Nuo 2002 m. energetikos rinkoje veikianti „Enerstenos“ įmonių grupė teikia efektyvius energijos gamybos sprendimus, t. y., projektuoja ir gamina biokuro katilus, kondensacinius ekonomaizerius, pakuras ir kitą technologinę biokuro katilinių ir dujinio-skysto kuro katilinių įrangą.
Siekiant, kad projektavimas ir gamyba vyktų išlaikant aukštus kokybės reikalavimus, būtų kuriamos ir diegiamos inovacijos, įmonių grupė yra įkūrusi Mokslinių tyrimų ir vystymo centrą. Pagrindinė jo funkcija – užtikrinti sėkmingų mokslinių tyrimų, inžinerinių sprendimų diegimą pramonės ir energetikos srityse, kuriant saugias, aplinkai palankias ir išteklius tausojančias kuro deginimo technologijas bei gaminant konkurencingus produktus. Įgyvendindama savo veiklą, „Enerstenos“ įmonių grupė ne tik inicijuoja mokslinius projektus savo Mokslinių tyrimų ir vystymo centre, bet ir glaudžiai bendradarbiauja su kitomis mokslo ir studijų institucijomis.
Bendri moksliniai darbai įmonių grupę vienija su Lietuvos energetikos institutu (LEI). Institute sukaupta įvairiems tyrimams reikalinga įranga, gausu patirtį turinčių mokslininkų profesionalų. Bendradarbiavimas vyksta abipusiai. „Enerstenos“ įmonių grupė nuolat užsako techninius bandymus bei tyrimus. Įmonių grupės užsakymu LEI yra sukūrusi eksperimentinio dujinimo reaktoriaus valdymo sistemą, elektrostatinio filtro automatizavimo sistemų kompiuterines programas ir kt. „Enerstenos“ įmonių grupė drauge su LEI dirba rekonstruojant senesnės statybos energetinių katilų degiklius ir optimizuojant degimo procesų valdymą.
Kaip tikina LEI direktorius dr. Sigitas Rimkevičius, bendradarbiavimas su verslo įmonėmis paskutiniu metu aktyvėja. „Mezgasi vis naujos bendradarbiavimo formos. Džiugina tos verslo įmonės, kurios suvokia inovacijų svarbą ir nebijo prisiimti rizikos. Tik tokiu būdu drauge galime pasiekti proveržį“, – pabrėžia S. Rimkevičius. Vienas iš paskutinių bendradarbiavimo pavyzdžių – LEI drauge su „Enerstenos“ įmonių grupe AB „Panevėžio energija“ užsakymu rekonstruoti gamtines dujas ir mazutą deginančių katilų degikliai, kurie efektyviai mažina azoto oksidų išmetimą į aplinką.
Kita vertus, bendradarbiavimui su verslu dažnai trukdo biurokratinės kliūtys. „Norėtųsi, jog mokslo institucijoms, norinčioms dalyvauti bendruose projektuose su verslu, mokslinių publikacijų skaičius nebūtų svarbiausias atskaitos taškas. Tokie reikalavimai tik stabdo progresą, neleidžia susitelkti į pagrindinę mokslinę veiklą ir sumažina patentų pateikimą“, – tikina S. Rimkevičius.
Ne vienerius metus abipusis „Enerstenos“ įmonių grupės bendradarbiavimas vyksta ir su Kauno technologijos universitetu (KTU). Mokymo įstaiga į įmonių grupę siunčia savo studentus atlikti praktiką, kuri neretai baigiasi nuolatinės darbo vietos užtikrinimu, gabiems studentams steigia stipendijas. Tuo tarpu „Enerstena“ prisideda prie universiteto mokymo bazės kūrimo – parėmė KTU degimo procesų mokslinių tyrimų stendo gamybą, universiteto darbuotojus vežasi į parodas ar vizitus užsienyje, drauge dirbama prie deginimo procesų tyrimų, atliekami biokuro deginimo bandymai. Tyrimų rezultatai panaudojami tobulinti įmonės gaminamą biokuro deginimo technologiją. Neseniai KTU mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetui buvo padovanotas biokuro katilinės 3D maketas.
Kaip tikina KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros vedėjas doc. dr. Egidijus Puida, bendradarbiavimas su verslo įmonėmis dažnai vyksta dviem būdais. Viena, kai įmonės kreipiasi dėl reikiamų tyrimų, kuriuos gana greitai galima atlikti su turima įranga mokslo įstaigos laboratorijose ir nori greito rezultato. Kita, kuomet reikia atlikti sudėtingus tyrimus, galbūt, tyrimui pagaminti tyrimų stendą, išdirbti tyrimų metodiką. Tuomet jau reikia nemažai resursų, o verslas ne visuomet linkęs investuoti į nežinią. „Mokslininkas negali verslininkui pažadėti, kad rezultatas bus toks, kokio jis tikisi. Mokslinių tyrimo metu susiduriama su daug naujų faktorių, tenka priimti sprendimus, kurie net negalėjo būti numatomi tyrimų pradžioje. Rezultatas bet kokiu atveju bus, tačiau nebūtinai jis bus teigiamas ir naudingas verslui. Tokia rizika kartais ir atbaido verslininkus“, – tikina E. Puida. „Tačiau reikia pasidžiaugti, kad vis dažniau verslas atsigręžia ne vien tik į esamų sprendimų integraciją ar gamybą pagal užsakovo reikalavimus, bet pradeda vystyti ir savo produktus bei paslaugas, o tuomet moksliniai tyrimai yra neatsiejama kūrybinio darbo dalis“, – tikina KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas dr. Andrius Vilkauskas.
Mokslinių tyrimų ir vystymo centro direktorius doc. dr. Kęstutis Buinevičius įsitikinęs, kad mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra abipusiai naudingas. Mokslininkams – tuo, kad galima iš arčiau pažinti pramonės problemas, susipažinti su aparatūrine baze, o verslininkams – panaudoti naujausius mokslo tyrimų rezultatus savo veiklai tobulinti ir plėsti. „Mokslo bendradarbiavimo su verslu srityje dar labai trūksta sistemos. Pagrindinis mokslininkų įvertinimo svertas dabar – mokslinės publikacijos. Tačiau tuomet sunku apsisaugoti nuo idėjų vagysčių, o verslas praranda progą didinti pelną, remiantis mokslo rezultatais. Jei mokslininkai savo rezultatus galėtų verslui parduoti, tuomet ir verslas būtų suinteresuotas tokiu bendradarbiavimu, ir mokslui būtų akivaizdi nauda“, – tikina K. Buinevičius.
Dar vienas svarbus akcentas sėkmingesnio bendradarbiavimo link – pačių mokslininkų aktyvumas. „Ne tik pramonė turi eiti pas mokslininkus, bet ir atvirkščiai. Būtų idealu, jei mokslininkai, vykdydami tyrimus ar vystydami naujus sumanymus, siūlytųsi verslui. Taip drauge būtų pasiekta žymiai geresnių rezultatų. Esame ne kartą turėję tokių atvejų, kuomet kreipėmės į mokslininkus su pasiūlymais, idėjomis, tačiau nesulaukėme atsako. Greičiausiai ta informacija yra, tačiau ne visada yra palankios sąlygos ja dalintis“, – pasakoja Kęstutis Buinevičius.
Kaip teigia K. Buinevičius, valstybė taip pat turi būti suinteresuota, kad verslas ir mokslas kuo glaudžiau bendradarbiautų. Tai naudinga ne tik šalies ekonomikai, bet ir gali padėti susigrąžinti svetur nutekėjusius protus. Dabar nemažai doktorantų yra tiesiog priversti išvykti į užsienį, nes iš šalyje gaunamo uždarbio negali pragyventi.