„Per ateinančius 30 metų teks spręsti šias teisines ir etikos problemas, tačiau esate tam nepasiruošę“, – teigė Peteris Emanuelis, kariuomenės mokslininkas ir metus trukusios Gynybos departamento studijos vyriausiasis straipsnio autorius.
Pastaraisiais metais gydytojai padarė didelį proveržį protezavimo ir transplantavimo srityse. Naujos technologijos sukūrė naujas galimybes.
JAV kariuomenė po kelių dešimtmečių tikisi išvysti kareivių, patobulintų regos, klausos, raumenų ir galbūt net nervų sistemos darbą gerinančiais prietaisais, tokiais kaip tinklainės perdangos ar nervų sistemos implantai, kurie iki tol nematytais būdais sujungs žmogų ir mašiną.
Akivaizdu, kad iš pagrindų pakeisti žmogaus organizmą – didelis iššūkis, tačiau, ko gero, dar svarbesnis iššūkis yra galybė etikos ir teisinių klausimų. Pradėjus taikyti minėtąsias technologijas, neišvengiamai prasidės ginčai, ką galima padaryti ir ką reikėtų daryti.
„Kai pasakoji apie žmogų, kuris neteko regėjimo per bombos sprogimą ar galūnės dėl improvizuoto sprogstamojo įtaiso, logiška, kad tokiu atveju klausytojai pateikia mažiau etikos argumentų, kodėl tokiam asmeniui negalima įmontuoti implanto, padėsiančio susigrąžinti prarastas funkcijas, – aiškino P. Emanuelis, turintis biochemijos ir molekulinės biologijos mokslų daktaro laipsnį. – Kita vertus, kai diskutuojame apie, pavyzdžiui, supergreitį, kaip seriale „Six Million Dollar Man“, reakcija būna kitokia. Daugeliui žmonių pradeda kilti įvairiausių klausimų, kai užsimename apie kareivių tobulinimą.“
O ką jau kalbėti apie reakciją informavus, jog ketinama pakeisti visiškai funkcionuojančias kūno dalis mechaninėmis – tik tam, kad pagerėtų fizinės savybės. Nereikia pamiršti ir nuogąstavimų apie tokių kareivių tarnavimo ypatumus ir vaidmenį kariuomenėje.
„Kariuomenės sudėtis bus mišri: paprasti kareiviai ir pagerinti kareiviai. Ką tai reiškia? Ar šis faktas darys įtaką kareivių moralei ir tarpusavio santykiams? Ar pagerinti kareiviai bus laikomi vertingesniais?“ – klausė P. Emanuelis.
„Ar pagerinto kareivio karjera bus iš anksto nulemta?“, – tęsė jis, aiškindamas, kad vadai galėtų nuspręsti, jog toks karys yra per daug vertingas paaukštinti ar laikyti atsargoje, nors pats kareivis iš paskutiniųjų stengiasi likti tėvynėje.
Vis dėlto didžiausias galvos skausmas kyla, kai pagerintas karys pasitraukia iš karinės tarnybos ir grįžta į civilinį gyvenimą.
„Tarkime, kad jis nusprendžia apsilankyti „Bellagio“ (viešbutis Las Vegase) ir prisėsti prie lošimo kauliukais stalo, o juk jo smegenys – superkompiuteris. Kitas variantas: jis grįžta namo ir patiria stigmatizaciją, nes yra kitoks“, – kalbėjo P. Emanuelis.
„O jei kareivis užsimanys keliauti? Ar galės, jeigu kariuomenės vadai į jį žiūrės kaip į turtą? O jei sugalvos nuvykti į Rusiją ar kitą ne itin draugišką šalį? Kariškiai ims panikuoti, kad pažangiosios technologijos nepakliūtų į rankas priešams.“
Problemą dar labiau gilina tai, jog šiuo metu nėra aiškių standartų, ką reiškia būti žmogumi. Šis faktas yra labai aktualus mokslininkams diskutuojant, kaip pakeisti žmones naudojant mokslo ir technologijų inovacijas.
„Nėra jokių visuotinai priimtų normų, – „Business Insider“ sakė kariuomenės mokslininkas. – Tai, ką matote, yra kelių skirtingų technologijų sričių susiliejimas. Savotiška bioinžinerijos, dirbtinio intelekto ir nanomokslo samplaika.“
„Šiuo metu mes, žmonės, gyvename labai įdomiu laikotarpiu. Matome, kaip įvairiausios technologijos susilieja, kad sukurtų galybę naujų galimybių. Įdomiausia tai, kad mūsų vyriausybės, teisinės sistemos ir net visuomenės normos nespėja kartu su technologijomis. Mes nuolatos jas vejamės. Kas yra teisėta? Kas yra etiška? Kas man priimtina ir kas nepriimtina? Kol gauname atsakymus į šiuos klausimus ir pasiekiame visuotinį susitarimą, technologijos jau būna nužengusios kelis žingsnius į priekį“, – tvirtino P. Emanuelis.