Pradėsiu nuo trumpos priešistorės. 2014 metų pradžioje pasaulį pasiekė žinutė, kad netrukus pasirodys telefonas su flagmanų charakteristikomis, bet už pusę kainos, t.y. 300 eurų.
Kai pirmasis „OnePlus One“ išėjo į rinką, ažiotažas buvo milžiniškas. „OnePlus“ – kompanija, apie kurią niekas iki tol negirdėjo, nebuvo išleidus ne tik telefono, bet apskritai jokio įrenginio. Prekyba vyko tik oficialiame gamintojo puslapyje su tarptautiniu siuntimu į kone visą pasaulį. Telefonas buvo „šluojamas“, pardavėjo svetainė „lūždavo“. Tik papildžius atsargas, telefonai vėl buvo akimirksniu išparduodami.
Labai gerai pamenu tą laiką, kadangi pats buvau vienas iš tų laimingųjų, kuriam pavyko įsigyti „OnePlus One“. Tai buvo kažkas nerealaus. Telefone sumontuotas tuo metu greičiausias „Qualcomm Snapdragon“ procesorius, daug operatyvios atminties. O dizainas… Galinė pusė padengta visiškai neslidžia danga, primenančia švitrinį popierių. Tai dar buvo laikai, kai skirtingų gamintojų modelius galima buvo nesunkiai atskirti.
Operacinė „OnePlus“ sistema buvo verta atskiro straipsnio. Ji vadinosi „CyanogenMod“ – smarkiai modifikuota „Android“ operacinės sistemos versija, prie kurios darbavosi ne tik daugybė tikrų „gykų“, bet ir milžiniška entuziastų bendruomenė, su kiekviena diena „OnePlus One“ paversdami vis greitesniu ir vis geresniu įrenginiu. „OnePlus“ tapo kultiniu visiems „Android“ fanams, ieškantiems telefono su begalinėmis modifikavimo galimybėmis.
Būtent su pirmuoju „OnePlus“ kompanija išrado naują terminą, kuris ilgainiui tapo siektinu titulu aršioje telefonų kovoje. Tai visiems mums puikiai žinomas terminas „flagmanų žudikas“ (angl. The flagship killer). Kompanija padarė tai, ko dar nei vienam telefonų gamintojui iki tol nepavyko padaryti taip greitai, ir pasiekė jie tai pasirinkę labai protingą strategiją – supurtyti rinką išleidžiant flagmaną už iki tol negirdėtą kainą, lygią pusei įprastos kainos analogiškam konkurentų įrenginiui.
„OnePlus“ dar tada pasirinko tinkamą būsimos sėkmės kelią, ir juo tendencingai ėjo – pradėti nuostolingai, bet garsiai, išleidžiant bekompromisį produktą, dėl kurio kokybės niekam nekiltų klausimų, net jei tai produktas visiškai negirdėtos kompanijos.
Toks kompanijos sprendimas akimirksniu sulaukė tarptautinio pripažinimo. Nuo tol kiekvienas jų leidžiamas telefonas buvo vis geresnis ir geresnis, o kaina palaipsniui didinama, kol ilgainiui ji praktiškai susilygino su garsiųjų gamintojų analogiškais modeliais.
Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad manau, jog tai yra svarbu, norint suprasti, kokia kompanija yra „OnePlus“, bei kas ir kodėl renkasi jos telefonus. Kompanija, išleidusi pirmąjį įrenginį, atsisuko į „Android“ entuziastus, ir dėmesys bendruomenei buvo ir išliko kritiškai svarbus iki šiol.
Dar vienas to patvirtinimas – pakuotė, kuri mane pasiekė redakcijoje. Iš pradžių maniau, kad įsivėlė kažkokia klaida, juk aš laukiau telefono, o čia didžiulė sunki dėžė. Pasirodo, gavau apžvalgininkams skirtą didelę raudoną, neįprastai atidaromą pakuotę, kurioje – „OnePlus 8T“ produkto supažindinimo knyga – „apžvalgininko gidas“, du originalūs, labai dailūs papildomi telefono dėklai, ir žinoma, paties telefono dėžutė. Apipavidalinimas sukėlė didesnę nuostabą, nei pirmą kartą į rankas paimtas telefonas lanksčiu ekranu už 2000 eurų.
Puikiai suprantu, kad pirkėjai salonuose tokios dėžės negaus. Taip pat puikiai suprantu, kad tokiu būdu kompanija siekia apžvalgininkus papirkti dar prieš šiems pradedant telefono apžvalgą. Ir taip, po velnių, taip ir reikia daryti. Dėmesys bendruomenei, noras užkariauti jos širdis ir palankumą tik įrodo tai, apie ką rašiau – „OnePlus“ sėkmė yra jos gerbėjai „gykai“. Ar toks prezentavimas pakeis mano nuomonę apie telefoną? Ne, apžvalgos kriterijai išliks tie patys, kaip ir kitiems telefonams. Bet ar tai formuoja mano pagarbą gamintojui? Žinoma. Didiesiems gamintojams tikrai yra ko pasimokyti.
Ekranas
Laikyti aparatą rankose – lengva atgaiva, jis kiek kompaktiškesnis už mano įprastai naudojamus telefonus. Ekrano įstrižainė – 6.55 colio, tai, žinoma, niekaip ne kompaktiškas telefonas, bet kiekvienas sutaupytas milimetras prisideda prie patogesnio naudojimo. Ekranas „AMOLED“, 120Hz, ir jis puikus - ryškumas geras, spalvos sodrios, bet ne pernelyg, kas būdinga „OLED“ ekranams. Įprastai telefonuose su „OLED“ ekranais spalvų režimą keičiu į standartinį, nes gamykliškai būna įjungtas ryškusis/sodrusis režimas (angl. vivid), čia to nedariau.
Ekrano vaizdo atnaujinimo dažnis – 120 Hz užtikrina itin sklandžias animacijas ir malonų sklandymą telefono meniu, naršyklėje; sukuria iliuziją, kad telefonas veikia greičiau. Bet 120 Hz tapo naujuoju standartu dar praeitais metais, ir nebūtinai brangiuose telefonuose.
Ant ekrano gamykliškai užklijuota apsauginė plėvelė, kuria pirštai visai neblogai slysta. Tik panašu, jos užteks neilgam, nes labai jau braižosi.
Ekrano viršuje kairėje – nedidelė akutė asmenukių kamerai. Vieta jau tapusi įprasta, nei gerai, nei blogai, žodžiu – be priekaištų.
Kadangi prakalbau apie ekraną, tai štai truputis druskos. Po ekranu slepiasi pirštų skaitytuvas. Taip, jau ne kartą apžvalgose esu kabinėjęsis prie šio sprendimo identifikuoti vartotoją. Rašiau ne kartą, pasikartosiu ir dabar – joks, kad ir pats naujausias ir moderniausias pirštų skaitytuvas ekrane greičiu ir patikimumu neprilygs įprastam pirštų skaitytuvui, įmontuotam telefono šone ar gale (pageidautina šone).
Išimtimi netapo ir „8T“. Nors ekraną atrakina greitai, tai pavyksta toli gražu ne kiekvieną kartą. Sakyčiau, kokių 70 – 80 proc. atvejų. Rezutatas visgi geresnis nei kažkada testuoto „Samsung Galaxy Note 20 Ultra“, turinčio analogišką sprendimą (testuotas rugsėjį, todėl negaliu pasakyti, ar per šį laiką nebuvo išleista patobulinimų), su kuriuo nuoširdžiai kankinausi. Bet vėlgi, palyginus su „Xiaomi Mi10T PRO“, šis skaitytuvas savo patikimumu nusileidžia.
Dizainas
Kaip flagmanui ir priklauso, aparato korpusas – stiklo ir metalo simbiozė, jokių pigių sprendimų. Man pakliuvo „Aquamarine Green“ spalvos, matinis žalias stiklas labai gerai žiūrisi, be to ir pirštų atspaudų nesimato. Dar yra pilka – „Lunar Silver“ spalva. Beje, originalius dėklus vienareikšmiškai rekomenduoju, malonūs liesti, kokybė nepriekaištinga, priglunda tobulai, negaila ir tikrąją telefono spalvą juose slėpti.
Apskritai, tai bandydamas apibūdinti „8T“ išvaizdą, randu tiek pat žodžių kaip ir apibūdinti kokį nors naują „Volkswagen“ ar „Škoda“ modelį – geras, tiks daugeliui, nei gražus, nei baisus, anksčiau buvo pigesnis, nepastebimas gatvėje.
Be įprastų įjungimo mygtuko dešinėje ir garso mygtukų kairėje (beje, labai maloniai maigomi), „OnePlus 8T“ turi ir fizinį garso režimo valdymo mygtuką, panašiai kaip „Apple“ telefonuose, tik čia yra ne dvi, o trys pozicijos – įprastas skambėjimas, tik vibracija arba visiškai begarsis režimas. Smulkmena, bet nerealiai naudinga. Eini miegoti – išsijungi visus garsus, eini į susitikimą – palieki vibracijas.
Apačioje USB-C jungtis ir garsiakalbis, ausinių lizdui, deja, vietos neliko, kaip neliko vietos ir SIM lizde išplėsti atminties. Labai gaila, ir kartu šiek tiek pikta, nes pigesniame „OnePlus Nord N10“ ausinių lizdas yra, yra ir atminties plėtimo galimybė.
Šitos jau įsisenėjusios tendencijos – ausinių lizdą palikti tik pigesniuose modeliuose – nepalaikau, o argumentas, kad flagmanuose fiziškai nėra vietos ausinių lizdui ar SIM lizdui su vieta Micro SD kortelei – skiedalai.
Ekrano viršuje rasime antrąjį garsiakalbį, tad turime stereo garsiakalbius, ir jie – labai geri. Nors geriausius garsiakalbius kokius teko girdėti, turi „Samsung Galaxy Fold 2“, kurio garsiakalbiai savo kokybe mane pribloškė, „OnePlus“ garsiakalbių man užtenka per akis visais gyvenimo atvejais. Niekada nesu nieko jais klausęs visu garsumu.
Procesorius ir atmintis
Mano bandomas aparatas sukomplektuotas su 12 Gb operatyviosios ir 256 Gb pastoviosios atminties. Telefono greitį užtikrina išleidimo metu buvęs greičiausias procesorius „Qualcomm Snapdragon 865“. Ir kaip ir galima tikėtis - telefonas tiesiog „skraido“. Man nėra svarbios telefono galimybės žaisti grafiškai intensyvius žaidimus. Man svarbiausia, kad visos animacijos būtų sklandžios, aplikacijos pasileistų akimirksniu, telefonas „nepakibtų“ filmuodamas, keisdamas foto režimus ir t.t.
Per mėnesį naudojimosi nė karto nepastebėjau jokių strigimų ar apskritai kokių nors sistemos sutrikimų. Jeigu šiuo metu naudojatės „Apple“ telefonu ir svarstote migruoti į žaliojo robotuko teritoriją, tai turbūt vienas geriausių pasirinkimų jums.
Prie sklandaus aparato darbo prisideda „OxygenOS11“ grafinė aplinka, po kuria slepiasi „Android 11“ versija. „OxygenOS“ – labai estetiška, neperkrauta animacijomis bei spalvomis aplinka, smarkiai modernizuota siekiant paprastumo ir greito veikimo. Be to, palyginti su standartiniu „Android“, čia rasite tik „OnePlus“ telefonams būdingus malonius akiai šriftus.
Prie itin malonios patirties naudojantis telefonu prisideda dar viena smulkmena – vibracijos varikliukas. Jis čia itin maloniai juntamas tiek spaudžiant raides, tiek ir telefonui skambant. Ši savybė dažniausiai paliekama brangiesiems telefonams, ir čia apie ją nepamiršta.
Rinkdamasis kamerų modulius, gamintojas pernelyg neeksperimentavo, ir nuėjo kitų išmintu taku –daug kamerų, iš kurių naudingos dvi. Turime 48 megapikselių (toliau „mp“) pagrindinę, 16 mp plačiakampę, 5 mp makro ir 2 mp gylio sensorių („bokeh“ efektui portretinėms nuotraukoms). Pastarieji du labiau dėl vaizdo, nei realiai naudingi.
Nesu fotografas, net ir megėjas, šiuo aspektu esu įprastas vartotojas, visad naudojantis auto režimą. Jei šis manęs netenkina, į papildomus nustatymus aš nelendu. Mano logika paprasta – telefonas, ypač brangesnis, ekspoziciją, fokusą, spalvų balansą ir t.t. turi parinkti pats už mane, todėl jis ir išmanus, todėl jis ir kainuoja atitinkamai.
„OnePlus“ foto galimybės manęs nenuvylė. Visos nuotraukos (pavyzdžiai straipsnio apačioje) darytos auto režimu, jokių rankinių nustatymų, filtrų ar spalvų korekcijos. Spalvos – atitinkančios realybę, fokusą gaudo tiksliai, ryškumas geras, detalių nuotraukose taip pat netrūksta. Tačiau, kaip ir esu ne kartą minėjęs, net ir nebrangūs telefonai dieną fotografuoja gerai. Skirtumai išryškėja tamsiu paros metu, taip pat ir filmuojant.
Trumpai apie nuotraukas naktį – jos geros, su pakankamai žemu triukšmų lygiu, kameros sensorius iš tamsos ištempia nemažai informacijos. Net ir vietoj nenustygstančius vaikus Naujųjų metų naktį pavyko įamžinti. Tiesa, yra naktinis fotografavimo režimas „Nightscape“, tačiau atvirai - man beveik visad užtekdavo auto režimo, nuotraukos naktį beveik tokios pat kokybiškos. Kas tikrai nustebino, tai galimybė naktiniu režimu filmuoti. Kokybė ne pati geriausia, triukšmų labai daug, bet daugelis kitų telefonų nė iš tolo naktinio filmavimo kokybe neprilygsta, ir palyginus su jais, „OnePlus 8T“ daro stebuklus.
Labai dažnai naudojausi ir plataus kampo kamera. Ir dėl kelių priežasčių. Pirma, nuotraukos detalios ir ryškios, nėra ženklaus kokybinio skirtumo tarp pagrindinės kameros ir šios. Antra, plataus kampo kamerą galima įjungti pradėjus filmuoti pagrindine kamera, ir tai yra ypač patogu, kai pradėjęs filmuoti supranti, kad visi objektai nebetelpa į kadrą. Filmuojant tiek įprasta kamera, tiek plataus kampo, veikia vaizdo stabilizavimas.
Makro kamera – nebloga, nors aš ja niekada ir nesinaudoju, nes man šią funkciją išpildo didelės raiškos pagrindinis sensorius. Trumpai tariant – makro režimas nėra toks beprasmis kaip daugelio kitų, ypač pigių telefonų.
Viena iš objektyvių priežasčių, dėl kurios verta rinktis brangesnįįį telefoną – tai jo gebėjimas filmuoti aukštesne raiška, didesniu dažniu, greičiau keisti fokusą. Be to, praktika rodo, kad pigesnieji telefonai dėl lėtesnio procesoriaus paprasčiausiai nesugeba susitvarkyti su filmuojamo vaizdo duomenų kiekiu, vaizdas stringa, aiškiai matomi kadrai, o stabilizacija, ypač jei ji elektroninė, nesusitvarko su savo užduotimi išlyginti vaizdą.
Tad jei ieškote telefono, kuriuo daug filmuosite, „OnePlus 8T“ – tobulas pasirinkimas. Man nepasitaikė situacija, kai vaizdo įrašymo kokybė netenkintų. Net ir garsas įrašomas kokybiškai, optinis stabilizavimas šviesiu paros metu veikia nepriekaištingai, jokių trukčiojimų nepasitaiko. Paprastai aš filmuoju 1080p, 30 k/s režimu, tačiau optinė stabilizacija veikia filmuojant ir 4K, 30 k/s. Filmuojant 60 k/s režimu, veikia tik elektroninė stabilizacija. Tamsoje einant kameros stabilizavimas susitvarko jau daug sunkiau, nesvarbu ar 30 k/s, ar 60 k/s režimas.
„OnePlus“ pristatė ir naują filmavimo režimą – filmavimą portretiniu režimu, kitaip tariant – už objekto fonas išliejamas. Nesugalvoju, kam tokia funkcija reikalinga, žiūrisi labai keistai ir nenatūraliai.
Tiesa, telefone nėra optinio priartinimo, tik skaitmeninis. Jeigu jums svarbi ši funkcija, teks pasidairyti kitur.
Baterija ir įkrovimas
Paskutiniaisiais metais buvo aiški tendencija – pigieji telefonai turi talpią bateriją, o brangieji greitai įsikrauna. Gamintojų argumentas čia buvo toks kaip ir su ausinių lizdu – aparate didesnei baterijai neužtenka vietos, mat brangiuose telefonuose sumontuotas galingas aušinimas, be to, turi būti numatyta vieta bevieliam įkrovimui (čia jo nėra) ir panašios pasakos.
Mano nuomone – galingos baterijos kaip ir ausinių lizdo gamintojai nededa, nes gali nedėti. Ir išimtys čia pradėjo rastis visai neseniai, daugiausia nuopelnų turbūt kompanijoms „Xiaomi“ ir „Realme“, kurios pristatė savo biudžetinius aparatus su greito įkrovimo funkcija.
Bene pirmasis mano bandytas flagmanas su išties įspūdinga autonomija – „Xiaomi Mi10T Pro“, kurio pilnai įkrauto man užtekdavo dviems dienoms. Tai štai „OnePlus 8T“ – antrasis gyvybingumo pavyzdys. Nors turi ne pačią talpiausią bateriją – 4500 mAh, baterijos man užtenka beveik dviems dienoms vidutiniškai aktyvaus naudojimo.
O geriausia dalis – komplektinis 65 vatų įkroviklis, telefoną įkraunantis per 40 minučių! Pagaliau pasiekėme tą laiką, kai nostalgija mygtukiniams telefonams dėl jų baterijos blanksta. Atkreipiu dėmesį, kad 40 minučių prireiks įkrauti visiškai išsikrovusį telefoną. Paprastai telefoną kraudavau kas antrą dieną po 20 minučių.
Apibendrinimas
Ar pagaliau turime idealų telefoną? Beveik. Kaip ir „Xiaomi Mi10T Pro“ apžvalgoje esu minėjęs, kad jei per kelias savaites naudojimosi telefonu aparate niekas „neužknisa“ ar šiaip nekliūna, tai yra labai labai geras rezultatas. Taip nutiko ir su „8T“.
Bet nebučiau aš, jei neraščiau prie ko prikibti, tiek objektyviai, tiek ir subjektyviai. Taigi keli niuansai.
1. Mano jau aprašytas pirštų skaitytuvas. Jeigu tik gamintojas būtų jį sumontavęs šone įjungimo mygtuke, malonumas naudojantis telefonu būtų nepalyginamas.
2. Atsparumas drėgmei. Jo čia paprasčiausiai nėra. Tai ne kritiška, ir tai tikrai ne vienintelis flagmanas be apsaugos nuo drėgmės, bet manau, kad turiu tai paminėti.
3. Bevielis įkrovimas – jo čia taip pat nėra. Bet turėdami 65 vatų įkrovimo funkciją, nuoširdžiai tikiu, kad bevielį įkrovimą pamiršite.
4. Nėra optinio priartinimo. Niekada juo nesinaudoju, nors kai bandžiau „Samsung Galaxy Note 20 Ultra“, su šia funkcija pasižaisti buvo labai smagu.
5. SIM lizdas – tik 2 SIM kortelėms, be galimybės išplėsti atminties.
6. Kita mano pastaba – operacinė sistema „OxygenOS“. Ne ne, su ja viskas gerai. Bet aš labai gerai pamenu pirmąjį „OnePlus“, kurio operacinė sistema, palyginus su standartiniu tuometiniu „Android“, buvo tarsi kosmosas, greičiu lenkiantis visus kitus flagmanus keliomis galvomis. Tai buvo neįtikėtina patirtis, nors tai ir nebuvo pirmasis mano „Android“ telefonas. Tiesiog dabar „Android“ operacinė sistema nuėjo ilgą modernizavimo ir optimizavimo kelią, ir naudodamasis „OnePlus“ tiesiog pastebiu kiek kitokios spalvos meniu, kiek kitokio dizaino ikonas ir… tiek. Nebeliko to unikalumo, dėl kurio „OnePlus“ taip išsiskyrė iš kitų gamintojų.
Štai ir „OnePlus“ paslaptis – įsiklausyti į gerbėjų norus ir kartu išleisti telefoną, tiksiantį praktiškai kiekvienam. Gaminant telefoną tik siauram entuziastų ratui, gali nutikti taip, kaip kompanijoms „Sony“ ar „LG“ – jų telefonai geri, inovatyvūs, bet dėl aukštos kainos – visiškai nepopuliarūs, ir egzistuoja tik dėka kompanijų dydžio ir finansinių pajėgumų.
Taigi „OnePlus 8T“. Fanai ji mylės dėl istorijos ir milžiniškos entuziastų bendruomenės, abejingi technologijoms ir ieškantys gero telefono tiesiog gaus išbaigtą produktą, o kritikai neturės (arba beveik neturės) prie ko prikibti. Panašu, kad mano palyginimas su automobiliu čia visai tiko.