Kalbant atvirai, visų naujų žaidėjų – ir ypač tų, kurie nėra pratę prie veiksmo ar RPG žaidimų – įsijungus „Demon`s Souls“ gali laukti šaltas dušas. Ir šis šaltas dušas yra žaidimo sudėtingumas. Iš tikrųjų, žuvus keliolika kartų iš eilės gali kilti klausimas: kuriam galui aš žaidžiu šį žaidimą? Bet tai tėra pirmas įspūdis ir fasadas, kurį iškentus bei prasilaužus supranti paprastą tiesą: „Demon`s Souls“ yra tiek geras, kiek geras yra pats žaidėjas.
Žaidime mums tenka nesureikšminto herojaus vaidmuo, kurį galime susikurti patys iš pagrindų ir pasirinkti vieną iš jo klasių. Pasirinkimas tikrai didelis, todėl ir vietos eksperimentams – per akis. Perėjus įvadinį lygį mūsų veikėjas priverstinai nužudomas ir patenka į vietą, kur atklysta sielos – Nexus. Iš čia galime pasiekti 5 skirtingus pasaulius, o kol esame pačiame Nexus – pasikelti savo personažo lygį, atsinaujinti ar pasitobulinti ginklus, pasidėti nereikalingus daiktus ir t. t. Kiekvienas Nexus randamas pasaulis yra labai skirtingas, bet, pradėjus nuo pirmojo, visus po vieną lygį turėsime pereiti.
Jau pirmame pasaulyje nugalėtas pirmasis bosas sugrąžins mūsų veikėjui žmogišką pavidalą ir, kaip ir daugelis žaidėjų, turėsime pasirinkti – ar nukristi kur nors nuo uolos pačiam ir grįžti prie sielos pavidalo ar bandyti žaisti su žmogiškuoju. Abu jie turi savo pliusų ir savo minusų, tačiau dažniausiai visi renkasi tiesiog būti vaikštančia siela, nors būnant šioje formoje mums atima net pusę turimų gyvybių. Kita vertus, tai yra geriau nei būnant žmogaus formoje žūti, nes tokiu atveju pasaulis, kuriame žuvome, patamsės ir taps sunkesnis. Tai – atskira „Demon`s Souls“ mechanika, vadinama pasaulio tendencija. Jei nugalime bosus nemirę – tendencija šviesėja, pasaulyje atsidaro naujų praėjimų ir viskas lengvėja, o jei būnant žmogaus pavidalo bosai, priešai ar kiti žaidėjai nudobia mus – viskas tamsėja ir pasaulis ritasi į kitą pusę, o su tuo kyla ir priešų bei iššūkių sudėtingumas. Žinoma, tai duoda ir geresnius daiktus, bet sunkintis sau žaidimą rekomenduojama tik jį įvaldžius.
Nors iš pirmo žvilgsnio „Demon`s Souls“ – sunkokas, daug kas priklauso nuo to, kad žaidimas tiesiog nelaiko mūsų už rankos. Todėl belieka patiems išsiaiškinti, kad daugybė šarvų ant veikėjo kūno – nebūtinai protingas sprendimas, nes tuomet sulėtėja ko kūlverstis. Arba nebūtina stengtis atmušinėti priešo atakos paskutinę sekundę tam, kad padarytum daugiau žalos – kartais pakanka tiesiog jį apeiti ir taip susitaupys nervai. Tokie nedideli atradimai bežaidžiant ir nuolatinė saviedukacija yra vienas pagrindinių žaidimo varomųjų arkliukų. Tai tiesiog žaidimas, kuris netiesiogiai padeda mums patiems tapti geresniais ir taip įveikti iššūkius, su kuriais susiduriame.
Ypatingai daug liaupsių galima skirti „Demon`s Souls“ lygių bosams. Visi jie – skirtingi, puikaus dizaino, o svarbiausia – garantuoja įdomias, netikėtas ir įtraukiančias kovas. Ir tai niekada nebūna absurdiškos kovos, kur sudėtingumas užkeltas vien tam, kad žaidėjui būtų neįmanomai sunku. Ne, kiekvienas bosas turi savo stipriąsias bei silpnąsias puses ir žaidėjui paliekama laisvė, ar jis ieškos taktikų ir naudosis jomis, ar bandys kautis tiesiogiai ir t. t. Bet dėl šios priežasties kiekvieno susidūrimo su bosais norisi laukti ir trinti rankomis – koks gi bus sekantis? „Demon`s Souls“ kiekvieną tokį iššūkį padaro laukiamu bei intriguojančiu.
Ne ką mažesnis iššūkis gali tapti ir kiti žaidėjai, kurie yra kaip ypatingas „Demon`s Soul‘s“ prieskonis. Pradedant daugybe raudonų žinučių žaidimo pasauliuose, kur kiti žaidėjai gali pasakyti arba kažką naudingo ir patarti kitiems arba apgauti ir pražudyti, baigiant tiesioginėmis vienų žaidėjų invazijomis į kitų žaidėjų pasaulius. Pastarųjų metu, vienas žaidėjas gali patekti į kito pasaulį ir jį nugalabyti. Kita vertus, žaidėjai gali ir ištiesti pagalbos ranką bei padėti kitiems įveikti lygių bosus. Dar galima sulaukti ir netiesioginės pagalbos iš kitų – atradus kraujo dėmę visada turėsime galimybę pasižiūrėti, kaip žuvo kitas žaidėjas ir, tai įvertinę, apgalvoti tolesnius savo žingsnius.
Kaip žinia, „Demon`s Souls“ yra 2009 metais pasirodžiusio žaidimo perdirbinys ir jis atrodo fantastikai. Nuo pilių iki tunelių ar kalėjimo viskas atrodo itin realistiškai ir šis žaidimas, norintiems paganyti akis nauja „PlayStation 5“ konsole, taps puikia galimybe. Maloniai stebina ir visi priešų, bosų ir tiesiog pagalbinių veikėjų modeliai. Ypač sunku iš galvos išmesti juodai vilkinčią mergelę, iš kurios malonės galime keltis savo veikėjo lygį. Tiesa, pagrindinė šio žaidimo valiuta – sielos, bet kaip jas sunkiai rinksime, taip labai lengva ir prarasti. Nes žuvus ir turint nepanaudotų sielų jos liks gulėti ten, kur kritome, o jei nebesugebėsime iki ten nusigauti ir jų susirinkti – šioms sieloms teks ištarti „sudie“ ir rinkti iš naujo.
Apibendrinant, „Demon`s Souls“, nors nauja „PlayStation 5“ konsolė tik pradėjo savo gyvavimą, jau dabar yra vienas geriausių žaidimų, kurį galima įsigyti. Jis tikrai gilus, pakankamai ilgas, reikalaujantis iš žaidimo daug įsitraukimo, bet tuo pat metu ir apdovanojantis – augančia patirtimi bei neeiliniu žaidimo pasauliu, su savo istorija ir paslaptimis. Norintiems tai patirti reikės nei daug nei mažai – tiesiog įsijungti konsolę ir, bent kartais, perlipti per save.
Žaidimo įvertinimas balais: 9,5/10
Žaidimo kodą apžvalgai suteikė jo leidėjas „PlayStation Studios“.