Kiekviena bendrovė turi savo pasakų sekėją. Kartais tai būna specialiai pasamdytas asmuo, kuris viešojoje erdvėje seka pasakas apie bendrovės veiklą, užsimena apie ateities planus ir žaidžia vienoje komandoje su viešųjų ryšių skyriumi. Bet būna ir taip, kad šią pareigybę užgrobia pats bendrovės vadovas ir nesidalydamas žaislais smėlio dėžėje kartais viešai prikalba tiek, kad net bendrovės valytojui pradeda lėpti ausys. Juk viena, kai pavaldinys viešai nusišneka, o visai kas kita, kai vadovas aplinkui mato iškrypėlių sąmokslus. Štai kartą „Microsoft“ vadovas Steve’as Ballmeris „Google“ pavadino kortų nameliu, kuris sugrius, kai jis papūs. Namelis, kaip žinome, tebestovi. Kad ir kaip „Google“ vėliau juokėsi iš šio pasakymo, tiesa ta, kad ir pati tik neseniai atsikratė tokio pat pasakų sekėjo. Vadovų netaktas nesugriauna bendrovių ar bent jau paprastai nesugriauna – juk visi žinome, kad Vladimiras Romanovas tiesiog prisišnekėjo. Bet grįžkime prie „Google“ ir asmens, kuris dar neseniai buvo paieškos gigantės generolas.
Susipažinkite – Ericas Schmidtas, 138-as turtingiausias žmogus pasaulyje, „Google“ vykdomasis direktorius nuo 2001 iki 2011 metų. Bet kokiu klausimu pakalbėti mėgstantis, savo atsakymais žmones kartais prajuokinantis ar išgąsdinantis vadovas prie bendrovės prisijungia po pokalbio su „Google“ įkūrėjais Larry’iu Page’u ir Sergey’umi Brinu kaip vienas iš direktorių tarybos pirmininkų. Jau 2001 m. rugpjūtį Ericas tampa bendrovės vykdomuoju direktoriumi ir nutraukia visus ryšius su ankstesne darboviete – „Sun“. Tiesa, kol kas jis nėra viskam vadovaujantis asmuo, turi klausytis pamokymų ir instrukcijų, kaip elgtis su pinigais, gautais iš Johno Doerro ir Michaelo Moritzo, rizikos kapitalo savininkų. O pačioje „Google“ vadovybėje susiformuoja triumviratas – Larry’is ir Sergey’us visus nemėgstamus ir neįdomius darbus numeta Ericui, o patys užsiima viskuo, kas įdomu (pradeda eiti produktų ir technikos padalinių prezidentų pareigas). Pirmasis naujojo vadovo iššūkis – sukurti korporacinę struktūrą, atitinkančią spartų bendrovės „Google“ augimą, taip pat siekti, kad kuriamų produktų kokybė gerėtų, o jų pristatymo pasauliui laikotarpis trumpėtų.
Sociali blogybė
Taip gimsta „Google“ noras būti ir socialia būtybe. Po kiek laiko, 2010 m., pristatoma platforma „Google Buzz“, paremta senesniais „Google“ tyrimais ir siekianti susirinkti laikus iš socialinių tinklų „Twitter“ bei „FriendFeed“. „Buzz“ integruojamas ir į „Gmail“, kad pritrauktų dar daugiau lankytojų. Viskas baigiasi tuo, kad „Buzz“ savo naudotojus apgauna – pažeisdami asmens privatumą viešai dalija informaciją su elektroninio pašto adresais, kuriais dažniausiai rašo asmuo. Taigi, be didesnių sunkumų galiu matyti, kam dažniausiai rašo mano draugė, mano meilužė, mano meilužės meilužė ir t. t. Milžiniškas vartotojų pasipiktinimas dėl šio ir panašių nutikimų „Google Buzz“ galop pražudo, nors bendrovė nuolat teisinasi dėl privatumo pažeidimų ir leidžia pataisas. Beje, įdomu tai, kad pirmieji jos pasiteisinimai skamba maždaug taip: „Atsiprašome, bet naujasis pasaulis veikia būtent taip.“ Tai viešai tvirtina ir „Google Buzz“ produkto vadovas Jyri Engeströmas, giriantis „Google“ už drąsą naudoti privačius vartotojų duomenis. Interviu jis teigia, jog „mes turėsime susitaikyti su tuo, kad tokių dalykų nutiks vis dažniau. Aš nuoširdžiai netikiu, kad blogas dalykas žmones paviešinti būtent taip.“ Taigi, anot 2009 m. „Google“, smurtaujančiam vyrui galima parodyti buvusios žmonos darbovietę ar mėgstamiausią lankytiną vietą nieko nebijant ir pan. Kalbant paprasčiau, „Google“ išmėgino niekur nebandytą socialinių tinklų kodą su gyvais žmonėmis ir pasižiūrėjo, kas bus, jei visi apie visus žinos viską. Nepavyko.
Kitas, beje, kur kas sėkmingesnis žingsnis ir bandymas dar sykį tapti socialia būtybe – socialinio tinklo „Google+“ pristatymas. Visų pirma, projektas vis dar tobulinamas, „Google“ stengiasi jį populiarinti ir nuorodas į jį pateikti net paieškos rezultatuose (kartais jos yra visiškai nereliatyvios). Jau kelis kartus keista „Google+“ išvaizda, funkcijos, privatumo nustatymo galimybės ir t. t. Bet ar visa tai turi ateitį? Nors vadinamasis „Pliusas“ turi daug vartotojų (net daugiau nei „Twitter“), be kelių pamišusių tinklaraštininkų, „Google“ darbuotojų, žioplių ir tų, kurie nesugeba rasti draugų „Facebook“, ten daugiau nieko nesutiksite. Nuėję į „Google+“ nerasite savo draugų ir bendraklasių, didelės dalies įmonių ir vietų, kuriose mėgstate lankytis, nebent pakliūsite į jau minėtas kategorijas. Galima sakyti, kad „Google“ tiesiog mėgdžioja „Facebook“ ir, be švaresnės išvaizdos, nieko įdomaus nesiūlo, bet taip pat galima teigti, kad „Google“ tiesiog neišmano, kaip reikia kurti socialinius tinklus.
Įdomus pavyzdys – Steve’as Yegge’as, „Google“ vyresnysis programuotojas (inžinierius), ne taip seniai dėl painaus „Google+“ privatumo nustatymo netyčia išplatino pranešimą visiems pasaulyje, nors savo pamąstymus norėjo nusiųsti tik bendradarbiams. Žinutėje jis teigia, kad „Google+“ yra visiška nesėkmė, nes niekas bendrovės viduje iki galo nesupranta šios platformos, pradedant vadais, baigiant paprastais programuotojais. Jo manymu, „Google+“ trūksta įvairovės, nes visiems ten užklydusiems siūloma tas pats, o „Facebook“ vieni visas dienas fermoje pomidorus laisto ir randa bendraminčių, kiti nuotraukas kelia ir t. t. Būtent tūkstančio ir dar vienos laiko leidimo priemonės ir trūksta.
Ar „Google“ atsisakys „Google+“? Veikiausiai ne. Bandys ir toliau jį tobulinti, bet tai gali neigiamai paveikti bendrovės ateitį. Tam iliustruoti galime pasitelkti „Apple“ pavyzdį. Dabar madinga viešai smerkti „Apple“, kritikuoti, kad ji nėra inovatyvi, ir visaip kitaip nusišnekėti, pranašauti „Apple“ pabaigą dėl krintančios akcijų vertės. Be jokios abejonės, akcijų kainai įtakos turi „Android“ populiarumas (apie jį visai netrukus pakalbėsime daugiau), „Samsung“ kilimas ir t. t. Bet svarbiausias dalykas, kurį pamatė ekspertai, yra tai, kad „Apple“ pabandė būti „Google“ ir jai nepavyko. „Google“ yra paslaugų bendrovė, ji teikia reklamos, elektroninio pašto, žemėlapių ir daugybę kitų paslaugų. Ji negyvena iš tiesioginio gaminių pardavimo, nors netolimoje ateityje gal ir norėtų. Ji nekuria ir brangiai neparduoda biuro reikmenų programinės įrangos, kaip tai daro „Microsoft“. Paslaugos, paslaugos, paslaugos ir dar kartą paslaugos – tai varo „Google“ į priekį.
O dabar – kulminacija ir įdomiausia dalis! Kai „Microsoft“ susimovė su paslaugų teikimu ir paieškos verslu, visiems atrodė, kad tai natūralu, nes vis dar gajūs stereotipai apie „Microsoft“, esą ji nieko nemoka iki galo padaryti kokybiškai. Bet kai „Apple“ susimovė su paslaugų teikimu, kai jai nepasisekė su „Ping“, „MobileMe“, žemėlapiais, o „iCloud“ vis dar barška tarška, visi staiga suprato, kad kurti kokybiškas paslaugas yra menas, todėl tai sugeba ne kiekvienas.
Būtent tai, o ne „Android“ populiarumas (būkime realistai – operacinei sistemai „Android“ dar 100 metų iki „Apple“ kuriamos programinės įrangos patikimumo ir stabilumo) stumia „Google“ prie vertingiausios informacinių technologijų bendrovės titulo pasaulyje. Ir kol „Google“ nepamirš, kokiais arkliais joja, tol viskas bus gerai.
Vogti negražu, bet praktiška
Šiek tiek faktų. „Apple“ pirmąjį bandymą kurti telefoną atliko 2005 m. – su „Motorola“ pristatė telefoną „Rokr“, kuriame buvo integruota programa „iTunes“. Tais pačiais metais „Google“ įsigijo bendrovę „Android Inc.“ (kuri ir sukūrė atvirojo kodo operacinę sistemą išmaniesiems įrenginiams). Abu projektai buvo nelabai sėkmingi: „Rokr“ nesulaukė didelio populiarumo, o „Android Inc.“ kol kas gyva tik dėl voko, kuriame – 10 tūkst. JAV dolerių. Voką, beje, įteikė buvęs „Microsoft“ vadovas Steve’as Perlmanas. Nedidelis nukrypimas – ar nekeista, kad beveik išimtinai visų JAV informacinių technologijų bendrovių vadovai ar kur nors netoli jų esantieji yra vardu Steve’as?
Taigi, „Android Inc.“ – ligonio patale su prijungta lašine, o ją įsigijusi „Google“ kol kas neskuba nieko daryti. Tai pirkinys ateičiai. Prieš aštuonerius metus „Google“ veikiausiai įsivaizdavo šiandienos pasaulį, kuriame didieji žaidėjai, įskaitant „Apple“, „Microsoft“, „Nokia“ ar „RIM“ (dabar jau „BlackBerry“), išstumia ją iš verslo, nes pradeda teikti savo paslaugas savo mobiliuosiuose įrenginiuose. „Microsoft“ siūlo „Bing“ ir žemėlapius, „Nokia“ siūlo savo, „Apple“ – savo. Kad tai nenutiktų ir kad „Google“ galėtų kontroliuoti pinigų srautus, gaunamus iš reklamos internete, jai reikalingas šis pirkinys. Tačiau ateitis dar toli ir „Google“ laisvalaikiu bando konstruoti įrenginį bei operacinę sistemą, tiek išvaizda, tiek funkcijomis, tiek visu kitu mėgdžiojančią telefonus „BlackBerry“.
Atėjus 2006 m. ir Ericui tapus valdybos nariu, po kurio laiko atsiranda unikali galimybė žvilgtelėti į bendrovės „Apple“ jau dvejus metus konstruojamą išmanųjį telefoną „iPhone“. Valdybos posėdžiuose diskutuojama apie Post-PC erą ir tai, koks bus naujasis pasaulis. Grįžus į „Google“ ir pasitarus su ne kuo kitu, o L. Page’u ir S. Brinu, nusprendžiama „Android“ lipdyti pagal „Apple“ ateities viziją. Pati to nežinodama, „Apple“ įsileidžia žebenkštį į vištidę. Be abejo, yra ir kita medalio pusė – be integruotų „Google“ žemėlapių, paieškos ir „YouTube“, „iPhone“ galėjo ir nesulaukti tokios didelės sėkmės. Bendrovėms buvo lemta susidraugauti ir apsipykti, kad pasauliui būtų geriau.
„Google“ daug dėmesio ir pinigų skiria „Android“ tobulinimui, tad jau po kelerių metų ši operacinė sistema tampa visaverte „Apple“ telefonų konkurente. S. Jobsas vis labiau širsta, tačiau ir pats ne ką mažiau klastingas nei E. Schmidtas. Kiekviename „Apple“ valdybos posėdyje vyksta nedidelis suokalbis ir sąmokslas, S. Jobsas sąmoningai nuo Erico ir nuo „Google“ slepia planšetinį kompiuterį „iPad“, tad šis pasirodo visai netikėtai ne tik pasauliui, bet ir „Google“. Būtent tai, kad „Android“ planšetiniuose kompiuteriuose vis dar nesulaukia didesnio susidomėjimo, ir įrodo, kad „Google“ daugiau, nei dera, domėjosi „iPhone“.
Natūralu, kad sunku sukurti ką nors visiškai unikalaus. Geros idėjos kaip drambliai – jų lengvai nepaslėpsi. Taip pat jos yra seniau buvusių dalykų tęsiniai. „Facebook“ neatsirado iš nieko, o paieška buvo ir iki „Google“. „Android“, kaip ir „Apple“ sukurta „iOS“, tėra patobulintos seniau egzistavusios idėjos. Galima daug ginčytis, ieškant tiesos, kas ką kopijavo, o kas idėjas tobulino ir evoliucionavo, bet nereikėtų pamiršti, kad lazda visuomet turi du galus. Dera prisiminti vieną paskutinių S. Jobso (o šis vyrukas tikrai turėjo neįtikėtinai unikalią savybę spėti ateitį!) pasakymų, skirtų būtent E. Schmidtui ir pačiai „Google“: „Išsiaiškinkite, kuo norite būti, kai užaugsite. „Google“ blaškosi ir bando daryti viską, kurti produktus, kurie nėra puikūs. Tai veda prie to, kad tapsite dar viena „Microsoft“. Laikas tapti geresne „Google“, paslaugos, tokios kaip paieška ir žemėlapiai, rodo, kad jūs galite daugiau nei kopijuoti kitą.“
Šešėlių žaidimai
Turėjusi lengvą startą su „Android“ ir šiai operacinei sistemai numačiusi didingą ateitį, „Google“, pati to nežinodama, susikūrė varžovų, juos sustiprino ir taip pateko į labai keblią padėtį. Kas tie šešėliai, kurie grasina atimti saulę iš „Google“ pievelės? Paradoksalu, bet tai „Android“. Didelio misticizmo nereikia – S. Jobso kalbų nelaikysime pranašystėmis, tačiau sutiksime, kad jei „Google“ nusisuks nuo to, ką daro geriausiai, ji kaipmat praloš. Ar ji pati jau tai suprato?
„Google“ šiandien yra dvilypė. Iš vienos pusės tai Sergey’us: idealistas, „Google“ akinius nešiojantis gykas, kuris su panašiais į save bando kurti ateitį. Iš kitos pusės tai Larry’s: pragmatiškosios „Google“ smegenys, sumanus strateginis investavimas, optimizmas ir verslininko uoslė. Niekam ne paslaptis, kad žmonės „Google“ myli už Sergey’ų, o ne už Larry’į. Mums patinka, kai „Google“ investuoja milijonus, kad sukurtų tai, ką mums vėliau duoda už dyką. Jei dėl vienų ar kitų aplinkybių bendrovėje neliktų Larry’io, „Google“ jau kitą dieną pradėtų statyti kosminį keltuvą ir visus dykai skraidintų į Marsą.
Tačiau, atsikračius E. Schmidto (jis nebuvo nušautas ir užkastas dykumoje – tik pažemintos jo pareigos) ir „Google“ vairą tvirtai paėmus L. Page’ui, bendrovė verslu užsiima gerokai pragmatiškiau: nužudo daugelį projektų ar jų atsisako ir susitelkia į tai, ką daro geriausiai. Bėda ta, kad L. Page’ui gali atrodyti, jog „Android“ yra viena sričių, kurioje „Google“ laimi (prisiminkime begalę Erico kalbų apie tai, kaip „Android“ laimi ir valdo pasaulį, ir bla bla bla...).
Situacija ir vėl dvilypė. Nors „Android“ įrenginių daug ir jie pigūs, bėda ta, kad „Android“ dar neneša pelno. Kas neša pelną? Pasirodo, kad mobiliajame įrenginyje paieškos sistemą gerokai dažniau naudoja „Apple“ įrenginių turėtojai, tad daugiau pinigų šiandien į „Google“ atkeliauja dėl „Apple“, o ne dėl „Android“. Bet čia iškyla sunkumas – „Apple“ supykusi ir įsižeidusi, padavusi „Samsung“ į teismą ir laimėjusi, bet kokiais būdais besistengianti atsikratyti sąsajų su „Google“. Ir jei, tarkim, žmogus atlieka paiešką per „Siri“, ši jau nerodo reklamų, nors rezultatus pasiima iš interneto. O juk dirbtinio intelekto asistentai populiarės ir, žinant žmonijos tingumą, vargu ar kas besinaudos rankomis, kad parašytų užklausą, kai balsu tai padaryti galima greičiau ir paprasčiau nei spaudant mygtukus jutikliniame ekrane. Ar rodys reklamą balsu atliekamos paieškos sistema „Android“ įrenginiuose ateityje? Jei leisime tai kontroliuoti „Google“, žinoma, kad rodys. Bet „Google“ juk išties paleido „Android“ iš rankų ir štai tie pavojaus šešėliai, tie nelemti sprendimai, galintys išstumti „Google“ iš turėtos pozicijos. „Android“ licencija leidžia šią operacinę sistemą naudoti bet kam, ši licencija paremta jau senesne nei devynerių metų „Apache 2.0“ licencija ir, trumpai kalbant, bet kas su „Android“ gali daryti bet ką, jei užrašo, kas viso to savininkas ir kūrėjas.
Žmonės reklamų nemėgsta, tad jei „Google“ priverstinai rodys reklamą balsu atliekamos paieškos sistemoje, didžiausi „Google“ draugai šiandien ją tiesiog išims, nes tai padaryti leidžia licencija. „Google“ negali sau leisti sakyti: „Jei jūs taip, tai būkit mieli – susimokėkite arba nesinaudokite mano paieška.“ Juk ir „Delfi“ negali sakyti savo skaitytojams: „Būkit mieli ir susimokėkite arba neskaitykite mūsų naujienų.“ Nes žmonės išeis. Nemokamų naujienų tinklalapių, kaip ir paieškos portalų, pilna, ir jie jau nebėra tokie beviltiški kaip prieš penkerius metus arba „Google“ atsiradimo priešaušryje.
Žvilgtelėkime į „Amazon“. Iš internetinio knygyno ji tapo didele prekyviete, kurioje galima įsigyti ir „Amazon“ įrenginių. Būtent dėl „Android“ ši bendrovė griauna „Google“ vizijų pasaulį (kuriame – tik „Google“ reklama), kurį sukurti turėjo „Android“. „Amazon“ iliuzijų pasaulį griauna dviem būdais: pirma, ji sukūrė elektronines knygų skaitykles ir planšetes „Kindle“, kuriose veikia „Android“, bet niekur neminimas „Google“ pavadinimas. Tiesą sakant, visi pinigai, kurie turėtų nukeliauti į „Google“, keliauja į „Amazon“, nes visas nuorodas, reklamas, pasiūlymus ir t. t. „Amazon“ peradresuoja sau, rodo savo ar savo užsakovų reklamą ir pan. Antra, „Amazon“ gali kurti ir parduoti pigius planšetinius kompiuterius, kuriuos vartotojai gali rinktis vietoj „Google“ kuriamų planšečių.
Yra ir daugiau pavojaus šešėlių. Dabartiniai draugai – „Samsung“, „Huawei“ ir ZTE. „Samsung“ yra daugiau nei girdėtas, o paprastam žmogėnui vargu ar girdėtos kinų bendrovės „Huawei“ ir ZTE yra tarp penkių, daugiausia išmaniųjų telefonų parduodančių gamintojų pasaulyje. Jos taip pat auga be galo sparčiai. Veikiausiai tik laiko klausimas, kada jos „perspjaus“ bendrovę „Samsung“. Visas jas vienija tai, kad „Android“ joms leidžia kurti populiarius telefonus. Nebūtų „Android“, jau kitą dieną niekam nebereikėtų nei „Samsung“, nei „Huawei“, nei ZTE. Vieša paslaptis – rytiečiai nemoka kurti programinės įrangos, europiečiai nemoka kurti programinės įrangos, niekas pasaulyje, išskyrus JAV ir konkrečias asmenybes Silicio slėnyje, nemoka kurti programinės įrangos. O be jos įspūdingiausių charakteristikų telefonai beverčiai. Bet kadangi yra „Android“, šios bendrovės klesti. Ar jos nepasuks „Amazon“ keliu? Įdomus klausimas, žinant, kad rytiečių bendrovės dažniausiai mėgsta užsiimti visa įmanoma veikla. Ar „Google“ turėtų apsvarstyti, ar tikrai nori į kairę ir į dešinę dalyti „Android“ licencijas, nes tai gali ją suėsti iš vidaus? Tikrai taip!
Bet tai dar ne viskas. Sklando kalbos ir apie tai, kad dėl „Android“ atvirojo kodo „Google“ prisideda prie Kinijos pastangų šnipinėti JAV. Pramoninis šnipinėjimas didžiųjų gyvenime – kasdienis reiškinys. „Huawei“ smarkiai subsidijuoja Kinijos vyriausybė, kad šios įmonės įrenginių būtų kuo daugiau JAV operatorių tinkluose ar ryšio stotyse („Huawei“ gamina ir maršruto parinktuvus, modemus...). O žinant, kaip operacinė sistema veikia, ir turint jos kodą, ji tampa lengvu taikiniu programišiams. Pati „Google“ nuo to nukentėjo dar 2009 m., kai buvo įsilaužta į jos serverius ir nutekinta informacija su elektroniniais laiškais, kontaktais ir kita informacija apie asmenis, skleidžiančius demokratiją Kinijoje ir ginančius žmogaus teises. „Google“ į tai atsakė uždarydama savo biurus Kinijoje ir kreipdamasi į JAV Nacionalinio saugumo agentūrą, kad ši padėtų apsiginti nuo Kinijos programišių. Ir nors pirštai tiesiogiai nebedė į „Huawei“ ar ZTE, liko daug neatsakytų klausimų.
„Google“ gal ne savo pačios noru tapo ne tik didele žaidėja informacinių technologijų industrijoje, bet ir veiksniu, darančiu įtaką tarptautinei politikai. Tokios pasaulinės įtakos kol kas neturi jokia kita informacinių technologijų bendrovė.