„Įkalinimo įstaigoje pats brangiausias dalykas yra telefonas, ir telefono atjungimas yra pati didžiausia bausmė, nes [kaliniui] problemiška gauti naują ir vėl pradėti sukčiauti“, – LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“ sakė Edvardas Šileris, Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas.
Perdavus policijai sukčiaus telefono numerį, įmanoma užblokuoti ne tik SIM kortelę, bet ir patį telefono aparatą, ir sukčius nebegalės juo naudotis nė viename iš lietuviškų mobiliojo ryšio tinklų.
„Išankstinio mokėjimo kortelių įnešimas nesudaro tiek problemų, kiek aparatų įnešimas. Kaip aš pasitikslinau eidamas į laidą, yra tūkstančiai kortelių blokuota ir šimtai aparatų. Aparatai yra problema“, – apie įkalinimo įstaigas sakė Kriminalinės policijos atstovas.
Kad nuteistieji labai brangina telefonus, liudija ir tai, jog dėl jų net kimba kratas atliekantiems pareigūnams į atlapus.
„Metų bėgyje buvo atlikta 60 tūkst. kratų ieškant nuteistiesiems draudžiamų turėti daiktų. Paimta 6200 telefonų. 12 atvejų pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl pasipriešinimo paimant. Keliais atvejais buvo sužaloti pareigūnai. Aš paminėjau tik tuos atvejus, kai buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau pasipriešinimo paimant buvo ir daugiau“, – LRT laidoje „Teisė žinoti“ sakė Pravieniškių pataisos namų direktorius Virginijus Ceslevičius.
Technika kovoti su sukčiais kol kas nepadeda
Mobiliaisiais telefonais ir psichologijos vadovėliais apsiginklavę telefoniniai sukčiai iš Rytų Europos jau spėjo pasireikšti ir Vakarų šalyse. Pavyzdžiui, Vokietijos institucijos perspėja apie telefoninius sukčius iš užsienio ir skelbia tarptautinį kodą su pradžia „0037“ kaip rizikos faktorių – netikėti, neperskambinti arba apskritai neatsiliepti.
Pasak Pravieniškių pataisos namų direktoriaus, 2012 metais pasirašyta sutartis dėl mobiliojo ryšio blokavimo sistemos diegimo įkalinimo įstaigose buvo nutraukta, rangovui nesugebėjus įvykdyti įsipareigojimų.
V. Ceslevičius teigia, kad apie sistemos diegimą buvo pradėta kalbėti dar 2007 metais, tačiau šešerių metų nepakako. Šiuo metu vėl vyksta konkursas, tačiau šįkart – jau nebe dėl visų įstaigų blokavimo, o tik kai kurių.
„Įkalinimo įstaigos Vilniuje, Marijampolėje, Alytuje yra miestų teritorijose, ir blokuojant dalį įstaigos ar visą įstaigą atsiranda aplink gyvenančių žmonių, kurie skundžiasi, kad jiems neveikia telefonas“, – sako V. Ceslevičius.
Kolonijos direktoriaus teigimu, perkėlus kalėjimus į atviras teritorijas sumažėtų telefonų kiekis juose, kadangi būtų lengviau stebėti įstaigų prieigas ir sulaikyti telefonus permesti mėginančius asmenis. Be to, ryšio blokavimas nebetrukdytų aplinkiniams gyventojams, kadangi jų paprasčiausiai nebūtų.
„Manau, tada galima efektyviau blokuoti mobilųjį ryšį įkalinimo įstaigoje. Esame pasiruošę dirbti šitoje srityje, – pritaria „Tele 2“ vadovas Petras Masiulis. – Iškart būtų išspręsta problema. Gal tada pradėtų tuos nusikaltimus daryti sukčiai, kurie yra laisvėje. Bet dabar daugiausiai kalėjimuose, kur žmonės turi daug laiko, kur per dieną gali perskambinti tūkstantį abonentų. Laisvėje jie elgiasi kitaip – galbūt neturi tiek to laiko. Manau, kad blokavimas vienareikšmiškai padėtų“.
Tiesa, net ir perkėlus kalėjimus iš miestų – toliau nuo „nekaltų“ praeivių, timpomis peršaunančių telefonus ar narkotikus per tvoras ir tinklus – išliktų dirbančių pareigūnų tarpininkavimas perduodant telefonus. Pasak V. Ceslevičiaus, šiuo metu jiems už tai numatyta tik administracinė atsakomybė su bauda nuo 250 Lt iki 1000 litų (kaip ir „nekaltam“ praeiviui) bei gresia ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnyba.
Bankai skundžiasi neturintys dantų prieš sukčiautojus
Kalėjimuose tūnantys sukčiai, jei neišvilioja grynųjų pinigų arba prisijungimo prie elektroninės bankininkystės kodų, priverčia žmones pervesti pinigus į laisvėje esančių talkininkų banko sąskaitas.
Pasak SEB banko saugumo vadovo Audriaus Šapolos, taip pat vadovaujančio Lietuvos bankų asociacijos Finansinių nusikaltimų prevencijos komitetui, bankai jau trejus metus siūlo į Bankų įstatymą įrašyti galimybę finansų įstaigoms keistis duomenimis apie asmenis, įtariamus talkininkavimu sukčiams.
„Bankai anksčiau ar vėliau tokius asmenis identifikuoja ir su jais nutraukia santykius, kitaip tariant, uždaro sąskaitas. Tačiau mes pastebime, kad neretai tie žmonės keliauja į kitą finansų įstaigą, atsidaro banko sąskaitą ir toliau sėkmingai užsiima ta pačia veikla. Mūsų pasiūlymas yra labai paprastas: jei finansų įstaigos galėtų keistis informacija – aiškiai, skaidriai – tarpusavyje apie asmenis, kurie susiję su telefoniniu sukčiavimu, tai leistų finansų įstaigoms imtis tam tikrų prevencinių veiksmų“, – sako A. Šapola.
Tokiems į rizikos sąrašus įtrauktiems asmenims, jo teigimu, bankai galėtų atsisakyti išduoti banko korteles. Norėdami pasiimti pinigus jie turėtų ateiti į banko skyrių, kuriame darbuotojas galėtų pažvelgti į pinigų kilmę ir, kilus įtarimams, užduoti papildomų klausimų ar net kreiptis į teisėsaugą.
A. Šapolos teigimu, šiuo metu Seime įregistruotos atitinkamos Bankų įstatymo pataisos, tam pritaria ir Valstybinė asmens duomenų apsaugos inspekcija. Tačiau Kriminalinės policijos biuro direktoriaus pavaduotojas E. Šileris apie įstatymo pataisas atsiliepia skeptiškai, nes, pasak jo, ir dabar yra pakankamai galimybių, pavyzdžiui, numatytų Pinigų plovimo prevencijos įstatyme. Pareigūno žodžiais, trūksta pačių bankų noro: šnekama daugiau nei daroma.
„Visi sako, kad aš labai noriu padėti, tik pakeiskit įstatymą. Įstatymai – ne toks dalykas, į kurį kiekvieną gyvenimišką situaciją įrašysi. Kaip pavyzdį galiu paminėti gerąją praktiką su mobiliojo ryšio operatoriais – su visais trim. Iš pradžių buvo diskusija, ar reikia Elektroninių ryšių įstatyme [pataisų], ar nereikia, o iš esmės užteko policijos sprendimo, ir tuos skambučius bandoma blokuoti. (...) Buvo analogiškas pasiūlymas: keiskit įstatymą, laukit mažiausiai metus laiko, o paskui sugalvosim dar kažką. Norėčiau tai ne kaip priekaištą pasakyt bankams, bet – kartais noro reikia“, – LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“ sakė E. Šileris.