Kaip pavyko padaryti tokią karjerą? Kas laukia IT sektoriaus? Kuo gyvenimas Danijoje skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje? Kodėl vis dar reikia įrodinėti, kad mes, rytų europiečiai, – ne vagys? Apie tai interviu su D.Kniukšta, kuris trumpam užsuko į Briuselį, kur vyko Diasporos profesionalų klubų susitikimas.
– Gal trumpai galėtumėte papasakoti apie save?
– Esu kilęs iš Klaipėdos. Buvo labai smagu ten augti. Aš visada norėjau būti tiksliukas, nes mano abu tėvai yra inžinieriai. Ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija mums visiems tiksliukams sukūrė tiksliųjų mokslų pakraipą – surinko vieną klasę ir mes galėjome mokytis fizikos, matematikos, informatikos.
Baigus mokyklą studijų pasirinkimas IT srityje Klaipėdoje nebuvo didelis. Tai buvo 2003 m., veikė kelios pakraipos, bet jos buvo labai orientuotos į uostą (gyvenimo ironija, dabar mano darbas – uostų ekosistema).
Todėl išvažiavau į Vilnių. Mane visada traukė neišbandyti dalykai. Tad vietoj klasikinės informatikos Vilniaus universitete, pasirinkau inžinerinę informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete. Programa įjungė abi puses – prieš programuodamas susilituoji procesorių, o tada programuoji. Mane sužavėjo galimybė ne tik paviršutiniškai naudotis tuo, ką kiti jau turi, bet ir pačiam susirinkti aparatą, kurį galėčiau naudoti. Pavyzdžiui, dabar namie labai smagu susirinkti roletus, kurios galiu programuoti: paspaudi mygtuką ir visi roletai suvažiavo. O kaina - tik 12 eurų.
Prieš magistro studijas jau mokėjau programuoti, bet žinojau, kad programuotoju niekada nebūsiu. Aš labai nemėgstu per daug įsigilinti. Tačiau esu tokiame lygmeny, kad su specialistu galiu turėti techninį, nepaviršutinišką pokalbį. Todėl nusprendžiau stoti į verslą.
Pasisekė, nes Riomerio universitetas paleido įdomią studijų programą - Elektroninio (dabar skaitmeninio) verslo valdymas ir jie bendradarbiavo su Kauno technologijos universitetu. Mes studijavome intelektualinės nuosavybės teisę, verslo modelius ir kartu el. komercija bei tai, kas dabar išsirutuliojo į „blockchain“ technologiją. Buvo labai faina.
– Besimokydamas pradėjai ir dirbti?
– Dirbti pradėjau jau antrame kurse. Populiarus pasakymas yra „laimė – ne piniguose, bet jų kiekyje” - ir aš tuo labai tikiu, nes pinigai padeda sumažinti rūpesčius. Šiaip aš dirbu nuo 16-os. Pirmi mano darbai buvo kitose mokyklose Klaipėdoje – tvarkydavau informatikos klases, perinstaliuodavau kompiuterius, tiesiau tinklus, konfiguruodavau mokytojų el. paštus ir t.t.
– Tada jau buvo elektroniniai dienynai?
– Dar tada ne.
– Tai pasisekė mokytojams…
– Tikriausiai… (nusijuokė - red. past.)
Sugrįžtant prie mokslų ir darbo derinimo - visada mokiausi dieniniame skyriuje, todėl labai gerai buvo dirbti skambučių centre - naktimis dirbi, kartu pasidarai namų darbus, truputi iš ryto pamiegi ir 9 val. ryto vėl į paskaitas. Tad kol mokiausi darbai buvo tokie, pasakykime, „neįdomūs“, o po to prasidėjo tikroji odisėja – 9-eri metai su „Adform“.
Tai buvo 2008 m. pradžia. Kai baigiau mokslus ir pradėjau ieškoti rimtesnių darbų – vėlgi pasisekė - tuo metu „Adform” labai norėjo plėstis. Aš buvau žinants viską po truputi, o jiems būtent ir reikėjo tokio žmogaus.
– Nuo ko pradėjote?
– Pradėjau, kaip techninis žmogus. Kodavau „JavaScript“, „ActionScript“. Per 9-erius metus, užėmiau 5-6 pozicijas. Kai prisijungiau prie „Adform“, buvau, berods, 32-as darbuotojas, o kai išėjau ten buvo beveik tūkstantis žmonių. Tai parodo, kiek visi verslai IT srityje auga, nes lyginant su tradiciniais verslais, jie neturi tokio inkaro. Bet kada gali pakeisti verslo modelį, nes nėra įšaldyto kapitalo.
– O kaip atsidūrėte Danijoje?
– Su Danija istorija labai komiška. Dar prieš persikeldamas ten gyventi, Danijoje buvau kokius 40 kartų, nes „Adform“ yra daniškas įmonė. Danijoje atsidūriau, nes vienas buvęs kolega nusprendė išeiti iš „Adform“, bet po kelių mėnesių jis man parašė žinutę, kad pasiilgo Kopenhagos (jis buvo iš Norvegijos) ir nori grįžti, todėl jam reikia rekomendacijos „Maersk“, kuri pradeda skaitmenizacijos transformaciją. Aš sutikau ir man paskambino įmonės personalo tarnyba, pakalbėjome apie mano kolegą. O po poros dienų gaunu el. laišką: „Ačiū, už rekomendacijas, mes toliau tęsiame derybas su jūsų buvusiu kolega, bet mes galime ir jums pasiūlyti jūsų kvalifikaciją atitinkančias pareigas.“
Pirma reakcija: „Ką? Jūs metalinius konteinerius transportuojate iš Kinijos į Europą? Kokia dar skaitmeninė transformacija?“
Bet po 11 pokalbių, 6 jų buvo iš „Maersk“ pusės, kiti - mano inicijuoti (nenorėjau atsidurti situacijoje, kurią sukuria daugelis korporacijų: suplanuoja valdymo transformaciją, skaitmeninę transformacija ir pan., tada nusisamdo tam tikrus žmones, susidėlioja varneles ir viskas - transformacija „baigta“).
Aš nenorėjau tokioje situacijoje atsidurti, nes mane niekada nežavėjo darbas dėl darbo. Mačiau, pavyzdžiui, savo mamą, praleidžiančią visą savo karjerą vienoje darbovietėje, kurioje link galo buvo darbas dėl darbo.
Galiausiai 2017 m. pradžioje „Maersk“ įtikino mane. Jie pardavė savo viziją, kuri buvo labai paprasta - ši industrija tikrai nėra technologiškai žavinga, bet tai galima pakeisti.
Yra toks skaitmenizacijos modelis - prasideda nuo „visiškai neskaitmenizuota sritis“ ir baigiasi „viskas skaitmenizuota“ (investuotojai neturi jokio fizinio turto). Tai laivyba ir transportavimo industrija yra kažkur ant pakilimo pradžios. Tai reiškia, kad aš naujausios programavimo kalbos tikrai nepanaudosiu, bet kai kurias stadijas galiu peršokti. Kaip tai nutiko Afrikoje su mobiliaisiais mokėjimais - kai esi tiek atsilikęs, tau nereikia pereiti per faksą, personalinį kompiuterį, tu tiesiai nuo nulio šoki į naujausią.
Tai va šis dalykas mane ir sužavėjo. Kažką galiu atsinešti iš savo įdirbio (duomenų apdrojimas, programavimas ir t.t.) ir po vieną žingsnelį peršokti į priekį.
– Finansinis, atlygio klausimas „žaidė“?
– Nelabai.
– O lyginant Danijos ir Lietuvos IT specialistų atlyginimus, ar didelis skirtumas?
– Apsibrėžkime kainą - kiek kainuoja įmonei ar atlyginimas į rankas. Jeigu kalbame apie atlyginimą, gaunamą į rankas, aišku Danijoje jis yra didesnis dėl paprasto dalyko - pragyvenimo lygis ten yra aukštesnis. Šiek tiek daugiau nei dvigubai. Tai automatiškai atsiliepia ir atlyginimams.
Be to, Danija turi žavingą aspektą, kuris žmogui iš Rytų Europos arba mano kolegoms iš Egipto sunkiai suvokiamas - kokia maža yra socialinė atskirtis.
Kai pas mano kolegą, neseniai persikrausčiusį iš Egipto, atėjo meistras sutaisyti neveikiančios kriauklės ir pasidėjo šalia savęs „iPhone X“, kolega paklausė: „Kaip? Tu pavogei jį? Kaip gali nekvalifikuotas darbuotojas turėti „iPhone X“ - tai yra per brangu?“
„Ne, viskas tvarkoje. Mes tiesiog taip gyvename. Viskas tvarkoje“, - atsakė danas.
– Gal trumpai gali apibūdinti savo darbą?
– Mano darbas - skaitmeninių produktų linija, kuri skirta padėti keisti uosto veiklą. Tarkime, dabar yra tokia tvarka: atplaukia laivas, uosto kapitonas duoda nurodymą ir žmonės aklai vykdo. Net jei, pavyzdžiui, laivas nepasiruošęs švartuotis, jie stovi ir laukia: kartais laukia dvi valandas, kartais šešias, kartais tas laivas užstringa, o žmonėms pasibaigė pamaina ir jiems buvo sumokėta, kad jie pralauktų.
Atidarydamas įvairius duomenų šaltinius (palydovinės nuotraukos - taip pat) ir panaudojęs algoritmus galiu paskaičiuoti tiksliai, kada laivas prisišvartuos. Ir jeigu aš tą informaciją nusiųsiu uosto kapitonui ar laivą pasitinkantiems žmonėms, bus sutaupyta ir laiko, ir pinigų (o ir saugumo klausimai bus pagerinti).
Man skaitmeniniai produktai žaviausi tuo, kad judindamas vieną rodiklį - tarkime, saugumą, kartu galiu pakelti ir kitą - tarkime, klientų pasitenkinimo laipsnį. Nes jeigu aš didinsiu saugumą, mažindamas žmonių praleistą laiką atviroje erdvėje, automatiškai sutrumpinsiu krovinio sustojimo uoste laiką - bus greičiau iškrauti konteineriai ir klientas gaus greičiau savo krovinį. Visi šie procesai susiję, todėl aš tai ir vadinu uosto ekosistema.
– Kiek didelė jūsų komanda? Daugiau naudojatės išorinėmis (pvz., programavimo) paslaugomis?
– Visaip. Iš viso „Maersk“ dirba 41 tūkst. žmonių. Daugiau nei penktadalis visų pasaulio daiktų pervežami „Maersk“, t.y. viską, ką čia matome (pokalbis vyksta vienoje Briuselių kavinių - red. past.), kas penktas daiktas yra pabuvojęs „Maersk“ konteineryje.
– Sugrįžtant prie gyvenimo Danijoje - ar jis labai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje?
– Vilnius įdomesnis, gyvesnis, nes kultūrine prasme ten nėra viskas taip standartizuota.
Žinote, kodėl danai laikomi vieni laimingiausių pasaulyje? Kiekvienas danas gerai žino, kas yra daniška laimė: darbas didelėje korporacijoje („Mano senelis dirbo „Maersk“, mano tėtis dirbo „Maersk“, turbūt aš irgi dirbsiu „Maersk“); nusipirkti vasarnamį salos Šiaurėje, kur galės leisti savaitgalius su vaikais ir šuniu; grįžti pirmadienį, eiti į darbą ir penktadienį vėl išvažiuoti į vasarnamį.
Liepos mėnesį visa Kopenhaga išeina atostogų, nes užsidaro mokyklos ir darželiai, o vaikų priežiūra ten labai nepatogi. (Tarkime, darželiai užsidaro 15-15.30 val. ir tėvai lekia iš darbo parvežti vaiko namo, tada lekia atgal į darbą arba namuose pabaigia darbus). O liepą nėra kur padėti vaikų, dėl to visa Danija išvažiuoja. Tas pats vieną spalio savaitę ir t.t.
Noriu pasakyti, kad Danijoje viskas sudėliota pagal planą (gerą planą), bet nėra spontaniškumo žavesio. Po pustrečių metų Kopenhagoje pradedu nuobuodžiauti, nes aš nesu tas danas, kuris laime laiko vasarnamio įsigijimą.
Tiesa, yra ir labai puikių dalykų - tarkim, sveika gyvensena, dviračių takai, treniruokliai, sporto klubai ir t.t.
– Kaip skiriasi darbo kultūra?
– Danijoje oficialiai yra 37 valandų darbo savaitė (Lietuvoje - 40 valandų) ir nemažai žmonių to laikosi aklai. Esu savo akimis matęs, kaip žmogus atrašinėja žinutę „Skype“, pasižiūri į laikrodį - 15.30 val. (penktadieniais dirbama trumpiau) - nebaigia sakinio, išjungia kompiuterį ir išeina.
Kitas pastebėjimas - atskirtis tarp socialinių sluoksnių yra tokia maža, kad, bent mano požiūriu, patiems danams stinga motyvacijos. Kam 12 metų mokytis, kad būčiau daktaras, jeigu gausiu tik pusantro karto didesnį atlyginimą, nei būdamas kirpėju? Ir kirpėjas gali išvažiuoti į pailsėti Balio salą, ir daktaras gali.
Dar vienas dalykas, kuris stebina - kaip vėlai žmonės įsijungia į darbo rinką. Pirmą darbą daugelis pradeda būdami jau 26-27 metų. Iki tol mokosi.
Bet tai gerovės valstybė. Ten nėra priežasties skubėti.
– Ruošiatės kelti sparnus iš Danijos?
– Kol kas esu laimingas dėl to, ką darau. Bet kartu žinau, kad nebūsiu iš tų, kurie „Maersk“ atšvęs 25-erių metų darbo jubiliejų. Technologijų verse labai naudinga pamatyti kuo daugiau skirtingų dalykų.
Kitas aspektas - Danijos mokestinė sistema. Čia mokesčiai dideli ir progresiniai. Jei neklystu viršutinė riba gali siekti per 60 proc., o tai yra dar vienas smūgis tiems, kurie 12 metų mokėsi, daug pasiekė ir vis tiek valstybė iš jų tuos pinigus susirenka.
Todėl danai, kad prisitrauktų talentus iš užsienio, turi „Ekspatų schemą“, kuri galioja 7 metus ir suteikia kitokią mokestinę sistemą nei danų. Kitaip tariant, po maždaug 4 metų mano realios pajamos gerokai sumažės. Ir tai bus papildomas motyvas apmąstyti tolesnius kelius.
– Neatrodo, kad Lietuvos IT rinka pučiasi, kaip burbulas?
– Nenorėčiau to vadinti „burbulu“, nes žmonės tikrai daug investuoja, kad būtų geri specialistai. Visa Rytų Europa turi vieną gerą dalyką - tiksliųjų mokslų studijų kokybė. Tai daro mus patrauklius Vakarams, kur vyrauja verslumas, humanitariniai mokslai.
IT paklausa tik auga (Danijoje net cemento gamintojai pradeda skaitmenizaciją, samdo programuotojus), o pasiūla sunkiai vejasi.
Tiesa, viena, kai pabaigi 4-erių metų informatikos programą universitete, kita yra greitieji kursai, kurių nemažai dabar atsiranda: „Sumokėk 800 eurų, palankyk „Java“ kursus tris mėnesius ir gausi programuotojo darbą bei uždirbsi 2 tūkst. eurų“. Tai man kvepia spekuliacija, nes neužtenka mokėti apsukti eilutę, reikia fundamentalių pagrindų, kad galėtum spręsti realias gyvenimo problemas.
– Atvykai atstovauti Danijos lietuvių profesionalų klubą Briuselyje vykstančiame Diasporos profesionalų klubų susitikime. Ką veikia jūsų klubas Danijoje?
– Aš 2017 m. prisijungiau prie jo, nes tik atvykęs pradėjau ieškoti, ką galima veikti Kopenhagoje laisvalaikiu. Tai tokia „popamokinė“ misija, kuri yra visai smagi.
Mes dabar esame kitoje sienos pusėje, bet puikiai žinome, kaip viskas veikia Lietuvoje, esame išlaikę ryšius ir t.t., todėl galime pasitarnauti. Štai neseniai vienas pažįstamas danas paklausė patarimo dėl partnerio pritraukimo į jo startuolį.
Klubas - tai visų pirma kontaktų ir ryšių mezgimas, šiek tiek užsienio lietuvių nuomonės atstovavimas ir lietuvių-Lietuvos įvaizdžio gerinimas.
Kai kuriose šalyse situacija jau geresnė, bet vis dar Rytų Europa turi ne kokį įvaizdį. Paprastas pavyzdys, susipažinome su olande kolege: „Tu iš Lietuvos... ten šalia yra Lenkija?, - kalbėjo ji. - A, taip, lenkai mašinas vagia.“ Iš kur ji tai ištraukė? Pasirodo, jos tėvai, gyvenantys užmiestyje, tuo giliai įsitikinę...
Na, nesame mes tie vagys. Tai buvo seniai. Dabar lietuviai daro labai sėkmingas tarptautines karjeras. Mes esame tikrai geresni, nei mano kiti. Ir tą parodyti yra didelė dalis klubo veiklos.