Sveiki atvykę į trimačio spausdinimo pasaulį! Kol užsienyje trimačiu spausdintuvu sėkmingai kuriamos net žmogaus kaukolės ar automobiliai, Lietuvoje ši technologija dar tik ieško savo vietos rinkoje.
Didelė 3D paslaugų kaina
Didelė paslaugų ir medžiagų kaina – viena iš priežasčių, kodėl spausdintuvai Lietuvoje dar nėra tokie populiarūs. Nors tokių spausdintuvų funkcijos kasdien vis labiau tobulėja ir padeda išspręsti įvairias problemas, tačiau tokios technologijos spausdinimo paslaugos vis dar išlieka pakankamai brangios.
„Tokia medžiaga, iš kurios pagaminta ši galva, kainuoja nuo 15 iki 100 eurų už kilogramą. Vienai galvai tokios medžiagos prireikia apie 100-200 gramų“, – pasakojo „Robotikos mokyklos“ įkūrėjas, vienas iš įmonės „Gaminu“ sumanytojų Paulius Briedis, rodydamas į žmogaus galvos maketą.
Dar brangesnės yra metalo spausdintuvo medžiagos. „Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC)“ nuo sausio mėnesio stovintis metalo spausdintuvas jau panaudotas keletą kartų. Pasak FTMC Branduolinių tyrimų skyriaus inžinieriaus, UAB „3D prototipai“ direktoriaus Karolio Kvietkausko, problema yra tokia, kad medžiagos, kurios yra naudojamos metalo spausdintuvuose, yra tikrai nepigios. Lyginant su standartiniu ruošiniu, šie milteliai yra apie dešimt kartų brangesni.
„Nuo sausio mėnesio metalo spausdintuvas buvo panaudotas keletą kartų. Pavyzdžiui, sukurtas detalės prototipas. Lietuviai, dirbantys Šveicarijos universitete, užsakė šiuo spausdintuvu pagaminti sudėtingą detalę – lazerio korpuse naudojamą slėginį indą. Tokią detalę atspausdinti užtruko 5 paras, o jos dydis – beveik visas spausdintuvo spausdinimo tūris (25x25x30cm)“, – pasakojo K. Kvietkauskas.
Inžinieriaus teigimu, kol nepasikeis 3D metalo spausdintuvų medžiagų kainos, tol tokios technologijos mūsų šalyje nebus populiarios. Kol kas FTMC metalo spausdintuvas bus panaudotas moksliniams tyrimams ar eksperimentams.
Paprasta sukonstruoti, sunku panaudoti
Tokių didelių kainų alternatyva – „savadarbiai“, pačių sukonstruoti spausdintuvai. Tiesa, nors tokių įrenginių detalių kaina yra mažesnė, tačiau kokybė – prastesnė. Anot specialistų, tokie spausdintuvai yra skirti mokymuisi ir smalsumo patenkinimui, o ne produktų gamybai.
Pasak P. Briedžio, detalių kainų prasme konstruoti savo 3D spausdinimo įrenginį yra tikrai pigiau, tačiau tikėtina, jog toks įrenginys neveiks arba veiks labai trumpai: „Žiūrint į detalių kainas ir kitas finansines išlaidas, tai visuomet pigiau pačiam sukonstruoti. Tačiau gauti įgūdžiai pravers ne tik spausdinime, bet ir gamyboje, padės geriau suprasti mechaniką ir automatiką. Tad, galima sakyti, kad konstruojant spausdintuvą savo jėgomis yra uždirbama daugiau žinių prasme. Tik reikia turėti omenyje, kad iki veikiančio aparato reikės poros ar net trejeto mėnesių.“
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakulteto dėstytojas, doc. dr. Eugenijus Jurkonis tokius bandymus konstruoti taip pat vertina tik kaip reikšmingą ir sveikintiną žinių šaltinį, ne kaip būsimos gamybos pradžią: „Močiutę pradžiuginti, prieš draugus pasirodyti – galbūt tokių tikslų įgyvendinimui ir bus naudinga. Tačiau abejoju, jog su jais pavyks sukurti realų, profesionalų gaminį, kad jis dar būtų vartotinas. Žmonės, bandydami 3D spausdintuvų gamybą, susiduria ir su medžiagomis, ir su kinematika, ir su dinamika – turi suprasti, kas juda, kaip juda, kodėl juda ir t.t.“
Tokį spausdintuvų minusą įžvelgia ir K. Kvietkauskas. Jo manymu, viskas priklauso nuo gaminio galimybių panaudojimo poreikio – rimtiems darbams pačių sukonstruotas spausdintuvas gali netikti: „Jei tiesiog įdomu namuose „pažaisti“ su 3D spausdintuvu, tuomet sukonstruoti tokį nėra sudėtinga. Tačiau, jei kalbame apie profesionalų ar gamybai skirtą spausdintuvą, tuomet namų sąlygomis tokio nesukonstruosi.“
Trūksta inžinerinių ir fizikinių žinių
Kaip teigia specialistai, prireiks dar ne vienerių metų, kol trimačiai spausdintuvai taps itin patrauklūs tiek pardavėjams, tiek pirkėjams. Jų nuomone, šiuo metu Lietuvoje trūksta šiomis technologijomis gebančių naudotis žmonių, daugeliui paprasčiausiai stinga fizikinių ar inžinerinių žinių.
P. Briedis sako, kad šios technologijos spausdintuvai stovės kiekvieno žmogaus namuose tik su sąlyga, kad naudojimasis jais supaprastės: „Tokie, kokie jie yra dabar, būtų reikalingi nebent tuomet, jeigu kiekvienas iš mūsų mokėtų projektuoti bei turėtų bent minimalių inžinerinių žinių.“
3D spausdinimo specialistas pabrėžia, kad šiam tikslui pasiekti reikės pakeisti visą švietimo sistemą – nuo paprastų medžio drožybos staklių pereiti prie profesionalaus kompiuterio naudojimo gamybai bei projektavimui. Tuomet, jau po 15 metų, užaugę vaikai turėtų poreikį išrasti, naudoti ir profesionaliai kurti mechanizmus.
Anot vieno iš įmonės „Gaminu“ įkūrėjų, jei spausdintuvai taps tokie įmantrūs, kad galima bus savo seną kėdę ar fotelį „įmesti“ ir gauti atnaujintą modelį, o daiktas bus pagamintas iš ankstesnių žaliavų, tuomet jie taps reikalingi kiekvienam žmogui. Tuomet trimačio spausdinimo technologijai nereikės jokių projektavimo žinių.
Ekspertas prognozuoja, kad tokie spausdintuvai pasaulyje galbūt atsiras po 50, kai kuriuose prekybos centruose Lietuvoje – dar po 5-10, o kiekvieno žmogaus namuose – dar po 30 metų. Tad tikėtina, jog po 80-100 metų Lietuvoje 3D spausdintuvai stovės kiekvienuose namuose.
Štai UAB „3D prototipai“ direktorius K. Kvietkauskas prognozuoja, jog metalo spausdintuvai apskritai niekada negalės būti naudojami namų sąlygomis. „Kol medžiaga neatpigs, tol ši technologija ir nebus tokia patraukli net pramonei. Lietuvai iki tokių pokyčių dar reikia apie 5 metų. O metalo spausdintuvo veikimas yra labai sudėtingas, eksploatavimo reikalavimai – griežti, tad tokio spausdintuvo, greičiausiai, žmonės niekada negalės pasistatyti namuose“, – teigė K. Kvietkauskas.
Doc. dr. Eugenijaus Jurkonio teigimu, reikėtų pasekti kitų šalių pavyzdžiu ir daugiau dėmesio skirti ne mokytojų apmokymui, o specializuotų centrų kūrimui. Juose mokiniai galėtų mokytis dirbti su šiomis technologijomis. „Dėstau anglų kalba užsieniečiams. Jie dažnai pasakoja, kad vieną ar kitą dalyką jau mokėsi vidurinėje. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje 3D spausdinimas yra kaip privalomas dalykas mokykloje. Lietuvoje ES pinigai naudojami teoriniams mokymams, ne praktiniams užsiėmimams, kuomet atliekami konkretūs darbai ir kartu įgyjami atitinkami gebėjimai“, – pasakojo doc. dr. E. Jurkonis.
Smulki ir vienetinė gamyba
Trimačio spausdinimo galimybės Lietuvoje kiek ribotos ir dėl nedidelio poreikio kurti sunkiąją pramonę. Kalbinti specialistai pripažįsta, kad mūsų šalyje reikia žvalgytis į smulkiąją ir vienetinę 3D technologijų gamybą.
„Lietuva yra labai mažas kraštas, čia didelės gamybos, pasaulio mastu imant, niekada nebus. Geriausiu atveju tai bus maža serijinė ar vienetinė gamyba“, – mano doc. dr. E. Jurkonis. Dėstytojas akcentuoja, kad yra nišos ir tos nišos po truputėlį ryškėja. Pavyzdžiui, 3D spausdinimas galėtų būti panaudojamas medicinoje, galima išplėsti šios srities galimybes.
Jam pritaria ir P. Briedis. Jo teigimu, pasaulyje 3D spausdinimo centrai kuriasi ten, kur yra reikalingi dideli kiekiai unikalios gamybos, pavyzdžiui, šalia automobilių projektavimo biurų, F-1 centrų ir pan. „Lietuvoje tokio kiekio gamybos poreikio nėra, todėl ir nereikia tiek spausdintuvų. Pačios 3D spausdinimo technologijos poreikis yra, tačiau viskas priklauso nuo to, kiek reikia sunkiosios pramonės prototipų“, – kalbėjo P. Briedis.
„Šiandien 3D spausdintuvai yra panašūs į 1970-aisiais pasirodžiusius pirmuosius personalinius kompiuterius, kurie buvo, šiandienos akimis žiūrint, gremėzdiškai paprasti. Daugelis nesuprato, ką su jais veikti, kuo jie gali padėti. Sunku pasakyti, į kokias formas išsivystys vis tobulėjančios 3D technologijos, bet jos tikrai įneš sumaištį visose žmogaus veiklose“, – sako doc. dr. E. Jurkonis.
„Robotikos mokyklos“ įkūrėjas P. Briedis džiaugiasi, jog Lietuvoje visgi turime programuotojų, projektuotojų ir vadybos komandą – tokią, kuri turi daug žinių ir gali tiekti net užsienio rinkai daug unikalių sprendimų.Tad akivaizdu, jog trimačio spausdinimo galimybės Lietuvoje dar turi šansų įsitvirtinti pasaulinėje rinkoje.