reportažų ciklas, kuriuos pradėjau kurti dar 2011 metais, kai Vilniaus universiteto mokslininkai ėmėsi Šventosios Dvasios bažnyčioje rastų mumijų tyrimų.

Tuo metu, į Lietuvą atvykęs italų antropologas dr. Dario Piombino-Mascali sakė, kad bažnyčios kriptoje rastos mumijos – tai tikras žinių lobynas ir nuodugnūs jų tyrimai būtų tikras maratonas, mat vieno specialisto gyvenimo laikotarpio jiems nepakaktų. Taip gimė projekto „Mumijų tyrimų maratonas“ pavadinimas.

Universiteto antropologai ėmėsi nuoseklių tyrimų ir nuodugniai aprašė XVIII-XIX amžiaus mumifikuotus vilniečių palaikus. Tam, kad išsiaiškintų, kokias patologijas ir anomalijas slepia mumijų kūnai ir jų nesuardytų, mokslininkai atliko kompiuterinės tomografijas septynioms puikiai išsilaikiusioms Šv.Dvasios kriptos mumijoms.

Pasinaudoję galimybe, su tanatopraktiko-balzamuotojo Dano Jankausko pagalba, tą dieną iš Kauno M. Žilinsko galerijos atgabenome ir senovės Egipto mumiją, kurią į Lietuvą atvežė pirmoji lietuvių egiptologė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Iki šių tyrimų buvo manoma, kad tai dievo Amono dainininkės balzamuotas ir į vyturus suvyniotas kūnas, tačiau po rentgenologinių tyrimų paaiškėjo, kad vyturuose vyro skeletas. Mokslininkai patvirtino, kad tai senovės Egipto mumija, tačiau nesusijusi su sarkofagu, kurį M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė įsigijo ir priskyrė šiems palaikams.

Taip buvo atverstas išsamių senovės Egipto mumijų tyrimų puslapis Lietuvoje. Jau 2013 metais, su privačių medicinos klinikų pagalba, Vilniaus universiteto antropologai atliko keturių Nacionaliniame muziejuje saugomų senovės Egipto mumijų tomografinius tyrimus.

Tačiau antropologija – tai ne vien mumijos. Daug naujų žinių, papildančių mūsų šalies ar net tarptautinę istoriją, gaunama tiriant archeologinių kasinėjimų metu randamus kaulus. Taigi, pradėjęs nužvelginėti mumijų tyrimus ėmiausi ir osteologinių temų, todėl straipsnių ir vaizdo reportažų ciklus papildė istorijos apie viduramžių lietuvius ar akmens amžiuje mūsų šalies teritorijoje gyvenusių žmonių kasdienybę.

Publikavus pirmuosius straipsnius apie žmogaus palaikų tyrimus, pasigirdo prietaringos nuomonės apie „drumsčiamą palaikų ramybę“, „nepagarbą mirusiems“ ir „nuo kaulų sklindančių maro bacilų grėsmę gyviesiems“. Tokie pasisakymai ir juokina, ir pykdo – juk tie, kurie tiki pomirtiniu gyvenimu ir mano, kad palaikų tyrimai drumsčia jų ramybę, turėtų taip pat puikiai žinoti, kad daugelis religijų moko apie kūno (žemiškojo pavidalo) laikinumą ir dvasios amžinumą, taip nurodydami, kad po mirties kūnas ir dvasia nebeturi nieko bendro, vadinasi, dvasios ramybė tampa nebepriklausoma nuo kūno ramybės. Tad greičiausiai, nuogąstavimai dėl mirusiojo ramybės labiau grįsti paties nuogąstaujančiojo sudirgimu kylančiu iš nežinojimo. Tuomet gimsta nepagrįsti kaltinimai antropologams dėl nepagarbos mirusiems. Juk iš tiesų šios profesijos žmonės demonstruoja daug didesnę pagarbą palaikams, nei galima įsivaizduoti – tai jų tyrimų objektas, svarbi ir unikali medžiaga, kuri netgi neliečiama plikomis rankomis. Be kita ko, ištirti palaikai būna perlaidojami. Taigi, šių specialistų dėka istorinių sunkumų aukos, vargingiausi miestiečiai ir šimtatūkstantinių armijų eiliniai patenka į istorijos puslapius šalia turtingųjų ir galingųjų.

Regis, per pastaruosius ketverius „Mumijų tyrimų maratono“ metus prietarai iš lietuvių galvų pradėjo garuoti kaip pakelės bala pavasarį. Matyt, baimę ir prietaringumą pakeis žinojimas ir supratimas, kad žmogaus palaikų tyrimai svarbūs mėginant atsakyti į fundamentaliausius žmonijos klausimus, ieškant mūsų tautos istorijos ar mėginant įrodyti praeities nusikaltimus.

Taip pat džiaugiuosi, kad šio projekto terpėje žiniasklaidos, mokslo ir verslo atstovai veikė išvien siekdami papildyti mūsų visų žinių bagažą. Tokiu principu galėjome suorganizuoti ir atlikti brangius rentgenologinius palaikų tyrimus, su kurių rezultatais antropologai vis dar dirba.

Nelikome nepastebėti ir tarptautinėje erdvėje – apie mumijų tyrimus Lietuvoje 2011 metais skelbė „National Geographic“, o visai neseniai parengė ir netrukus publikuos dar vieną straipsnį apie Šv. Dvasios kriptos mumijas.

Dėdamas tašką „Mumijų tyrimų maratono“ cikle, noriu padėkoti:

Prof. Rimantui Jankauskui ir jo antropologų komandai – be profesoriaus šiuolaikiško požiūrio į būtinybę komunikuoti su visuomene ir dalinti mokslo pasiekimais, šio projekto nebūtų buvę.

Medicinos ir chirurgijos centrui „Northway“ – už fundamentalų požiūrį į mediciną ir indelį į mokslo progresą Lietuvoje.

Dr. Dario Piombino-Mascali – už nuoširdų, nuoseklų ir pionierišką darbą tiriant Lietuvos mumijas.

Naujienų portalui DELFI – už įžvalgumą ir gebėjimą suvokti būtinybę populiarinti lietuvių mokslininkų darbus.

Danui Jankauskui ir Romualdui Juozui-Jankui – už pagalbą organizuojant mumijų tomografinius tyrimus.