Pasigenda žalos įvertinimo
Vienareikšmiškai teigti, kad guglinimas yra tik geras ar blogas reiškinys – negalima, tačiau Lietuvoje dažniausiai susitelkiama į naudą, galimą žalą paliekant nuošalyje, pastebėjo šios diskusijos dalyviai.
Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius vardino pastebintis didelę „Google“ ar kitų technologijų daromą žalą moksleiviams. Jo nuomone, Lietuvoje šiuo metu technologijų svarba mokykloje yra pervertinama: kartais siekiama kuo labiau naudoti technologijas ir tai laikoma savaiminiu tikslu, nebegalvojant, ką juo norima pasiekti ir kokį šalutinį poveikį tai gali turėti.
Pasak S. Jurkevičiaus, technologijų įtaka moksleiviams pasižymi tuo, kad jie dažnai tampa nuo jos priklausomi, prastėja asmenybės socializacijos procesas, mokiniai silpnai išlaiko informaciją, silpsta jų atmintis, mąžta gebėjimas susikaupti, išlaikyti dėmesį, į informaciją žiūrima tik paviršutiniškai, o patekus į virtualią tikrovę žmonės pradeda neadekvačiai suvokti realybę.
„Mes užaugome laikais, kai informaciją brangindavome, nes ją ne visada buvo lengva gauti. Dabar moksleiviai neatsimena paprastų dalykų, nes žino, kad gali juos susirasti“, – kalbėjo jis.
Patį „Google“ S. Jurkevičius sakė juokais lyginantis su šiukšlynu. „O jei pažiūrėtume į žmones, kurie realybėje kasdien rausiasi konteineriuose, juos kasdien gali ištikti atradimo džiaugsmas, kiek gerų dalykų kiti žmonės išmeta“, – juokėsi jis, sakydamas, kad „Google“ veikia labai panašiai ir, nors yra labai daug nereikalingo šlamšto, visgi, jame galima rasti ir naudingų dalykų.
Ar žmonėms nebereikia žinių?
Vilniaus universiteto neurobiologijos mokslininkė Urtė Neniškytė pabrėžė jokiu būdu nesutinkanti su dabar gana dažnai girdimu požiūriu, kad šiuolaikiniam žmogui žinios nebesvarbios, nes jas jis gali rasti internete, tad reikia tik ugdyti žmonių gebėjimus. Deja, eksperimentai rodo, kad žmonėms nebekaupiant informacijos jų smegenų apimtis, o kartu ir gebėjimas mąstyti mažėja.
U. Neniškytė prisiminė dar 1995 metais Londone mokslininkų vykdytą eksperimentą, kai buvo tiriamos Londono taksistų ir paprastų gyventojų smegenys, tiksliau, jų sritis, atsakinga už erdvinę orientaciją, vadinamas hipokampas. Eksperimento rezultatai parodė, kad ši taksistų, kurie mintinai mokėjo Londone žemėlapius, smegenų sritis buvo reikšmingai didesnė nei kitų žmonių.
„Šis eksperimentas buvo neseniai pakartotas ir tikrinta, kaip ši sritis veikia dabar, kai žemėlapių turėti galvoje mums nebereikia, nes visi turime išmaniuosius telefonus. Buvo pastebėta, kad žmonių smegenų hipokampas mažėja: mes prarandame gebėjimą orientuotis aplinkoje ir prarandame smegenų masę“, – kalbėjo U. Neniškytė.
„Be to, mūsų smegenys veikia taip, kad sprendimus priimame operuodami turimų žinių kontekste, kurį lyginame su turima norma. Todėl mane gąsdina judėjimas švietimo kontekste, kad faktų nereikia, reikia tik gebėjimų. Kur mes tuos gebėjimus naudosime be faktų? Kritinis mąstymas be žinių bazės neįmanomas, juk mes niekada neturėsime galimybės kiekvieno fakto patikrinti „Google“. Jei ugdome žmones neskatindami įsiminti faktinės informacijos, jie nekaupia žinių bazės, mes leidžiame jiems slysti paviršiumi, iš jų atimame galimybę kritiškai mąstyti“, – sakė U. Neniškytė.
Vakaruose – posttechnologijų laikotarpis
Vakarų šalyse pastaruoju metu pastebima tendencija, kad kai kurie žmonės, patys dirbantys su technologijomis, vaikus stengiasi leisti į mokyklas, kur sąlytis su technologijomis yra ribojamas. „Pasaulis ugdymo sferoje pereina į posttechnologijų laikotarpį. Dabar visi tarptautiniai geri universitetai kalba nebe apie tai, kad eiti į virtualią aplinką. Atvirkščiai, daugelis pamatė, kad tokios programos kaip „Powerpoint“ veikia taip, kad žmonės nebesiklauso. Technologijos duoda daug galimybių pasislėpti, o juk mokslininkui esmė yra būti kūrybingam“, – kalbėjo U. Neniškytė.
Pasak jos, dabar Vakaruose populiarėjanti tendencija – vadinamieji pokalbiai prie lentos, kai nėra jokių skaidrių, ir turi sugebėti paaiškinti be jų. „Technologijos negali būti tikslas – jos turi būti priemonė, tad reikia žiūrėti, ar jos nenukreipia nuo tikrųjų ugdymo tikslų. Mes užsižaidėme, nes visada orientuojamės į Vakarus. Žinoma, užtrunka perimti tas praktikas, bet kai bandai kažką vytis, reikia stabtelti ir pažiūrėti, ar jie vis dar eina tuo pačiu keliu“, – ragino U. Neniškytė.
Ministro pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė pasakojo esanti sau įsivardinusi esminį kriterijų kalbant apie „Google“ žalą ar naudą: „Esminis lūžis, ar padeda ar trukdo „Google“: pastebėti, kai tavęs paklausia, ar pirmas impulsas yra sustoti ir kūrybiškai pagalvoti, ar paguglinti, tai yra, tik atsirinkti informaciją. Tad, viena vertus, „Google“ padeda atlaisvinti smegenis kažkam kitam, bet jei turim faktinę pradinę informaciją, kurios mums nereikia guglinti, mes iš karto galime eiti toliau ir ją interpretuoti“.
Iššūkis – naudotis protingai
Ar diskusijoje aptartos žalingos pasekmės reiškia, kad „Google“ reikėtų atsisakyti? Diskusijos dalyvių nuomone, tai tikrai nebūtų geras sprendimas – tačiau reikia nuo mažens mokytis su technologijomis elgtis protingai.
„Jei turime teisingas taisykles, ką darome, ko ten einame, žinome, kokio rezultato galime tikėtis, tada „Google“ veikia ne kaip konteineris, o galime jame rasti naudingų dalykų. Guglinimas gali padėti atrasti bendruomenę, kuri padės pasiekti efektyvumo, gerinti atminties valdymą ir tt.“, – sakė Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė Dovilė Kurpytė.
Pasaulyje taip pat apstu ir gerų pavyzdžių, tarp kurių yra ir Estija, kurios vienoje iš salų gyvenantys vaikai, nesant mokytojo, smuiku groti išmoko iš „Google“. Interneto technologijos netgi gali būti naudojamos judėjimui skatinti ar tai pačiai priklausomybei nuo technologijų mažinti, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų.
„Aš nemanau, kad ateityje informacijos srautas mažės. Gal ir nebedidės, nes esame ties galimybių riba, bet bus jauni žmonės, kurie išmoks tame kontekste dirbti, fokusuotis, siekti savo tikslų ir bus tokie, kurie gyvens trumpalaikiame momente. Mūsų, kaip tėvų, kaip ugdytojų užduotis kuo daugiau žmonių įgalinti ilgalaikiams tikslams, neleidžiant jiems būti tik seklumoje ir fokusuotis tik į paviršių“, – kalbėjo U. Neniškytė.