Į draugus priėmė nepažįstamą vaikiną
Kaip pasakoja Vadovybės apsaugos departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos K1 skyriaus vyriausiosios specialistės bei psichologės Elžbieta Malūnavičienė ir Emilija Garbaliauskaitė VAD yra ta institucija, kurios tikslas – užtikrinti valstybei pačių svarbiausių asmenų saugumą.
„Pastebėjome, kad saugomi asmenys sulaukia netinkamos, susirūpinimą keliančios komunikacijos. Yra ir persekiojimo atvejų: kai žmogus nuolatos komunikuoja su vienu asmeniu. Supratome, kad ne tik saugomi asmenys susiduria su tokiu nepageidaujamu, įtampą keliančiu, pasikartojančiu elgesiu, bet ir kiekvienas iš mūsų su tuo gali susidurti“, – teigia E. Garbaliauskaitė. Esą taip prieš du metus kilo mintis viešinti persekiojimo problemą ir įkurti internetinį puslapį www.persekiojimuistop.lt.
Anot specialisčių, persekiojimo problema yra plačiai paplitusi, o naujosios technologijos šią problemą dar labiau apsunkina – tai dar vienas kanalas persekiotojui sekti savo auką.
Su tuo sutinka ir 26 metų kaunietė Erika (pavardė redakcijai žinoma – DELFI), kuri 2017 metais buvo tapusi internetinio persekiotojo auka. Mergina atvirai sako, kad šią istoriją viešai pasakoja tik todėl, kad kiti žmonės galėtų pasimokyti iš jos klaidos ir patys į tokią pačią situaciją nepatektų.
Kaip pasakoja Erika, 2017 metų pavasarį per socialinį tinklą „Facebook“ ją į draugus pakvietė nepažįstamas vaikinas, kurį mergina interviu metu pavadina Karoliu. Erika sako, kad nieko negalvojusi į draugus priėmė jai patrauklų vaikiną.
Po kelių savaičių susirašinėjimų, Karolis pakvietė Eriką susitikti gyvai. Ji pasakoja, kad pirmasis jų susitikimas buvo gana įprastas, tačiau mergina tikina jokios traukos nepajutusi. „Buvo šiek tiek nejauku, jis bendravo labai fiziškai: tai nugarą paglostydavo, tai plaukus. Man tai pasirodė nepriimta, juk mes ką tik susipažinome. Žinojau, kad tarp mūsų nieko nebus, bet nesugebėjau to jam pasakyti. Galvojau, kad gal persigalvosiu, jis buvo išvaizdus, todėl nuėjau ir į antrą pasimatymą. Tada ir įsitikinau, kad tikrai nenoriu toliau bendrauti“, – pasakoja Erika.
Įsižeidė, kai užblokavo
Nors mergina su Karoliu susirašinėdavo per „Messenger“ programėlę kasdien, po antro susitikimo ji nusprendė jį ignoruoti, mat neišdrįso parašyti, kad daugiau nenori bendrauti. „Jis tylos nesuprato: kasdien atsibudus rasdavau bent 10 žinučių, su prašymais susitikti. Rašė, kad jam labai patinku, kad jis bus labai geras vaikinas. Sulaukus tokios reakcijos jam parašiau, kad nepyktų, bet nenoriu su juo turėti reikalų. Jis vis aiškino, kad mums reikia susitikti, pasikalbėti. Nesupratau, kodėl turiu kažką su juo aiškintis: jo nepažįstu ir nenoriu pažinti.
Maniau, kad viskas baigta, bet jis man toliau rašydavo žinutes. Per dieną bent po 20, vėliau – dar daugiau. Ignoravau, bet jis matydavo, kad po „Facebook“ įrašais bendrauju su draugėmis, o jam neatrašau. Tada jis ėmė rašyti mano draugėms, aiškinti, kad jos privalo mane įtikinti su juo susitikti. Viena draugė iškeikė jį, tai jis pradėjo jai grasinti: suras ir sumuš. Jis tai jai rašė ne tik per žinutes, bet ir po jos nuotraukomis, įrašais. Visa jos „Facebook“ „siena“ buvo šlykštūs įžeidimai, grasinimai“, – teigia Erika. Mergina priduria, kad jai sunku savo persekiotoją vadinti vardu.
Aukos vietą rado dėl įrašų feisbuke
Kaunietė pamena, kad maždaug praėjus beveik dviem mėnesiams po to, kai ji Karolį užblokavo, vaikiną pamatė savo daugiabučių kieme. „Grįžinėjau po paskaitų namo ir pamačiau jį stovintį prie vienos iš laiptinių. Pamatęs mane, jis ėmė bėgti link manęs, o aš link savo laiptinės. Jis kažką šaukė, bet iš to streso nieko negirdėjau. Tik spėjau atsirakinti laiptinės duris ir jas užtrenkti po savęs. Visa drebėjau, o jis iš lauko pusės tampė duris, šaukė, kad tik nori pasikalbėti, jog man nėra ko bijoti. Tą vakarą verkiau, negalėjau užmigti ir bijojau ryte eiti į paskaitas: o jei jis vėl manęs lauks“, – sako mergina. Naktį Karolis Erikai ir toliau siuntė el. laiškus, aiškindamas, kad jos laukia automobilių aikštelėje. Mergina tikina, kad svarstė kviesti policiją, bet jautė didelę gėdą.
Po įvykio prie laiptinės Erika sako, kad nusprendė kelias dienas pagyventi pas draugę. Bet ir čia Karolis pasirodė. „Draugė į „Facebook“ įkėlė nuotrauką ir joje pažymėjo ir mane. Karolis sekė ir jos paskyrą. Iš pažymėtos nuotraukos vietos žinojo, kur manęs ieškoti“, – pamena mergina.
Erika sako, kad draugės tėtis, pamatęs kieme nepažįstamą vaikiną, ėmė juokauti, kad pas studentes atvyko kavalierius. „Jis pasakė „kavalierius“ ir man pasipylė ašaros. Aš Karolio nekenčiu ir bijau. O jie visi manė, kad jis – mano vaikinas“, – pamena kaunietė.
Tačiau tą vakarą ir baigėsi Erikos persekiojimas. Mergina sako, kad išdrįso papasakoti viską draugės šeimai. „Draugės brolis su tėčiu Karolį pasitiko ir nusivedė pakalbėti. Nežinau, ką Karoliui jie pasakė ir nenoriu žinoti. Tačiau jis nustojo mane terorizuoti. – atsidūsta Erika. – atsargiai bendraukite su nepažįstamais žmonėmis ir nesidalinti asmenine informacija socialiniuose tinkluose. Dabar gyvenu ramiai, be baimės. Bet su draugėmis juokaujame, kad dėl viso šito ėmiau žilti“.
Persekiojimas Lietuvoje – nėra nusikalstama veika
Ir nors Erika tikrai nėra vienintelė persekiojimo auka Lietuvoje, tikslios statistikos nėra. Kriminalinės žvalgybos valdybos K1 skyriaus vyriausiosios specialistės bei psichologės E. Malūnavičienė ir E. Garbaliauskaitė informuoja, kad šiuo metu persekiojimas nėra kriminalizuota veika, todėl nėra ir jokios statistikos.
„Šiuo metu yra straipsniai, kurie baudžia už smurtą artimoje aplinkoje ir už terorizavimą, bet už persekiojimą – kol kas nenumatomos bausmės“, – sako E. Malūnavičienė.
Tad koks skirtumas tarp terorizavimo ir persekiojimo? Anot E. Garbaliauskaitės, viena iš terorizavimo dedamųjų dalių – akivaizdūs grasinimai. Persekiojimas, anot jos, yra apibrėžtas kaip nepageidaujamas elgesys, kuris kartojasi ne vieną kartą ir kelia įtampą.
Šiuo metu Seime yra užregistruotas Baudžiamojo kodekso papildymo įstatymo projektas, kuri numatytų, kad persekiojimas būtų kriminalizuotas. Šį projektą pateikė Seimo nariai Viktorija Čmilytė-Nielsen, Valerijus Simulik ir Gediminas Vasiliauskas.
Specialistės viliasi, kad šis įstatymo projektas bus priimtas, mat persekiojimas labai greitai gali peraugti į terorizavimą, turto niokojimą, žmogžudystę arba savižudybę. „Tai labai susiję su kitais sunkiais nusikaltimais, dėl to ir kalbame apie prevencijos būtinumą“, – sako E. Garbaliauskaitė.
Psichologės pabrėžia, kad kai atsiranda teisinės priemonės – dėmesys yra kreipiamas ne tik į baudimą, bet ir atsiranda pagalba aukai ir jos persekiotojui. „Tikslas ir yra padėti abiem šioms grupėms, nes neužtenka žmogaus, kuris persekioja, uždaryti kelioms paroms į areštinę. Jo elgesys nuo to nelabai pasikeis. Jam reikia pagalbos susivokti savyje, išspręsti savo asmenines problemas“, – teigia E. Garbaliauskaitė.
Persekiotojas mano, kad jį su auka sieja ypatingas ryšys
Anot jų, persekiotojo auka gali tapti bet kas, kaip ir bet kas, net nepastebėjęs, gali tapti persekiotoju. „Persekiojimas kyla ne iš blogos intencijos, o iš „aš myliu“. Keletas persekiojimo formų yra susijusios su artimo, draugiško ryšio siekimu. Persekiotoju gali tapti asmuo, kuriam trūksta socialinių kompetencijų, kuris nelabai supranta ribų. Tai asmuo, kuris draugišką žvilgsnį ar šypseną interpretuoja kaip: mus sieja ryšys, labai stipri draugystė, mes būsime draugais amžinai.
Bet būna ir kitų motyvacijų, ne tik meilė. Būna įsižeidusių persekiotojų, kurie jaučiasi įskaudinti. Kartais pagrįstai: galbūt darbe su jais tikrai buvo netinkamai pasielgta, galbūt jie buvo viešai sukritikuoti. Nešiodami tą nuoskaudą, žmonės gali imti persekioti kolegas, kraštutiniais atvejais tokie persekiotojai gali prieiti ir prie šaudynių ar kitokio smurto darbe. Turime tokių užsienio pavyzdžių“, – pasakoja E. Garbaliauskaitė.
Kol kas, jei esate persekiojamas, galite kreiptis į policiją su turimais įrodymais. „Oficialiu pareiškimu informuoti pareigūnus yra svarbu. Viena vertus, persekiotojas gali būti pareigūnams žinomas iš anksčiau dėl kitų nusikalstamų veikų. Galbūt šito užtektų, kad jie imtųsi kažkokių žingsnių“, – sako E. Garbaliauskaitė. Pareigūnų taip pat galima paprašyti, kad jie su persekiotojų atliktų prevencinį pokalbį. Anot psichologės, kai kurie persekiotojai, pasikalbėję su pareigūnais, pergalvoja savo elgesį.
Technologijos įgalina persekiotojus
Anot specialisčių, socialiniai tinklai įgalina persekiojimą. „Tampame labai vieši. Ypač, jei mūsų nustatymai yra atviri ir visi gali žinoti, kur mes esame, kur vakarieniaujame, kur važiuojame, keliaujame. O jei persekiotojo tikslas toks ir yra, tai net nereikia pritvirtinti GPS prietaiso prie automobilio. Mes patys pasidaliname savo lokacija. Atsitinka tokių atvejų, kai persekiotojas pritvirtina GPS aparatą prie automobilio, per telefoną nustato, kad matytų, kur yra jo auka, bet socialiniai tinklai palengvina šį darbą. Daug kas priklauso ir nuo mūsų. Ką mes galime daryti, tai šiek tiek pasižiūrėti į savo nustatymus, nerodyti viešai visos informacijos apie save ir taip apsisaugoti“, – sako E. Malūnavičienė.
E. Garbaliauskaitė pasakoja ir apie atvejį, kai persekiotojas, siekdamas dėmesio, iš socialinio tinklo „Instagram“ parsisiuntė merginų nuotraukas ir jas retušavęs įkėlė į pornografinio turinio internetinį puslapį.
Skaudžiausi persekiojimo pasekmių pavyzdžiai
Tačiau, tai palyginus yra juokai, su kitais persekiojimo pavyzdžiais, kuriuos pateikia specialistės. Vienas iš tokių atvejų įvyko 2014 metais Lietuvoje. Kaip pasakoja E. Garbaliauskaitė, porai išsiskyrus, vyras niekaip nesusitaikė su skyrybomis, todėl ėmė persekioti buvusią savo gyvenimo draugę: jai skambino, apsilankė jos tuometinio draugo bute, siuntė grasinančias žinutes. Apie šią pavojingą situaciją žinojo ne vienas žmogus ir jie kreipėsi į policiją.
Policija apklausė persekiotoją, tačiau jiems įtarimų nekilo: vyras bendravo ramiai ir geranoriškai. Tačiau nepraėjus ilgam laikui, sako E. Garbaliauskaitė, vyras prisiviliojo auką į automobilį ir susisprogdino. Abu asmenys žuvo. „Persekiojimas gali virsti žmogžudyste arba savižudybe. Buvo daug signalų: persekiotojas ruošė testamentą, skolininkams pristatė savo žmoną, kuriai reikėtų grąžinti skolas. Mūsų iniciatyva siekia šviesti ir specialistus, kad jie pastebėtų detales, nes trumpas pokalbis nebūtinai padeda apsaugoti auką“, – sako E. Garbaliauskaitė.
E. Malūnavičienė pasidalina ir garsesniu persekiojimo atveju, kuris įvyko užsienyje. Vėliau ši istorija tapo pagrindu filmo scenarijui. Kaip sako E. Malūnavičienė, psichiatrą ėmė persekioti jo paciento buvusi draugė. Ji nuolatos rašė, skambino. Ši nepageidaujama komunikacija kėlė tokią įtampą, kad psichiatras net išsiskyrė su savo tuometine sužadėtine. „Vyras kreipėsi į policijos pareigūnus, bet šie nepakankamai rimtai sureagavo. Moteris toliau siekė dėmesio. Galiausiai ji psichiatrą apkaltino seksualine prievarta. Kaip įrodymą pateikė kelnaites, su spermos likučiais. Ekspertizė patvirtino, kad tai to vyro sperma. Pasirodo, kad ji iš jo šiukšlių dėžės ištraukė prezervatyvą. Vyko teismas, vyras neteko psichiatro licencijos. Tačiau jam pavyko įrodyti, kad nebuvo jokios prievartos Buvo rasta ir kitos moters DNR pėdsakų. Bet persekiojimas tęsėsi beveik du metus“, – sako E. Malūnavičienė.
Specialistės sako, kad būna ir tokių atvejų, kai persekiotojai naktį užsako aukai picą: tai nėra malonus gestas, o žinutė – aš esu šalia. „Yra buvęs užsienio atvejis, kai persekiotojas aukai išplaudavo indus. Lyg tai ir malonus veiksmas, bet sukelia nesaugumo jausmą: persekiotojas yra šalia aukos“, – sako E. Malūnavičienė.
„Pats persekiotojas nebūtinai nori išgąsdinti, tai gali būti jo būdas padaryti ką nors gerą. Bet auką tai gąsdina. Iki šiol tai Lietuvoje nėra draudžiama: pasiskųstum policijai, kad tau indus išplovė. Klaustų: kur problemos?“, – priduria kolegei E. Garbaliauskaitė.
Specialistės pataria, kad jei tapote persekiojimo auka, nelikite vieni – apie tai parneškite artimiesiems, nejuskite gėdos jausmo. Taip pat reikėtų aiškiai persekiotojui pasakyti „ne“. Jei tai nepadeda – rinkti įrodymus ir juos pristatyti teisėsaugai. Abi psichologės tikina, kad būtina peržiūrėti savo nustatymus socialiniuose tinkluose ir nesidalinti informacija, kuri yra privati.