Taigi, kas įvyko?
Namų kompiuteriai
Žinoma, tas hipotetinis anūko pasitikslinimas, ar kalbama apie tuos laikus, kai dar nebuvo kompiuterių, yra sąlyginis: pradedant praėjusio amžiaus devintu dešimtmečiu, asmeniniai kompiuteriai Lietuvoje jau buvo – ir jų tuo metu buvo daugmaž tiek, kiek šiandien yra 3D spausdintuvų.
Bet pirmieji kompiuteriai, nors ir atitikdami „asmeninių kompiuterių“ klasę, visiškai nebuvo asmeniniai – dažniausiai stovėdavo įstaigose, ir tik pakankamas retas turėdavo namuose.
Namų kompiuterizacija prasidėjo apie 1995-usius metus, o maksimalų pagreitį įgavo apie 2005-uosius, kai valstybė ėmė teikti mokesčių lengvatą kompiuterių (ir interneto prieigos) įsigijimui (2004 m.).
Ar tai buvo reikšmingas įvykis? Greičiau tai buvo reikšmingo įvykio pradžia – lietuvio pratinimas prie kompiuterio, vykęs, šiaip jau, gana sparčiai.
Pastaroji viltis, beje, daugeliu atvejų visai pasiteisino – kiek tenka kalbėtis su šiuolaikiniais trisdešimtmečiais ar panašaus amžiaus specialistais, jų aktyvi kompiuterinė veikla prasidėjo būtent paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje, nors pirmoji pažintis neretai įvyko ir dešimtmečiu anksčiau, dažniausiai kurio nors iš tėvų darbe.
Kaip jau minėta, pirmasis technologinis dešimtmetis buvo labiau apšilimas, vartotojo pratinimas prie kompiuterinio pasaulio paradigmos, o šalia vis dar sėkmingai egzistavo analoginis pasaulis, kuriame greitieji užrašai buvo daromi ne į kompiuterio darbastalyje esantį failą, o ant kokio popiergalio, randamo po ranka, ir kai norint perskaityti ar kam parodyti straipsnį iš interneto portalo, jis būdavo atspausdinamas spausdintuvu.
Be abejo, dar reikėtų paminėti ir stalo kompiuterių kovą su nešiojamaisiais. Pastarieji ilgą laiką buvo tiesiog neadekvačiai brangūs (2-2,5 brangesni už stalinius), bet artėjant naujojo amžiaus pirmojo dešimtmečio viduriui, nešiojamųjų kainos smarkiai krito ir dėl savo mobilumo bei nedidelių gabaritų teikiamo komforto, gerokai sumažino stalinių kompiuterių rinką.
Apibendrinant – namų kompiuterizacija buvo pirmoji revoliucija, puikiai paruošusi dirvą tolesniam progresui, o kitu šio proceso etapu buvo interneto plėtra.
Internetas
Dabartinių trisdešimtmečių karta dar prisimins informacijos pernešimą magnetinėmis disketėmis, o jau daug vėliau – ir optiniais diskais. Be abejo, tais laikais ir duomenų kiekiai buvo kitokie, ir iš pradžių poros dėžučių (t.y. 2x10 vnt.) diskečių po 1,44 MB namų ūkyje visai pakakdavo. Visa bėda, kad jos gana greitai gesdavo, tad laikmenų rezervą nuolat tekdavo pildyti.
Išaugus duomenų kiekiams, atėjo ir kompaktinių (optinių) diskų laikai, ir šie buvo nepalyginamai talpesni bei patikimesi (bet jei turite – patikrinkite, kiek iš jų šiandien dar nuskaitomi. Galite likti nemaloniai nustebę). Dar vėliau atėjo ir DVD era, pradėjusi stumti CD, bet ši netruko labai ilgai, nes ją pribaigė išgreitėjęs internetas ir debesija.
Taigi, internetas. Kodėl skyrelyje apie jį kalbame apie disketes ir kompaktus? Nes interneto plėtra irgi išgyveno labai panašius laikotarpius.
Norite patikrinti, kiek aplinkinių yra gyvenę interneto aušros laikais? Savo telefono skambučiu pasirinkite analoginio modemo skambinimo ir prisijungimo garsą – patikrinta, labai gerai veikia. Ypač smagu stebėti aplinkinius kokioje technologinėje konferencijoje, kurioje kartais net specialiai nesinori užtildyti telefono – tiesiog žavu stebėti apstulbusius žvilgsnius, ieškančius iš kur čia sklinda 15 metų senumo garsas.
Pirmasis interneto ryšys, kuris būdavo užmezgamas žaviąja modemo melodija, iš esmės prilygo diskečių erai. Nors nejuokaujant galima sakyti, kad informacijos perdavimo greičio lenktynėse disketės vis dar laimėjo – fiziškai nuvežti keliasdešimt megabaitų duomenų tame pačiame mieste iš pradžių buvo ir greičiau, ir pigiau, nei persiųsti tą patį interneto ryšiu.
Kalbant apie kainas – įsivaizduokite, kad prie interneto galėtumėte jungtis tik nuo 6 valandos vakaro iki 8 ryto. Kitu metu – gerokai per brangu, bet net ir tas pigusis ryšys ne toks jau pigus: tarkime, parsipiratauti vieną dainą iš tuomet veikusio „Napster“ tinklo galėjo trukti iki pusantros valandos, tad tokios dainos kaina gautųsi apie 5-7 litus (o tuometine lito vertė buvo aukštesnė, nei paskutiniaisiais euro gyvenimo metais).
Ir taip, tai buvo lėta. Nors teorinis modemo pajėgumas (ir skelbiamas linijos pralaidumas kiekvienam vartotojui) buvo 56 kilobitai (7 kilobaitai) per sekundę, faktiškai pasiekti 4 kilobaitus per sekundę buvo beveik fantastika. Apie 2000-uosius vidutinis greitis siekė apie 1,5-3 kB/s.
Bet vis dėlto, net ir tokiais greičiais bei kainomis, internetas ir komunikacija veikė – ir dar tokiu tempu bei įkarščiu, kokį šiandien buvo sunku įsivaizduoti.
Vena komunikacijos formų tapo echokonferencijos, t.y. bendravimas elektroniniais laiškais. Tai buvo pakankamai pigu – prisijungti, parsisiųsti laiškus, atsijungti, atrašyti, prisijungti, išsiųsti atsakymus per dieną kainuodavo apie litą. Žinoma, įsitraukus į aršią diskusiją, piniginė kentėdavo labiau.
Pats echokonferencijos veikimas, kuris šiandien jau beveik pamirštas, visiškai paprastas: egzistuoja virtuali esybė, kuriai siunčiant laišką, ji persiunčia šį visiems užsiregistravusiems nariams. Tarkime, rašote į kompiuterija@konferencijos.lt, ir laišką gauna visi, kas prisiregistravę šioje konferencijoje. Tada kažkas kažką atrašo, kažkas su kažkuo ginčijasi – ir komunikacija vyksta.
Konferencijos (kurių šio reiškinio aukso laikais buvo iki poros šimtų) gyvavo amžių sandūroje ir dar keletą metų po to – tol, kol neatpigo nuolatinis ryšys, dėl kurio konferencijas išstūmė realaus laiko pokalbiai (IRC, ICQ) ar pirmieji socialiniai tinklai (pvz. lietuviškasis one.lt).
Kaip jau minėta, interneto plėtra tapo antruoju reikšminiu žingsniu į tai, kaip gyvename dabar – tai sumažino pasaulį ir taip padarė jį geresniu. O po truputį peržengiant ir vietinės komunikacijos ribas, po truputį pradėjo plėsti lietuviškąjį akiratį – o dar ir lavinti kritinį mąstymą.
O technologinis progresas vyko toliau. „Dial-up“ technologijos, buitiniu lygmeniu vartotojams pradėtos teikti 1994-aisiais, po dešimties metų beveik nebeliko: ją išstūmė iki 10 kartų greitesnis ADSL ryšys. Tai – vis dar ryšys variniais laidais, bet didžiausias Lietuvos IPT – į „Teo“ spėjęs persivadinti „Telekomas“ jau pradeda kalbas ir apie šviesolaidį.
ADSL laikų internetą galima prilyginti kompaktinių diskų erai – juolab, kad interneto paslaugos kainos sumažėjimas jau leido sukurti nuolatinį ryšį, ir prisisiųsti visko tiek, kad turiniui laikyti standartinio standžiojo disko nepakako, todėl pigiausia išeitimi tapo įrašomieji CD, o vėliau DVD – tol, kol juos išstums debesinė revoliucija.
Išmanieji ir debesija
Ir pradėti turbūt reikėtų net ne nuo išmaniųjų telefonų, pasaulyje perversmą pradėjusių daryti 2007-aisiais (Lietuvoje – porą-trejetą metų vėliau), o nuo dar ankstesnės ryšio kartos – mobiliojo telefono.
Kodėl neišskiriame mobiliosios revoliucijos kaip atskiros, savarankiškos? Nes iš tiesų paprastojo mobilaus (angl. feature phone) peraugimas į išmanųjį buvo tolygus, tad buvo ne revoliucija, bet evoliucija. Iš pradžių tik skambučiai ir žinutės, vėliau – dar ir keletas taikomųjų programėlių bei žaidimų telefone (kalkuliatorius, „Gyvatėlė“), dar vėliau (bet dar priešišmaniojoje eroje) – internetas telefone iš štai pagaliau kišenėje glūdintis kompiuteris, dešimtį kartų galingesnis už dabartinių trisdešimtmečių pirmuosius stalo kompiuterius.
Paprastas mobilusis telefonas tikrai tapo revoliucija. Žmogus (jei tik pats to nori) iš esmės pasiekiamas bet kur ir bet kada. Be to, psichologai, ko gero, ne veltui kalba apie priklausomybę nuo telefono – pripažinkite, ar gi nesuirztate, kai žmogus, kuriam skambinate, neatsiliepia po ilgiau nei 3 sekundžių? Net blogiau už tą atvejį, kai išvis neatsiliepia – tada viskas nurašoma, kad negali atsiliepti ar negirdi skambučio. O štai atsiliepti po 5-7 sekundžių – beveik nemandagu.
Mobilieji telefonai atnešė dar vieną rečiau prisimenamą naujovę, kurią iliustruoti labai gerai galima vienui vieninteliu klausimu: kiek telefono numerių dabar prisimenate?
Atmetus specialiuosius numerius (specialiosios tarnybos, dažniausiai skambinami trumpieji taksi ar bankininkystės numeriai) greičiausiai neišvardintumėte nė penkių, kai praėjusio amžiaus pabaigoje žmonės nesunkiai įsimindavo dešimtį ar daugiau.
Be to, atsirado dar vienas paradigmos poslinkis: anksčiau būdavo skambinama į numerį, ir jei atsiliepė ne tas, su kuriuo norėjote kalbėtis, natūralus veiksmas būdavo paprašyti pakviesti norimą pašnekovą. Dabar gi, jei skambinate Jonui (kurio ir numerį tik gal vieną kartą matėte ¢ kai jį suvedinėjote į telefono užrašų knygutę), bet atsiliepė ne Jonas, sutrinkate. Komunikacija tapo betarpiškesnė.
Be abejo, reikėtų prisiminti ir trumpųjų žinučių įtaką. Kuri pasirodė tokia stipri, kad net sėkmingai išsiplėtė už pradinės mobiliosios telefonijos ribų, t.y. tapo „Twitter“.
Na o paskui atėjo išmanumo era. Visas pasaulis nebe kompiuteryje ant tavo stalo, bet tavo kišenėje. Taip, Steve‘as Jobsas buvo toli gražu ne pirmasis, kuris išrado išmanųjį telefoną (anei vėliau – planšetę) bet jis tapo išmaniosios lavinos židiniu, kitaip tariant – čiupo pasaulį už pakaušio ir pasuko jį bent jau 90 laipsnių kampu. O ką pasaulis ten pamatė – jau paties pasaulio reikalas.
Dar vienu stuktelėjimu per naudojimosi įpročius tapo debesija. Tapusi reklaminiu žodelyčiu ir pradėta stipriai reklamuoti apie 2010-usius (nors kaip virtualizacija, egzistavusi dar bent pusę dešimtmečio anksčiau), galutinai įsivažiavo tik paskutiniaisiais metais.
Kur čia revoliucija? O jūs prisiminkite, kaip atrodė tradicinio vartotojo kompiuterinis ūkis iki kokių 2005-ųjų. Visi elektroniniai laiškai – atskira programa parsisiunčiami į kompiuterį. Visa muzika, vaizdo įrašai – skaitmeniniais failais saugoma standžiajame diske ar CD/DVD kopijose.
Net ir visi tie beverčiai, bet kažkodėl netrinami filmukai – iš esmės tie patys šiandieniniai „YouTube“ katukai ar kiti juokingi filmukai – nuguldavo į pakankamai brangią kompiuterio atmintį. Viskas pas tave patį, viskas kemšasi, viską reikia archyvuoti, o dalintis – labai nepatogu.
Tuo tarpu šiandien archyvavimu turbūt užsiima tik tie, kurie vienokio ar kitokio turinio kūrimu užsiima profesionaliai. Ar lobininkai-entuziastai.
Nes viskas guli kažkur, viskam vietos pakanka (o jei nepakanka – papildoma vieta kainuoja tiesiog juokingai).
Maža to, debesija, atrodo, sugebėjo tai, ko nepavyko padaryti ištisiems kovotojų su piratavimu batalionams – ji tiesiogiai naikina piratavimą. Kam kimšti į savo įrenginį piratinę produkciją, jei už kelis eurus gali legaliai klausytis muzikos? Taip ir paprasčiau, ir pigiau, ir ramiau.
Tiesa, vienas nemažas minusas – jei iki šiol buvome priklausomi nuo vienui vienintelio resurso – t.y. elektros – tai dabar jau komfortas priklauso ir nuo interneto ryšio – o tiksliau, jo kokybės. O du kritiniai resursai jau ne taip gerai, kaip vienas.
Na bet tai yra rinkos ekonomika, ir vartotojai akivaizdžiai patys atsirenka, kas jiems patogiau. Dabartinė trisdešimtmečių karta gal dar ir pirks namudinius medijos serverius ar bent išorinius standžiuosius diskus, tuo tarpu karta, gimusi trečiajam tūkstantmetyje, greičiausiai į tai žiūrės taip, kaip mes žiūrime į vyresnius, prieš euro įvedimą perkančius kruopas ir kitus negendančius produktus, nes maža ką.
Mums reikia naujos revoliucijos!
Taigi, keturios revoliucijos per du dešimtmečius. Daug? Nemažai, bet prie gero priprantama. Ir tokie technologijų apžvalgininkai, kaip šio straipsnio autorius, jau pradeda burbėti, kad užsistovėjome.
Taip, šiuo metu gyvename debesijos epochos pakilime, bet niekas kitas, atrodo, nesikeičia — daugmaž apsistojome ties išmaniaisiais ir planšetėmis.
Bandymų yra. Daug tikimasi iš dėvimos įrangos, bet pirmasis garsesnis blynas — „Google Glass“ – atrodo, nepavyko: patys kūrėjai projektą stabdo (nors, atrodo, visiškai nenutraukia). Kažkur dar tolimesniame – kol kas dar mokslinei fantastikai artimesniame – horizonte šmėžuoja kol kas dar lietuviško termino neturintis wetware.
Bet žinote ką? Šio straipsnio mintis kilo, kai kuičiantis tarp savo vaikystės daiktų, radau nedidelę Jeronimo Lauciaus knygelę „Kas atidarys duris“. Knygelę, išleistą 1990-aisiais, ir kurioje buvo siūloma užsirašyti savo svajones, o po kažkiek laiko patikrinti, kiek svajonių išsipildė.
Taigi, toje knygelėje savo ranka radau įrašyta:
