Apie kūnų mumifikavimą Sicilijoje ar kai kuriuose Azijos regionuose „Mumijų tyrimų maratono“ skaitytojai jau žino. Mumijų ekspertas dr.Dario Piombino-Mascali pasakoja apie dar vieną mumifikacijos tradiciją tolimuosiuose Filipinuose – mirusiųjų „išrūkymą“.
Prieš kurį laiką Filipinuose mumijų tyrimus atlikęs antropologas pasakoja, kad Benguet provincijoje esantis Šiaurės Luzono regionas garsėja neįprastu būdu apdorotomis žmonių mumijomis: „Ekspedicijos metu aptikome daugybę senovinių mumijų, kurios buvo patalpintos savotiškuose karstuose, pagamintuose iš išskobtų pušų rastų. Šie karstai laikomi vietos urvuose. Palaidotieji tai Igorot genties nariai. Jokių rašytinių šaltinių apie šių kūnų preparavimą neradome, tačiau surinkome nemažai pasakojimų iš toje vietoje gyvenančių žmonių. Žinome, kad ši gentis po mirties mumifikuodavo tiek vyrus, tiek moteris.“ – sakė dr. Dario Piombino-Mascali.
Vietos gyventojai antropologui papasakojo, kad jų mirusiems protėviams prieš mirtį, ar iškarto mirus, būdavo supilamas šaukštas druskos tirpalo. Tada kūną sodindavo į „Mirties kėdę“, ritualinėje pašiūrėje. Mirusiojo galvą užgobdavo audeklo gabalu ir po kėde užkurdavo silpną ugnį. Taip prasidėdavo lėto džiūvimo procesas, kurio metu iš lavono į specialų indą išsiskirdavo kūno skysčiai. Indui prisipildžius genties vyresnieji liepdavo mirusįjį išnešti į saulės atokaitą. Tuomet genties vadai, naudodami įvairių vietinių augalų syvus pašalindavo viršutinį odos sluoksnį nuo sudžiuvusio kūno ir į išžiotą velionio burną pūsdavo smilkstančio tabako dūmus.
„Taip paruoštą kūną Igorot genties nariai gabendavo į kalnuose esančius urvus, kurių mikroklimatas idealus tolimesniam kūno išsilaikymui. Įdomu ir tai, kad naudodami tokias nebrangias medžiagas, kaip druskos tirpalas ar vietos augalų syvus, šie žmonės sugebėjo ilgam laikui mumifikuoti savo artimuosius. Šiandienis balzamavimo procesas, taikoma laidojimo namuose, daug brangesnis.“ – sakė dr. Dario Piombino-Mascali.
Mumijų ekspertas pridūrė, kad ant mirusiojo galvos uždėtas audeklas, smilkstantis laužas po kėde, įvairių aliejingų augalų naudojimas apdorojant mirusiojo palaikus užtikrindavo sėkmingą mumifikaciją ir atbaidydavo kenkėjiškus vabzdžius, kurių tuose kraštuose netrūksta.
Mumijų tyrimai antropologams leidžia daugiau žinoti apie praeities laikotarpių bendruomenes, jų gyvenimo būdą, ritualus ir paplitusias ligas, kurių simptomai pasireiškė tik minkštuosiuose audiniuose.