Manė, kad tai – klaida
Kaip pasakoja Donatas, gruodžio mėnesio pradžioje buvo informuotas, kad jau yra paruošta sąskaita už mobiliojo ryšio paslaugas lapkričio mėnesį – 950 eurų. Atsakingas mobiliojo ryšio operatorius dar patikrino, kiek spėta ir gruodį išleisti pinigų. Suma jau siekė 250 eurų.
„Vadybininkas pamatė, kad pirkimai buvo daryti per „Google Play Store“. Galvojau, kad čia klaida, maniau, kad per šią parduotuvę nieko neįmanoma pirkti nepridėjus savo banko kortelės“, – pasakoja vilnietis.
Pasirodo, sako Donatas, pirkimai buvo atlikti pasirinkus mokėjimą per mobiliojo ryšio sąskaitą. Vyras pamena, kad prieš metus sūnus buvo atlikęs pirkimą.
„Vadinasi, jis kažkaip jau buvo pridėjęs tą mokėjimo būdą. Jis turi planą už kelis eurus, pastebėjome, kad plano suma yra viršyta. Bet labai nesigilinome. Pagalvojome, kad gal jis už kažką balsavo. Pasakėme sūnui, kad daugiau jokiais numeriais nebalsuotų, nes tai kainuoja. Apie tai pakalbėjome ir viskas. Jam buvo sakyta, kad su žaidimais nedaryk jokių pirkimų, jog ten yra pinigai. Bet 10 metų vaikas tikriausiai to nelabai supranta“, – prisimena Donatas.
Pirmoji reakcija, sužinojus, kad sūnus išleido 1200 eurų, buvo šokas. Vyras neslepia, kad susikaupusi suma yra didelė ir vylėsi, kad tai – klaida.
„Vėliau patikrinau sūnaus elektroninį paštą. Ten radau daugybę laiškų, kurie informuoja apie pirkimus iš „Google Play Store“, atsiųsti kvitai. Sūnus paštu visiškai nesinaudoja, aš irgi netikrinu. Niekas nepastebėjo. Tai vėl klaida, kad nesutikrinome. Bet visos katastrofos įvyksta ne dėl vieno dalyko: taip irgi susidėjo, nes maniau, kad nėra pridėtas mokėjimo būdas, kad neišeis sūnui pirkti nieko“, – atvirauja Donatas.
Manė, kad yra išlaidų limitas
Vyras teigia manęs, jog ir sūnaus telefono numeris turi uždėtą galimų išlaidų limitą. Donatas pasakoja, kad prieš dvejus metus su mobiliojo ryšio operatoriumi buvo kalbėta, jog sūnaus telefono numeriui reikėtų įvesti 15 eurų išlaidų limitą. Tačiau tai esą derino ne pats Donatas, o kitas asmuo.
„Nėra jokio raštiško įrodymo, kad taip buvo prašyta, kad būtų įvesti išlaidų limitai ir toks prašymas būtų patvirtintas. Pokalbis vyko telefonu, o pokalbių įrašai yra saugojami tik pusę metų.
Tai pamoka, kad kažką derinant, net ir telefonu, reikia paštu nusiųsti prašymą ir prašyti, kad asmuo atsakytų. Jei taip būtų buvę, ramia širdimi kreipčiausi į mobilaus ryšio operatorių ir sakyčiau: limitas buvo, čia jūsų problemos. Bet kadangi aš neturiu įrodymų, o derinimas vyko per kitą asmenį, negaliu reikalauti to iš operatoriaus. Viskas „ore“, todėl sunku ką nors sakyti, kai neturi jokių įrodymų“, – sako Donatas.
Anot jo, šioje istorijoje keista tai, kad sūnaus išlaidų limitas buvo 4 tūkstančiai eurų. Vyras svarsto, kokiu verslininku reikia būti, jog būtų reikalingas toks limitas.
„Manau, kad automatiškai turėtų būti kažkoks įspėjimas, kai jau išleista 100 ar 200 eurų. Ir man visiškai mistika, kad jei pasirenki mokėjimo būdą kortele, tai ten turi suvesti kodus, vardą pavardę ir t.t., o jei pasirenki mobilaus ryšio operatoriaus mokėjimo būdą, tai tereikia uždėti varnelę, kad mokėjimai būtų atlikti per jį. Tai gali padaryti bet kas. Šioje vietoje nėra apsaugos. Faktas, kad vaikai telefonais pradeda naudotis nuo turbūt 1 klasės. Jie tikrai nesupranta visko“, – įsitikinęs Donatas.
„Google“ nepadėjo
Vilnietis sako, kad sūnus atliko apie 100 pirkimų. Jų suma svyravo nuo 1 iki 20 eurų. Supratęs, kad mobiliojo ryšio operatorius pinigų negrąžins, Donatas ėmė klausinėti pažįstamų: gal kam nors jau taip yra buvę?
„Radau vieną geimerį, kuris patarė tiesiai kreiptis į žaidimų kūrėją. Man labai pasisekė, kad daugiausiai pirkti to pačio kūrėjo „Roblox“ žaidimai. Parašiau jiems, kokia yra situacija, kad pirkimus atliko nepilnametis. Sakyčiau, kad jie puikiai sureagavo, nes iškart parašė, kad atsiųsčiau visų pirkimų numerius ir datą, kada buvo pirkta. Man prireikė apie pusės dienos, kad iš kiekvieno laiško surankiočiau kiekvieną pirkimą“, – sako Donatas.
Galų gale „Roblox“ grąžino pinigus, tai patvirtino ir Donato mobiliojo ryšio operatorius „Bitė“. Tačiau, dešimtmetis užsisakė „Youtube Premium“ bei „Gamer TV“ turinio prenumeratą bei pirko kitų žaidimų kūrėjų žaidimus.
„Bandžiau tiesiogiai sukontaktuoti su „Google“, bet jie mane informavo, kad pinigus galima susigrąžinti ar per 24, ar 48 valandas nuo pirkimo. O šie pirkimai buvo atlikti jau prieš mėnesį. Tai nesvarbu, kad parašai, jog nepilnametis be žinios pasinaudojo, jie atsiunčia automatinį atsakymą, kad yra pažeistos sutarties sąlygos – baigėsi terminas. Siūlo kreiptis į žaidimo kūrėjus“, – sako pašnekovas.
Donatas teigia, kad šių pirkinių suma yra apie 170 eurų. Šią sumą šeima „nurašė“ kaip nuostolius. Anot vyro, per daug laiko užtruktų rašyti kiekvienam kūrėjui ir prašyti.
Vilnietis džiaugiasi, kad susidūrė su socialiai atsakingu žaidimų kūrėju, kuris griežtai žiūri į finansinius pirkimus.
Manė, kad tai virtualūs pinigai
Pasiteiravus, kaip vyras kalbėjo su sūnumi apie iškilusią problemą, Donatas tikina, kad pirmiausia norėjo išsiaiškinti, ar dešimtmetis suprato, kad pirkimai buvo atlikti už tikrus pinigus.
„Iš pokalbio supratau, kad jis visiškai nesuprato, kad tai – realūs pinigai. Jis įsivaizdavo, kad yra virtualūs pinigai, kuriuos reikia pasipildyti ir už tai gauni kažkokių papildomų galių žaidimuose. Jis ramia širdimi pirko“, – sako Donatas ir priduria, kad vaikas nemoka anglų kalbos, tad ir tai galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį.
Po tokios daug nervų pareikalavusios situacijos, Donatas turi patarimų tėvams: reikia kalbėti su vaikais, žiūrėti, ką jie daro, kokius žaidimus žaidžia, įsitikinti, kad vaikai supranta, ką daro. Vyras taip pat siūlo peržiūrėti, ar telefone nėra pridėtas koks nors mokėjimo būdas.
„O bendraujant su mobilaus ryšio operatoriais reikia visad prašyti raštiško patvirtinimo. Vadybininkai irgi turi daug darbo, tad gali įvykti žmogiška klaida – jie ką nors pamirš. Todėl turi turėti įrodymų“, – pataria vyras.
Specialisto patarimai tėvams
Kaip teigia Paramos vaikams centro psichologė bei programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė, kai vaikai pradeda naudotis telefonu, planšete ar kompiuteriu, tėvai turi supažindinti vaikus su įrenginiais bei paaiškinti ir parodyti, kaip prietaisai veikia, ką vaikai gali ir ko negali daryti.
„Kuo mažesnis vaikas, ypač iki paauglystės, tuo labiau reikia žinoti, ką vaikas veikia internete, kokias programėles naudoja, kokius žaidimus žaidžia“, – pasakoja psichologė.
I. Daniūnaitė rekomenduoja ir tokią taisyklę: jei vaikas nori atsisiųsti programėlę, pirmiausia, jis turi atsiklausti tėvų. Psichologė teigia, kad svarbu, jog patys tėvai būtų susipažinę su vaikų naudojamais įrenginiais bei žaidimais bei savo žiniomis pasidalinti su vaikais.
„Tik papasakoti neužtenka, kaip naudotis elektroniniais prietaisais, vaikai turi išmokti iš savo tėvų. Jei vaikas žaidžia žaidimą, tėvai turėtų pažiūrėti, kas tai per žaidimas, pažiūrėti parametrus. To daryti nereikia slaptai, o – kartu su vaiku. Vaikai tokiu būdu gauna dvigubą naudą: jie geriau supranta žaidimą, kaip naudotis prietaisu ir taip pat jie turi kontaktą su tėvais, jaučiasi svarbesni. Yra daugiau naudos, kai prietaisais naudojamasi kartu“, – sako I. Daniūnaitė.
Ji priduria, kad taip ir tėvai turi galimybę geriau suprasti, kas jų vaikui yra įdomu.
Anot specialistės, svarbu sukurti santykį, rodyti susidomėjimą. Tuomet tėvai ne tik kontroliuoja, o vaikai jaučiasi įdomūs tėvams. Ji pabrėžia, kad tik kalbėjimas apie internetą nepadės – tėvai turi rodyti pavyzdį.
Pasiteiravus, ar vaikams dažnai sunku suprasti, kad veiksmai virtualiame gyvenime gali turėti pasekmių realybėje, psichologė atsako, kad vaikai iki paauglystės mąsto labai konkrečiai: jie gali galvoti tik apie tai, su kuo yra susidūrę. „Vaikai nebūtinai supranta, kuo gyvenimas telefone yra susijęs su išoriniu gyvenimu. Arba kaip kokie žaidimo pinigai yra susiję su realiais pinigais.
Kartais kai kurie žaidimai ar programėlės yra taip sukurtos, kad žmogus išleistų kuo daugiau. Tiek suaugusiems, tiek vaikams ir paaugliams (kurie turi daug mažiau gyvenimiškos patirties), reikia būti budriems“, – sako I. Daniūnaitė.
Specialistė taip pat siūlo naudoti tam tikras technines priemones, kurios užkirstų kelią vaikams leisti pinigus ir filtruotų vaikams netinkamą turinį.
Tačiau, ką daryti, jei vaikas be tėvų leidimo išleido pinigų žaidimams? I. Daniūnaitė sako, kad tėvams reikėtų geriau suprasti, kaip tai nutiko.
„Aišku, pasikalbėti su vaiku, kad jis papasakotų, kaip jis suprato, kas čia įvyko. Jeigu tikrai yra labai pikta ir skaudu (kas tikrai suprantama), reikėtų aiškintis, kai jau esi „atvėsęs“. Jei bus konfliktas, nei suaugęs, nei vaikas negalės pasimokyti iš šios situacijos. Suaugusiam svarbu pasikalbėti su vaiku, suprasti situaciją vaiko akimis ir tuomet vaikui paaiškinti situaciją bei tai, ko vaikas nežino apie prietaisą, žaidimą, internetą, pinigus, taip pat, susipažinti su tuo, ką veikia vaikas naudojamame įrenginyje bei internete, peržiūrėti nustatymus telefone ar kompiuteryje“, – pataria psichologė.
Kliento noras yra gerbiamas
O ką šioje istorijoje sako mobiliojo ryšio operatorius? Kaip DELFI teigia „Bitė Lietuva“ korporatyvinių reikalų ir ryšių su visuomene vadovas Jaunius Špakauskas, mobiliojo ryšio operatorius turi klientų, kurie „Google Play“ arba „Apple App Store“ kas mėnesį išleidžia reikšmingas sumas.
„Be to, turime ir klientų, kurių išlaidos šiose programėlių parduotuvėse kiekvieną mėnesį siekia sumas trijų nulių zonoje, tad nemažos išlaidos tokiems pirkiniams nėra neįprastos“, – sako J. Špakauskas.
Siekiant ateityje išvengti tokių problemų, atstovas siūlo užsisakyti išlaidų kontrolę. „Bitės Profai“ taip pat pataria nustatyti vadinamuosius tėvų kontrolės nustatymus telefone, kurie riboja tam tikrus veiksmus, jei nesuvedamas specialus saugos kodas. Tai aktualu ne tik vengiant papildomų išlaidų, tačiau ir saugant vaikus nuo nepageidaujamo turinio“, – sako J. Špakauskas ir priduria, kad net 95 proc. klientų skundų išsprendžiame jau pirmojo kontakto metu, tad jis klientus kviečia visad susisiekti su operatoriumi.
Pasiteiravus, ar nėra dvigubos autentifikacijos, kuomet yra atliekami pirkimai per mobiliojo ryšio operatorių, J. Špakauskas informuoja, kad kai pirmą kartą yra kas nors perkama per mobiliojo ryšio operatorių, kliento prašoma suvesti jo sugalvotą kodą bei klausiama, ar jis nori, kad ir ateityje jo būtų prašoma suvesti saugos kodą. „Jei žmogus pasirenka „neklausti“, jo sprendimas gerbiamas“, – sako J. Špakauskas.