Mumijos Lietuvoje unikalumu nenusileidžia Mongolijos medituojančiam vienuoliui

Šiemet Mongolijoje rasta medituojančio vienuolio mumija sutraukė didžiųjų žiniasklaidos kanalų dėmesį. Nuošalioje provincijoje rasti lotoso pozoje sėdinčio vyro palaikai datuojami XIX amžiaus laikotarpiui, kuriuos ekspertai ir budistų dvasininkai vadina „medituojančiu vienuoliu“. Kai kurie jų netgi teigia, kad „medituojantis vienuolis“ vis dar gyvas, tik paniręs į labai gilią meditaciją.

Vienas iš asmeninių Dalai Lamos gydytojų dr. Barry Kerzinas leidiniui „The Siberian Times“ sakė, jog rasta mumija iš tiesų vis dar gyvas budistų vienuolis, kuris pasiekė „tukdam“ meditacijos stadiją. Į ją pasineriama kai medituojantis asmuo išlieka lotoso pozoje, negėręs ir nevalgęs bent tris savaites. Po „tukdam“ medituojantis budistas pasiekia būseną, artimą pačiam Budai.

Europos bei Tolimųjų Rytų mumijas tiriantis antropologas dr. Dario Piombino-Mascali, pastaruosius šešis metus dirbantis su Lietuvoje randamomis mumijomis teigia, kad greitai išpopuliarėjusi „medituojančio vienuolio“ mumija tikrai išskirtinė, tačiau nėra net menkiausios tikimybės, kad vienuolis vis dar gyvas: „Tiesą pasakius, mumijos meditacijos pozose dažnai randamos Azijos regionuose. Budistų religiją išpažįstantys tikintieji sąmoningai parengdavo savo kūną natūraliai mumifikacijai. Jie nustodavo valgyti grūdines kultūras, tam tikras daržoves ir kitokius produktus, todėl greitai imdavo liesėti. Po tam tikro laiko tikintysis susirasdavo nuošalią vietą, kurioje praleisdavo tam tikrą laiką lotose pozoje nevartodamas jokių skysčių. Suprantama, kad dehidratacija ir išsekimas baigdavosi mirtimi. Tačiau įdomu tai, kad sąmoningas raciono ribojimas ir dehidratacija užtikrindavo sėkmingą šių individų mumifikaciją.“ – sakė dr. D. Piombino-Mascali.

Mokslininko teigimu, didelis skysčių kiekis mirusiojo palaikuose pagreitina minkštųjų audinių irimo procesą. Sąmoningai atsisakydami skysčių ir vandeningo maisto budistų vienuoliai pradėdavo savo kūno „džiovinimą“, kurio galutiniu rezultatu tapdavo šiandien randamos mumijos.

Dr. D. Piombino-Mascali taip pat sako, kad yra buvę atvejų, kai mirusiųjų palaikai buvo iškasami ir pasodinami lotoso pozoje norint įrodyti jų nebūtą šventumą: „Yra žinoma, kad mirusiųjų kūnus po mirties specialiai sodindavo lotoso pozoje siekiant įrodyti jų šventumą ar ypatingumą. Istoriniai šaltiniai taip pat aprašo metodus, kuriais buvo užtikrinama sėkminga palaikų mumifikacija. Pavyzdžiui, mirusiųjų palaikai būdavo rūkomi dūmuose ar laikomi vėsiose ir sausose patalpose. Tirdamas Filipinų mumijas susidūriau su panašiais atvejais, kai filipiniečiai mirusiųjų artimųjų kūnus pasodina kėdėse virš smilkstančių dūmų. Po kurio laiko mirusiųjų kūnai virsta mumijomis, nes aitrūs dūmai atbaido parazitus ir sulėtina irimo procesą.“ Mokslininko teigimu, neseniai rastas „medituojantis vienuolis“ tikrai miręs ir savo išskirtinumu vargiai pranoksta Lietuvoje randamas mumijas: „Biologiškai, be jokių abejonių – šis vyras negyvas. Su dvasininkais, kurie teigia, kad „medituojantis vienuolis“ vis dar gyvas nesiginčysiu. Tam tikra prasme, Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kriptose rasti mumifikuoti žmonių palaikai, kuriuos tiriame, savo unikalumu nenusileidžia tokioms Tolimųjų Rytų mumijoms kaip ši. Tiek lietuviškos, tiek Azijos mumijos yra natūralios kilmės – tai reiškia, kad mirusiųjų palaikai mumifikavosi dėl palankių aplinkos sąlygų, o ne todėl, kad juos kažkas balzamavo, kaip, pavyzdžiui, Senovės Egipte. Medituojančiųjų mumijos skiriasi tik tuo, kad patys mirusieji sąmoningai nusprendė paruošti savo kūną tokiam pomirtiniam procesui.“

Per penkiasdešimt pastarųjų metų antropologai Azijoje aptiko daugiau nei 40 mumifikuotų palaikų lotoso pozoje.