Apie tai, kaip buvo lietuvinami pirmieji kompiuteriai ir kodėl lietuviai vengia internete lietuvybės kalbamės su Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto mokslininku, Lietuvos kompiuterininkų sąjungos tarybos nariu dr. Gintautu Grigu.
– Už nuopelnus lietuvinant kompiuterijos terminus, rengiant kompiuterijos terminų žodyną, vadovėlius ir publikacijas esate pagerbtas Kalbos premija. Kodėl pasirinkote būtent šią veiklos sritį?
– Kai atsirado pirmieji kompiuteriai ir prireikė lietuvių kalbos, labai tuo susidomėjau. Iš pradžių tik agituodavau, kad reikia lietuvinti, o vėliau – pats ėmiausi darbo. Aš buvau net lietuviškas raides klaviatūrai nupaišęs, kai dar nebuvo sąvokos „šriftas“.
Pirmoji sulietuvinta programinė įranga buvo „MS DOS“ operacinėje sistemoje veikianti elektroninio pašto programa „Demos Mail“. Į lietuvių kalbą buvo išversti ne tik šios pašto programos tekstai, bet ir suderintos skirtingos tuo metu naudotų operacinių sistemų „MS DOS“ ir „MS Windows“ koduotės elektroniniuose laiškuose. Gautų lietuviškų laiškų nebereikėjo perkoduoti, todėl nebeliko pasiteisinimo mėgstantiems rašyti „šveplai“.
– Gal galite prisiminti, kokie buvo pirmieji Lietuvoje kompiuteriai ir kaip juos sekėsi lietuvinti?
– Kalbant apie lietuviškos raštijos kompiuteriuose atsiradimo priešistorę, reikia paminėti, kad mes jau 1980 m. buvome padarę Paskalio transliatorių, kuris turėjo lietuviškas raides. Deja, pirmieji tarybiniai spausdintuvai galėjo spausdinti tik rusiškai arba angliškai. Tuomet ėmėmės tam tikros spausdintuvų „racionalizacijos“: privertėme tarybinį spausdintuvą spausdinti du kartus į tą pačią vietą ir taip ant lotyniškų raidžių vietoj paukščiukų uždėti viengubą kabutę, o vietoje nosinių – kablelį.
Pirmieji kompiuteriai buvo labai brangūs ir juos įsigyti buvo prabanga. Lietuvoje kompiuteriai plačiau ėmė plisti mokyklose. Pirmasis mokyklas pasiekęs kompiuteris buvo labai primityvus rusiškas BK-1010, kurio atmintis buvo tik 64 kilobaitai – operacinė sistema užėmė 48, tad programavimui liko vos 16 kilobaitų.
Žinoma, apie 1986 metus buvo ir vakarietiškų kompiuterių, tačiau Sovietų Sąjungoje jie buvo beveik neprieinami. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m. pradėjo plisti vakarietiški kompiuteriai.
Didžiausia problema tuo metu buvo susiformavę mitai. Dauguma galvojo, kad kompiuteryje gali būti tik anglų kalbos abėcėlė ir kad visa jo sąsaja turi būti angliška. Sunkiausia buvo, kai niekas netikėjo, kad kompiuteris gali suprasti jam duodamas lietuviškas komandas. Čia panašu, kai kadaise kunigai aiškindavo, kad melstis reikia lenkiškai, nes lietuviškai Dievas nesupras.
Prisimenu, gavome prancūzišką operacinę sistemą „Windows 3.1“ ir buvome pakvietę Švietimo ministerijos darbuotojus parodyti, kad kompiuteris gali „kalbėti“ ne tik angliškai. Nors ir keista, bet pradžioje netgi mūsų instituto interneto svetainė buvo angliška. Esą ją gali matyti visas pasaulis, todėl lietuvių kalbai čia ne vieta. Tada interneto svetainių buvo dar labai mažai, o kaip pavyzdį ne angliškos tuomet demonstravau estišką Tartu universiteto interneto svetainę.
– Su kokiais techniniais iššūkiais teko susidurti lietuvinant pirmuosius kompiuterius?
– Labai didelė problema buvo net trys koduotės, skirtingai koduojančios savitąsias lietuvių kalbos raides „MS DOS“ operacinėje sistemoje. Mes tai vadindavome „koduočių zooparku“, kuris kėlė sunkumų naudoti lietuviškas raides elektroninio pašto laiškuose. Tik viena, standartinė koduotė tiko lietuviškiems laiškams persiųsti tuo metu naudojamoje pašto programoje „Demos Mail“. Jeigu siuntėjo arba gavėjo kompiuteryje buvo įdiegta kuri nors kita koduotė, tuomet savitosios lietuviškos raidės virsdavo kitais ženklais ir todėl ši problema skatino rašyti „šveplai“. Matydami gilėjančią „šveplumo“ problemą, ėmėmės šią pašto programą lokalizuoti ir sutvarkėme taip, kad visus siunčiamus laiškus programa perkoduotų į vieną standartinę „Windows“ koduotę, o visus gaunamus – į gavėjo kompiuterio koduotę.
– Dabar jau nebekyla jokių problemų rašyti tiek elektroninius laiškus, tiek interneto vardus ne „šveplai“, bet didelė dalis lietuvių toliau internete „švepluoja“. Jūsų nuomone, kokios yra to priežastys?
– Manyčiau, kad įprotis rašyti „šveplai“ išliko dėl to, kad mažai naudojama standartinė lietuviška klaviatūra.
Lietuvoje stacionarūs arba staliniai kompiuteriai komplektuojami su taip vadinamomis „skaičiukinėmis“ klaviatūromis. Tai amerikietiškos klaviatūros, kuriose savitosios lietuviškos raidės išdėstytos viršutinėje eilėje vietoje skaitmenų ir kitų reikalingų ženklų (pvz., !, @, #, *). Kai tokių ženklų prireikia, tenka persijungti į anglišką klaviatūrą arba ieškoti kitų būdų tiems ženklams surinkti.
2018 m. atlikta studentų apklausa parodė, kad jie klaviatūrą perjunginėja iš lietuvių į anglų ir atvirkščiai vidutiniškai 15 kartų kasdien. Kai kam tai per daug, tad ima „švepluoti“.
Kita bėda – ant daugelio kompiuterių klaviatūrų savitosios lietuviškos raidės visai neužrašytos. Pardavėjai aiškina, kad kompiuterių pirkėjai gali patys užsirašyti, prisiklijuoti lipdukus arba prisiminti. O jeigu būna užrašytos, tai šalia jau esančių angliškos klaviatūros ženklų. Savitųjų raidžių išdėstymas joms neskirtoje viršutinėje klavišų eilėje, jų užrašymas ant klavišo šalia kitų ženklų, t. y., kaip pagalbinių, daro įspūdį, kad šios raidės nėra visavertės, todėl dažnai manoma, kad galima jų atsisakyti.
Problemų kelia mobiliųjų įrenginių – planšetinių kompiuterių ir telefonų – programėlių klaviatūros, neturinčios viršutinės skaitmenų eilės, kurioje būtų savitosios lietuvių kalbos raidės. Tuomet nieko kito vartotojams nelieka, tik „švepluoti“.
– Ar su „šveplos“ kalbos internete problema susiduria ir kitos šalys?
– Domėdamasis apie savitųjų raidžių naudojimą kitose kalbose pastebiu, kad užsieniečiai jas naudoja normaliai arba bent dažniau negu lietuviai.
Esame analizavę situaciją skaičiuodami, kaip įvairių tautų žmonės registruodamiesi pokalbių programoje „Skype“ užrašo savo miestų pavadinimus, turinčius savitųjų raidžių. Tyrimo duomenys atskleidė, kad danai ir vokiečiai 100 proc. taisyklingai rašo savo miestų pavadinimus, estai, suomiai, švedai – apie 95 proc., čekai, lenkai, islandai – 80 proc., ispanai – 60 proc., o lietuviai – tik 18 proc. Kitaip tariant, tik kas penktas lietuvis „nešvepluoja“.
Analizuodami, kodėl tokie dideli savitųjų raidžių naudojimo skirtumai tarp tautų, padarėme išvadą, kad tai priklauso nuo klaviatūrų. Danų, vokiečių, estų, suomių ir švedų klaviatūros yra visavertės, t. y., visų savitųjų raidžių rinkimo patogumas nesiskiria nuo visų kitų raidžių rinkimo patogumo. Kitų paminėtų valstybių klaviatūros iš dalies visavertės.
Visavertę standartinę lietuvišką klaviatūrą (ĄŽERTY) naudoja ne daugiau kaip 1 proc. lietuvių, o visi kiti – taip vadinamą „skaičiukinę“ klaviatūrą, kurioje visas savitąsias raides sunkiau surinkti, nes reikia dažnai persijunginėti. Tą patvirtino kita nedidelė apklausa. Iš prisipažinusių, kad „švepluoja“ lietuvių, 81 proc. atsakė esą savitąsias raides surinkti sunkiau nei kitas.
– Kurios Europos sąjungos valstybės daugiausiai ir mažiausiai naudoja programinę įrangą nacionaline kalba? Kaip didieji programinės įrangos kūrėjai atsižvelgia į nacionalinius poreikius?
– Visų pirma savo kalbą naudoja didesnės valstybės su didesne populiacija. Europos Sąjungoje nacionalinę kalbą kompiuterijoje daugiausiai naudoja Vokietija ir Prancūzija, o kitose šalyse yra kur kas mažiau išversta programinės įrangos – proporcingai mažėja kaip ir šalies gyventojų skaičius.
Mažiausiai iš visų Europos sąjungos šalių nacionalinę kalbą kompiuterijoje naudoja Bulgarija, Airija, ir Malta. Lietuva pagal programinės įrangos pritaikymą nacionalinei kalbai yra maždaug viename lygyje su šiek tiek mažiau gyventojų turinčiomis Estija, Latvija ir Slovėnija.
Didieji programinės įrangos gamintojai yra sugrupavę kalbas į prioritetines grupes. Pavyzdžiui, korporacija „Microsoft“ prioritetu laiko pirmiau išversti programinę įrangą į vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų kalbas, o vėliau verčiama mažesnėms rinkoms. Ypač mažoms rinkoms, tokioms kaip Lietuva ar Latvija, programinė įranga verčiama vėliausiai. Tiesa, kuo toliau, tuo programinės įrangos vertimai vartotojus pasiekia greičiau.
Šiuo metu „Windows“ operacinė sistema ir biuro programų paketas „Office“ tiek angliškai, tiek lietuviškai išleidžiamas tuo pačiu metu. Mažesnės programos verčiamos kol kas su atsilikimu, o retesnė programinė įranga visai neverčiama į lietuvių kalbą. Atvirojo kodo programinė įranga, tokia kaip „Linux“ operacinė sistema, taip pat verčiama atsiliekant nuo kitų didesnių valstybių, nes turime mažiau savanorių jai versti.
KTU Interneto paslaugų centro DOMREG vadovės Daivos Tamulionienės komentaras apie .lt domeno vardų su savitosiomis lietuvių kalbos raidėmis naudojimo problemas:
„2003 m. internetą valdančiai ICANN organizacijai patvirtinus IDN (angl. Internationalized Domain Name) dokumentus, skirtus koduoti ir atvaizduoti savitąsias nacionalines raides interneto varduose, įdiegėme daugiakalbę vardų sistemą .lt domenams registruoti. Nuo 2004 metų kovo 30 dienos sudarėme galimybę įkurti domenus su savitomis lietuviškomis raidėmis.
Nors pavyko išspręsti sudėtingus IDN sistemos diegimo klausimus, pagrindine problema išlieka žmonių įprotis rašyti „šveplai“. Pradžioje nebuvus galimybių naudoti savitąsias lietuviškas raides interneto varduose, lietuviai įprato rašyti jas keisdami lotynų abėcėlės raidėmis. Šio įpročio neatsikratė iki šiol nors ir žinodami, kad tokia galimybė yra. Tad susiduriame ne tik su „šveplų“ interneto vardų, bet ir su „šveplų“ elektroninių laiškų ar trumpųjų žinučių (SMS) problemomis.
Kitose šalyse (Kinijoje, Rusijoje, Arabijos pusiasalio ir Afrikos valstybėse) domenų vardai su savitosiomis nacionalinės kalbos rašto raidėmis greitai išpopuliarėjo ir yra plačiai naudojami. Galbūt tam įtakos turėjo visiškai skirtingas nuo lotyniškojo šių šalių raštas ir patogumas rašyti, todėl „šveplavimo“ problema ne tokia aktuali kaip Lietuvoje.
Kita dalis lietuvių tiesiog nežino, kad domenų varduose galima naudoti savitąsias lietuviškas raides, todėl registruoja tik „šveplą“ domeno vardo variantą. Šia situacija netrunka pasinaudoti konkurentai, užregistruodami tokį pat domeno vardą, tik su savitosiomis lietuviškomis raidėmis, ir nukreipdami lankytojus į visai kitą interneto svetainę.
Tad pats svarbiausias mano patarimas: jeigu domeno varde yra savitųjų lietuviškų raidžių ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž, apsaugokite vardą registruodami abu variantus: su savitosiomis lietuviškomis (pvz., gražus-vardas.lt) ir su lotyniškomis raidėmis (pvz., grazus-vardas.lt). Vėliau galėsite nukreipti lankytojus į kurį nors vieną išvengdami konkurencijos dėl auditorijos ir ginčų dėl klaidinamo domenų vardų panašumo su kitam asmeniui priklausančiu domenu vien dėl jų labai panašios rašybos.