Iš dizaino pusės šiek tiek panašumų yra, tačiau tuo kažkoks panašumas ar aliuzijos į „One“ modelį ir baigiasi. Telefono išvaizda – per daug neypatinga. Ragelis negali pasigirti nė metalinėmis korpuso detalėmis, nė išskirtiniu storiu ar matmenimis. Atrodo, jog jis jau būtų gamintojo įvilktas į girgždantį apsauginį guminį dėklą kurį nuėmus pasimatytų tikroji telefono išvaizda, tačiau taip nėra. Plastikinis korpusas ir guma dengta nugarėlė čia yra ir bus visą laiką. Dar reikia pastebėti, kad telefono paviršiai yra ypatingi pirštų atspaudų magnetai ir net naujas telefonas visą laiką atrodo nučiupinėtas ir ilgai naudotas – ir tas galioja abiem jo pusėms. Pati forma pakankamai patogi, didelio svorio nesijaučia ir delne guli gerai.
Oficialiame puslapyje gamintojas teigia, jog 4,7 colio įstrižainės telefono ekranas „pasižymi aukšta skiriamąja geba, kuri užtikrina ryškių detalių ir turtingų spalvų atvaizdavimą“. Čia kažkur tikriausiai slypi pokštas arba kažko trūksta, nes sunku būtų klysti dar labiau – skiriamoji geba ne žema, o netgi labai žema – 480 x 854 taškų raiška ir 208 ppi, kurie 2015 m. jau turėtų būti pamiršti visiems laikams. Dar daugiau – ekrano matrica ne IPS (in plane switching) ar koks nors AMOLED, o TN, kas yra labiau būdinga pigiausiems kiniškiems telefonams. Tą galima pamatyti labai paprastai, be jokių testų, kurių metu ragelį reiktų išmontuoti. Pakanka pakeisti žiūrėjimo kampa ir voilà – spalvos tampa negatyviomis. Žiūrint iš ekrano šono rezultatai prasti, iš viršaus – labai prasti. Taigi, ekranas tikrai nėra nei kokybiškas, nei raiškus. Dar daugiau – HTC dėl kažkokių tik jiems žinomų priežasčių sugalvojo, kad pagrindiniai telefono valdymo mygtukai, tokie kaip meniu, atgal ir namai, turi būti pačiame ekrane, taip dar labiau sumažindami jo naudingą plotą. Nors telefono apačioje yra daugiau nei 1 cm neišnaudota erdvė, kur savimyla gamintojas uždėjo tik savo logotipą, niekaip neišnaudodamas jos racionaliai.
Jau visi pripratome prie telefonuose esančių fotoaparatų, ir sunku būtų įsivaizduoti įrenginį be jo. Šis aparatas ne išimtis, tačiau „Desire 510“ fotografijų kokybe pasigirti negalės. Galinė kamera – vos 5 MP, jokių blyksčių, taigi, net žibintuvėlio programėle pasinaudoti negalėsite. Apie fotografavimą esant prastesniam apšvietimui (pvz. vakare) šnekėti turbūt net neverta?
Atmintis telefone – 8 GB, iš kurių gali būti naudojami beveik 7 GB, džiugu, kad bent SD kortelės lizdas yra. Operatyvioji atmintis – 1 GB, iš kurių gali būti naudojami 865 MB – visa tai jau tapę minimaliu standartu, ir apie 512 MB operatyviosios atminties net kalbėti nereikėtų.
Dabar įdomioji dalis – telefonas yra varomas naujo tipo keturių branduolių “Qualcomm Snapdragon 410“ procesoriaus, kuris, nors teoriškai naujesnis už 400 modelį, dirba mažesniu dažniu – 1.2 Ghz. Gamintojo teigimu, vienas didžiausių šios atnaujintos platformos privalumų – sumažintas energijos naudojimas, o užkietėjusiems „Android“ entuziastams bus įdomu sužinoti, kad tai – vienas pirmųjų „Cortex-A53“ procesorių kurie paremti 64 bitų architektūra, kas galbūt būtų labai inovatyvu ir aktualu, tačiau deja, deja, tiek pati „Android“ sistema iki pat 5.0 L versijos, tiek ir programos vis dar skirtos 32 bitų procesorių architektūrai. Stebėtina, bet ir testuose, ir naudojant ši platforma pasirodė pakankamai neblogai, jei lygintume su visu likusiu telefono savybių rinkiniu. „Antutu“ teste jis sugebėjo išspausti apie 20000 taškų, kurie tokio kainos lygio telefonams jau tapo standartu.
Žaidimai veikia taip pat neblogai, tradiciškai man jau testu tapęs kaprizingas 3D žaidimas „Horn“ telefone „Desire 510“ veikė patenkinamai – be itin didelio kadrų skaičiaus sulėtėjimo, tačiau retkarčiais pastabdydamas. Deja, visą žaidimo džiaugsmą gadino itin žema ekrano raiška, kuri, kaip ir visada, iš dalies atsakinga už pakankamai aukštus testų rezultatus.
„HTC“ turi ir savo vartotojo sąsają – vadinamąją „HTC Sense“. Iš esmės „Sense“ sąsaja nieko naujo nepasiūlo išskyrus tai, kad ir kaip „Samsung Touchwiz“, pervelka standartinę „Android“ sąsają į kitą rūbą, todėl pirmą kartą paėmusiam į rankas HTC įrenginį joje susigaudyti kiek painoka, bet įpročiai greitai pakeičiami, kaip ir tas nuolatinis spaudinėjimas ant HTC logo, norint paspausti mygtuką namai. Dar keistokas dalykas kad „Sense“ sąsaja nėra tokia greita ir glotni, kaip „Samsung“ ar netgi kitų dviejų branduolių įrenginių. Net vartant pačią „Android“ sistemą jaučiasi nelabai malonus stabdymas, nors iš geležies pusės įrenginys yra daugiau nei pakankamas vartyti meniu langus. Dar vienas pastebėjimas – paleidus „Google movies“ programą telefonas pakibdavo ir persikraudavo, o joks įrenginys iš salono tokių pokštų jums krėsti neturėtų. Tikėtina, kad ne visi vabalai dar išgaudyti ir HTC tiesiog nespėjo sužiūrėti visų skylių savo sistemoje.
Telefono baterija – 2100 mAh, vėlgi, kiek stipresnis vidutiniokas. Dėl žemesniu dažniu dirbančio procesoriaus, telefonas išsilaiko pakankamai ilgai ir krautis pasiprašė tik po trijų dienų vidutiniško naudojimo – kelios aktyvios valandos per dieną, įjungtas visą laiką. Taigi, baterija ir griežtai subalansuotas energijos sunaudojimas (priverstinis energijos taupymo režimas telefonui pasiekus apie 10 proc. ribą įsijungia savaime, nepaisant to, kad 5 kartus jį bandžiau išjungti) – viena stipriausių šio telefono savybių.
Mūsų draugystės pabaigoje „Desire 510“ pasiprašė būti atnaujinamas ir atsisiuntė sisteminio atnaujinimo bylą, šiek tiek padvejojęs visgi nusprendžiau jam to neleisti ir tikriausiai tai buvo lemtinga mano klaida, o galbūt dėl to, kad norėjau gražinti gamyklinius nustatymus, telefonas ant manęs įširdo ir nusprendė daugiau nebeturėti nieko bendro, tam pasirinkdamas itin veiksmingą taktiką – persikrauti kas 20 sekundžių. Jokie vaistai nepadėjo, kol šiaip taip neįsibroviau į „Android“ sisteminį meniu, pasiekiamą kartu laikant įjungimo ir garso mažinimo mygtukus. Ten pavyko pasirinkti gamyklinių parametrų atstatymo funkciją, bet kiek kasdieninių vartotojų su tuo susidūrę mokės telefoną pasitaisyti patys? Pasivažinėjimas iki garantinio aptarnavimo centro garantuotas dėl elementaraus programuotojų apsileidimo. O ir kiekvieną kartą telefonui užstrigus vėl viską pradėti nuo nulio tikriausiai greitai atsibos. Programinės bėdos – pakankamai dažna biudžetinių telefonų savybė, tačiau laikui bėgant, jei toks telefonas laiku gauna atnaujinimus, tokios problemos ištaisomos.
Pagrindinė kritikos priežastis – šio telefono kaina yra apie 600 Lt, kas tikrai nėra mažai ir liežuvis sunkiai apsiverčia pavadinti jį „biudžetiniu“. Nors pradžioje popieriai atrodė labai prasti, tačiau ilgiau panaudojęs aš pradedu galvoti – gal toks telefonas ir turi savo pirkėją, tik man dar labai neaišku į kur taikoma – telefono kaina pakankamai aukšta, nestabili programinė įranga, žemesnės nei vidutinės kokybės ekranas, tačiau „Android“ pradinukui puikiai tinkantys viduriai ir ilgas darbo laikas. Galbūt tai ir galėtų būti pirmasis telefonas žmogui, kuris technologijomis domisi minimaliai ir itin aukštų reikalavimų nekelia. Mydroid.lt verdiktas: 6/10.