Neregėtas žiaurumas XVI a. Alytuje: vaiką mušė iki mirties nuo vidinio kraujavimo

Šiandien Lietuvoje daug visuomenės dėmesio skiriama vaikų išnaudojimo ir smurto prieš vaikus problemoms. Žmogaus palaikus tiriančių antropologų teigimu, suaugusiųjų smurtavimas prieš mažamečius nėra šių laikų opa. Ypatingai žiauriai sužalotų vaikų palaikų randama kasinėjant senkapius.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Jankausko teigimu, šiandien pasaulyje beveik trečdalis visų registruojamų vaikų kaulų lūžių sukeliami dėl fizinio smurto: „Smurtas prieš vaikus teisiškai apibrėžiamas kaip tėvų ar globėjų blogas elgesys prieš vaikus, kuris apima lytinį, emocinį, fizinį smurtą ar nepriežiūrą. Šiandien, pasaulyje 15-30 procentų visų kaulų lūžių, nustatomų vaikams iki 3 metų, įvyksta dėl fizinio smurto prieš juos. Dabartinėje teismo medicinos praktikoje smurtas prieš vaikus nustatomas aptikus kaulų lūžius, kurie nepanašūs į netyčinius ir ypač, jei jie besikartojantys, įvairiose gijimo stadijose.“

Prof. R. Jankauskas sako, kad istoriniuose šaltiniuose vaikai beveik neminimi, todėl ir ankstesnė smurto atvejų statistika mokslininkams mažai žinoma. Tačiau padėtis pasikeitė, kai bioarcheologai ėmė atidžiau tirti randamus vaikų palaikus: „Jokie istoriniai šaltiniai apie smurtą prieš vaikus neužsimena, nes rašytiniuose šaltiniuose vaikai buvo beveik neminimi. Į šį klausimą atsako bioarcheologijos tyrimo metodai. Iki šiol bioarcheologai skirdavo mažai dėmesio temoms susijusioms su vaikais. Tik pastarąjį dešimtmetį, pasirodė daugiau studijų skirtų vaikams, nes pasikeitė pačių mokslininkų požiūris į antropologiją. Lietuvoje esame radę vieną itin žiaurų smurto prieš vaiką atvejį Užubalyje, Alytaus rajone, kuris buvo rastas kasinėjant archeologo dr. Eugenijaus Svetiko, 1999-2002 metais. Toje vietoje buvo rasti 73 kapai, datuojami XVI-XVIII amžiams. Kape, pažymėtame dešimtu numeriu buvo palaidotas apie 3 metų vaikas, be įkapių.“

Profesoriaus teigimu, mažamečio palaikuose užfiksuotos smurto žymės byloja apie ypatingai žiaurų elgesį – vaikas buvo mušamas per galvą, nugarą, krūtinės sritį. Galiausiai mažylis mirė, kai lūžęs šlaunikaulis nutraukė kojos arterijas ir sukėlė vidinį kraujavimą: „Atlikę morfologinius ir radiologinius tyrimus aptikome sukalkėjusias kraujosruvas kaukolės srityse – skliauto vidiniame paviršiuje, akiduobėse, ant abiejų raktikaulių, menčių, žastikaulių, kairio dubenkaulio ir šlaunikaulio. Taip pat pradėjusius gyti kairio raktikaulio, dešinės mentės, kairės ir dešinės pusės šonkaulių, kairio alkūnkaulio dešinio dubenkaulio lūžius. Gijimo procesai buvo prasidėjęs likus kelioms savaitėms iki mirties. Vaiko mirtį lėmę nesugijęs dešinio šlaunikaulio lūžis. Tokio tipo lūžis galėjo atsirasti vaiką metant ir šiam besileidžiant ant žemės suktelėjus koją.“

Profesorius R. Jankauskas pasakojo, kad užfiksuotas gijimo ir pakartotino sužalojimo procesas šio vaiko palaikuose tik įrodo, kad prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas ir tai nėra nelaimingo atsitikimo auka. Pavyzdžiui, tam kad lūžtų vaiko mentės kaulas, turėjo būti smūgiuojama į nugarą. Dėl tos pačios priežasties lūžo ir vaiko raktikaulis. Dubenkaulis taip pat turėjo lūžti nuo smarkaus smūgio į šią sritį.

Kitą žiauraus elgesio su vaiku atveji iš viduramžių Vilniaus aprašė antropologė Justina Kozakaitė. Mokslininkės teigimu, šio vaiko palaikai taip pat išduoda, kad būdamas gyvas jis kentė nuolatinį smurtą: „Bokšto gatvėje, buvo rasti 3-9 mėnesių amžiaus vaiko palaikai datuojami XV-XVI amžių laikotarpiui. Antropologinės analizės metu nustatėme kraujosruvos žymes ant kairės mentės kaulo ir ant dešinio žastikaulio bei blauzdikaulio. Taip pat aptikome sugijusius ir tebegijusius šonkaulių lūžius. Tai reiškia, kad prieš šį vaiką buvo nuolat smurtaujama.“

Panašių smurto prieš vaikus atvejų pasaulyje aprašyta ir daugiau, pavyzdžiui iš Egipto senkapių 150-360 mūsų eros metais. Dar bent trys atvejai viduramžių Europoje. Anot istorinės literatūros, vaikams fizinės bausmės dažnai buvo taikomos, kai globėjais tapdavo ne giminės, taip pat didelės socialinės nelygybės ir ekonominių sunkumų laikais. Buvo manoma, kad fizinės bausmės vaikus grūdina ir paruošia sunkiams suaugusiojo gyvenimui.