Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje netyla kalbos apie „vienaragius“ (angl. unicorns) – startuolius arba kitaip dar vadinamas jaunas inovatyvias įmones, kurių prognozuojama vertė viršija milijardą JAV dolerių.
Žurnalo „Fortune“ sudarytame „vienaragių“ sąraše puikuojasi 138 jauni startuoliai, iš kurių net dvylika yra vertinami dešimčia ir daugiau milijardų dolerių.
Tarp taip vadinamų „dešimtragių“ puikuojasi taksi alternatyva visame pasaulyje tampantis „Uber“, viešbučiams nerimą keliantis apgyvendinimo startuolis „Airbnb“ ar erdvėlaivius į Tarptautinę kosminę stotį siunčiantis „SpaceX“. O štai tarp „vienaragių“ esama daugybė medicinos, farmacijos, IT, robotikos, elektronikos startuolių, kurių inovacijos žada neatpažįstamai pakeisti tiek rinką, tiek pasaulį.
Žinoma, šalia optimistiškų vertinimų netrūksta ir kritinių abejonių, ar kai kurie startuoliai ir jų perspektyvos nėra išpūsti, ar tikrai visiems pavyks iki galo sukurti inovatyvius savo produktus ir kaip galiausiai jie bus komercializuoti. Visas šias abejones vienija klausimas – ar į šiuos „vienaragius“ investuojančiųjų optimizmas neliudija apie išpūstą lūkesčių burbulą, kuris netrukus gali sprogti.
Tačiau dėl vieno dalyko niekam nekyla jokių abejonių, tai yra dėl to, kad startuoliai ir jų kuriamos inovacijos yra gyvybiškai svarbus ekonomikos variklis.
Lietuvoje taip pat praūžė startuolių karštinė. Ir nors „vienaragių“ mūsų šalyje kol kas nematyti, tačiau informacinių technologijų, fizinių ir gyvybės mokslų, elektronikos ir robotikos srityse inovacijas kuria jau visas būrys mažų ir vidutinių įmonių. Tiesa, skaitant apie sėkmės istorijas, reikia nepamiršti visiems žinomos tiesos, kad startuolio kūrimas devynis kartus iš dešimties baigiasi žlugimu ar bankrotu. Ir tam, kad žmogus, nukritęs nuo žirgo, nebijotų ir vėl lipti į balną, reikia palaikymo – tiek iš pačios startuolių bendruomenės bei investuotojų, tiek ir iš pačios valstybės. Deja, Lietuvos institucijos, atsakingos už verslumo skatinimą ir inovacijų kūrimą, skirstydamos Europos Sąjungos paramos milijonus, rizikos bijo kaip velnias kryžiaus. Sunku patikėti, kad bent dviejų metų patirties neturintys startuoliai šiandien beveik negali gauti ES struktūrinių fondų paramos.
Pinigai startui – idealusis atvejis
Ką tik susikūrusi jauna įmonė turi didžiausią riziką žlugti nesulaukusi nė metų. Dažniausiai startuolį įkuria kelių profesionalių žmonių komanda, kurie iš pradžių savo įmonei skiria laisvą laiką po darbo ar savaitgaliais. Tai yra nesėkmei pats jautriausias periodas, nes dažniausiai neturima pakankamai laisvų lėšų, kad būtų galima kuriam laikui mesti pagrindinius savo darbus. „Londone ar Tel Avive daugiau startuolių nei Vilniuje kuriasi ne todėl, kad ten gyvena protingesni žmonės, ten tiesiog pragyvenimo lygis aukštesnis ir žmonės yra sukaupę santaupų, tad kurį laiką gali nedirbti ir jėgas skirti tik savo įmonei“, – pastebi Rimantė Ribačiauskaitė, VšĮ „Versli Lietuva“ Verslumo departamento projektų vadovė. Jai antrina ir konsultacijų įmonės „Civitta“ asocijuotasis partneris Dmitrij Sosunov, teigiantis, kad Lietuvoje reikia dirbti tam, kad tiesiog turėtum iš ko pragyventi, todėl norinčių ir galinčių pradėti verslą ar kurti inovacijas daug mažiau.
Pirminė startuolio gyvavimo stadija vadinama „pre-seed“ – jos metu susiformuoja komanda, yra sukuriamas pirmas žalias prototipas ar paslaugos modelis, atliekami pirmi jo bandymai rinkoje. Šioje vietoje reikia išskirti dvi stambesnes startuolių grupes – IT paslaugas kuriančias įmones ir technologinius startuolius, verčiančius produktais mokslinių tyrimų rezultatus.
„Pre-seed“ stadijoje į jauną IT įmonę bent 20-50 tūkst. eurų dažniausiai investuoja verslo angelai – privatūs asmenys, investuojantys savo pačių lėšas arba rizikos kapitalo fondai. „Tam, kad startuolio komanda įsitikintų savo kuriamo produkto perspektyvomis, jie bent keletą mėnesių turi nedirbti savo įprastuose darbuos – o tam ir reikalinga pirminė verslo angelo investicija,“ – patikslina R. Ribačiauskaitė. Jos žodžiais, šiuo laikotarpiu ypač daug naudos startuoliui duoda ir paties verslo angelo patirtis, praktiniai patarimai bei ryšiai.
Tuo tarpu technologiniams startuoliams jau ir pirminėje stadijoje reikia keliskart didesnių sumų – juk vaisto ar lazerio prototipo kūrimui reikia gan brangios įrangos arba tyrimų paslaugų. Todėl šiuo etapu technologiniai startuoliai dažniau ieško paramos iš rizikos kapitalo fondų.
Vėliau, jei produkto ar paslaugos prototipas patvirtina spėjimus apie jo naudą ar paklausą rinkoje, startuolis pereina į taip vadinamąją „seed“ stadiją, kurioje jis jau gali kreiptis į rizikos kapitalo fondą. Šiame etape įmonei dažniausiai skiriama nuo 100 iki 500 tūkst. eurų investicija, kuri tampa pagrindu kurti patobulintą prototipo versiją, vykdyti mokslinius technologijos tyrimus, tirti eksporto rinką arba gauti ES struktūrinių fondų paramą visoms šioms išvardintoms veikloms vykdyti.
Pinigų nėra – realusis atvejis
Deja, lietuviška startuolių ekosistema – apimanti tiek pačius startuolius, tiek universitetus, tiek investuotojus, tiek susijusias valstybės institucijas – net ir žvelgiant optimistiškai, tėra vos penkerių metų amžiaus. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiką neatsirado nei nusistovėjusių tradicijų, nei tam tikro elgesio etiketo, o kai kuriais atvejais nei pačių procesų supratimo. Taip pat trūksta ir pačių verslo angelų, kurių sparnai intensyviau išsiskleidė tik per pastaruosius porą metų.
Natūralu, kad dauguma ką tik įsikūrusių startuolių greitai pajunta, kad savų santaupų užteks tik trumpam, nes tėvai neturi, ką duoti, nes jokio verslo angelo nepažįsta, nes bankai su juo net nenori kalbėtis, o „Versli Lietuva“ gali padėti tik patarimais. Ir tada šauna geniali mintis – juk Ūkio ministerija ir kitos ES paramą skirstančios institucijos nuolatos kalba apie verslo skatinimą bei paramą mažam ir vidutiniam verslui. Tad kodėl nepabandžius gauti paramą iš šių institucijų?
„Deja, ES paramos priemonių sukurtų išskirtinai startuoliams pirmaisiais jų gyvavimo metais tiesiog nėra“, – sako Danielius Stasiulis iš konsultacijų įmonės „Civitta“. Jam antrina ir Rokas Tamošiūnas, verslo idėjų skatintojas bei VšĮ „Open Coffee Club Vilnius“ vadovas, ir Emilijus Vinča, verslo konsultacijų bendrovės „Eurokonsultacijos“ vadovas.
Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia
Tuo tarpu ūkio viceministras Marius Skarupskas nemano, kad viskas yra taip blogai ir teigia, kad tiek jaunos inovatyvios įmonės, tiek ir bet kuris kitas smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) subjektas, atitinkantis tam tikrus priemonėms nustatytus kriterijus, gali kreiptis ir pretenduoti gauti finansavimą per Ūkio ministerijos įgyvendinamas ar planuojamas įgyvendinti finansines priemones.
Tiesa, viceministro minimos priemonės skirstomos į dvi dideles grupes – taip vadinamuosius prioritetus. Pirmajam prioritetui priklausančios paramos priemonės yra skirtos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijoms skatinti. Į šias priemones gali pretenduoti dauguma technologinių startuolių, mat ši parama yra skirta finansuoti mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą, prototipų kūrimą ar įrangos įsigijimą. Bene stambiausia ir svarbiausia priemonė šiame prioritete, kuria gali pasinaudoti jaunos įmonės yra „Intelektas LT“.
Deja, IT ir kitiems startuoliams šio prioriteto priemonės beveik visiškai netinka, todėl jų įkūrėjams teks žvalgytis į trečiojo prioriteto paramos priemones, kurios yra skirtos smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimui. Tačiau bandydami gauti paramą šioje srityje, startuoliai susidurs su didele konkurencija, mat dėl šių priemonių gali kreiptis visos mažos ir vidutinės įmonės, nebūtinai kuriančios inovatyvius produktus.
Be to, realybėje viceministro minimų paramos priemonių kriterijai ką tik įsikūrusioms įmonėms tampa sunkiai peržengiamu barjeru. Vienas jų – tai ES fondų paramos priemonių kofinansavimo reikalavimas. Nors startuoliams dažniausiai savo lėšomis reikia prisidėti tik ketvirtadaliu, tai vis tiek yra nemažos sumos – kelių dešimčių ar šimtų tūkstančių eurų suma startuolio įkūrėjams išties labai didelė.
Kitas barjeras – ES struktūrinių fondų paramai gauti dažnai reikalaujama būti išsityrus rinką, pavyzdžiui, turėti pilotinius pardavimus užsienyje. Bet jeigu įmonė veiklą pradėjo prieš metus, dažnai net nebūna sukurtas galutinis prototipas, o ką jau kalbėti apie užsienio rinkų tyrimus.
Norint gauti paramą technologijos vystymo moksliniams tyrimams, reikia rodyti investicijas į tyrimus pačioje įmonėje. Bet jaunos įmonės dažnai gyvuoja iš savo sukauptų lėšų ir neturi pakankamų pajamų, kurias galėtų rodyti, kaip investicijas tyrimams. „Kartu su iš KTU kilusiais startuoliais atlikome modeliavimą, kuris parodė, kad trijų ketverių metų amžiaus startuoliai jau atitinka paramos priemonių reikalavimus, o vienerių ar dviejų metų jaunos įmonės reikalingų balų niekaip nesurenka“, – paaiškina KTU Mokslo prorektorė Asta Pundzienė.
Galiausiai, net ir atitikus visus anksčiau paminėtus kriterijus, reikia turėti bent penkis tūkstančius eurų konsultantui, kuris profesionaliai parengtų projekto paraišką. Taip pat reikia žinoti ir kurių konsultantų paruoštos paraiškos laimi projektus. Tad šioje vietoje naujiems startuoliams tikrai yra labai sunku, ypač jei jie neturi universiteto, verslo angelo ar rizikos kapitalo užnugario.
Dr. Augustinas Vizbaras, vienas iš jau sėkmės legenda tapusio „Brolis Semiconductors“ technologinio startuolio įkūrėjų patvirtina, kad užnugaris norint gauti ES fondų paramą, startuoliui tiesiog būtinas. „Kai mes steigėmės, jau buvome pritraukę rizikos kapitalo investicijų ir be jų turbūt nebūtume gavę ES fondų paramos“, – teigia A. Vizbaras.
Rizika ir atsakomybė – trumpasis jungimas
Tuo tarpu lazerinių technologijų startuolio „Lidaris“ vadovas dr. Andrius Melninkaitis mano, kad dabartinė situacija yra dvejopa: „Štai priemonei „Procesas LT“ uždėtas saugiklis, numatantis, kad kvietime negali dalyvauti įmonės, kurių paskutinių trijų metų vidutinė apyvarta nesiekia 150 tūkst. eurų“. Pašnekovo teigimu, panašūs saugikliai numatyti ir paramai marketingui bei dalyvavimui parodose, tad jaunoms įmonėms, norinčioms prasimušti į pasaulines rinkas, ir siekiančioms dalyvauti tarptautinėse parodose, durys tiesiog prieš nosį užtrenkiamos.
Beje, net ir praėjus įvairius saugiklius ES paramos priemonių kvietimuose, Ūkio ministerijos biurokratų sukurta pinigų skyrimo tvarka dar yra apsaugota papildomomis priemonėmis: lėšos skiriamos pačioje pabaigoje, kaip kompensacija. Besikuriančių startuolių atstovai tvirtina, kad jaunos įmonės dažnai tiesiog neturi atliekamų lėšų, kurias galėtų naudoti projekto vykdymui ir paskui laukti kompensavimo, tad žymiai geresnė alternatyva būtų jei parama būtų skiriama avansu. „Tarkime, tiesiogiai Europos Komisijos skiriamų paramos priemonių rėmuose avansu iš karto finansuojama daugiau nei pusė projektų, o už smulkias išlaidas atsiskaityti apskritai nereikia“, – lygina R.Tamošiūnas. Pašnekovas taip pat pastebi, kad dažnai barjeru kreiptis paramos jauniems, kūrybingiems žmonėms tampa toks paprastas dalykas, kaip biurokratinių ataskaitų ir visokių prašymų rašymas.
Žinoma, galima suprasti ir valdininkus – kai nepažįsti reiškinio, visuomet stengiesi riboti riziką, todėl Lietuvos biurokratai dažnai parengia daug griežtų apribojimų. Beveik visi kalbinti pašnekovai akcentavo, kad Ūkio ministerijos ir susijusių paramą skirstančių institucijų tarnautojai šiuo aspektu yra vieni „stropesnių“ – jie startuolius nuo ES pinigų saugo tikrai „efektyviai“.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje nemažai valstybinių institucijų menkai tesupranta, kas yra inovacijas kuriantis startuolis.
„Suprantu, kad kalbant apie tilto statybas, nesėkmė yra katastrofa, bet kai kalba eina apie eksperimentinio produkto kūrimą, nesėkmė yra normalus ir dažnas rezultatas,“ – sako R.Tamošiūnas.
Pasak „Verslo Angelų Fondo 1“ partnerio Arvydo Strumskio, absoliuti dauguma inovacijų gimsta tik bandymų keliu, o nesėkmė yra tarsi startuolio sinonimas. Iš tiesų, dažnai prieš pradedant kurti naują produktą ar paslaugą, tikrai sunku pasakyti, ar jis prigis, ar tai bus nesėkmė. Beje, nesėkmė tampa labai vertinga mokymosi proceso dalimi, lemiančia, kad kitas startuolio bandymas bus sėkmingas. Tačiau skirstant ES paramą, tarp valdininko noro apriboti savo riziką ir startuolio potencialo sukurti tikrai vertingą inovaciją, dažniausiai įvyksta trumpas jungimas.
Dar viena blogybė, kylanti iš painių biurokratinių reikalavimų yra ta, kad kai kuriose ES paramą gaunančiose įmonėse pasikeičia pati verslo logika, nes žmonės įgauna patirties ne kurti produktą, o rašyti sėkmingus finansavimo projektus. Pasak D. Sosunov, kartais nusprendžiama, kad produktas patinka lėšų skirstytojams, ir tada įmonė neskuba uždirbti pinigų, bet bando ištempti kūrimo periodą per kuo ilgesnį laiką, kad galėtų įsisavinti kuo daugiau paramos lėšų.
Nepasitikėjimo šaknys
Šiandien ES paramą SVV skirstančios Lietuvos institucijos sprendžia, kurioje startuolio vystymosi stadijoje turėtų įsijungti paramos mechanizmai. Viena vertus, kuo vėlesniame etape bus skirta parama, tuo daugiau šansų, kad jauna įmonė bus kažkiek patikrinusi savo inovaciją ir produktas bus vykęs. Bet didžiulis šios strategijos trūkumas – daugybė pirmaisiais metais paramos negavusių startuolių tiesiog neišgyveno ir bankrutavo (o tarp jų galbūt buvo lietuviškasis „Skype“). Kita vertus, jei paramos mechanizmai įsijungs pirmuose startuolio gyvavimo etapuose, tikėtina, kad atsiras didesnė socialinė nauda, nes žmonės nebijos kurti verslo arba nepasisekus, mokysis iš savo klaidų ir imsis kitų projektų. O šios strategijos trūkumas – daugybė lėšų bus išdalinta, bet realus rezultatas nėra garantuotas.
„Taigi reikia rasti aukso vidurį. Kas geriau – ar mažiau ir labiau kontroliuojamos sėkmės startuolių, ar daugiau rizikingesnių, bet kuriančių minkštuosius pokyčius – t.y. bendrą atmosferą, tinkamą verslui kurtis?“ – reziumuoja D. Sosunov.
Praėjusiame 2007-2013 metų ES finansavimo periode buvo skatinama būtent pastaroji tendencija – verslumo skatinimas: buvo naudojamas taip vadinamasis „spray and pray“ metodas, kai nemažai paramos pinigų buvo skirta tiesiog verslumo ekosistemos pagerinimui. Deja, tuo metu įvairių paramos priemonių kreipėsi daug žalių projektų, kurie žadėjo užkariauti pasaulį, bet dažnai net neturėjo aiškios vizijos, kaip tai padaryti. Visi kalbinti pašnekovai sutaria, kad tokia strategija ženkliai pagerino verslumo atmosferą Lietuvoje, bet dalis lėšų buvo įsisavintos nerezultatyviai. „Aš manau, kad praeitame finansavimo periode „spray and pray“ metodas dėl valstybinių institucijų nepatyrimo buvo įgyvendintas nekokybiškai ir chaotiškai. O kai akivaizdžių rezultatų nepasimatė, buvo nuspręsta naujajame etape pinigų taip lengvai nebeduoti ir reikalavimų kartelę ženkliai kilstelėti,“ – sako D. Stasiulis. Tačiau tai nėra teisingas žingsnis, nes šiandien valstybės pagalbos reikėtų būtent pradiniame startuolių etape – vėliau, kai jau turimas kažkoks prototipas, investicijų galima tikėtis iš rizikos kapitalo fondų.
Šiandien startuolių ekosistema Lietuvoje yra jauna, nebrandi ir nėra nusistovėjusių tradicijų, o beveik visiems jos dalyviams trūksta kompetencijos ir patirties. Viena vertus, startuoliai turi daug įvairių baimių, nes trūksta žinių, koks yra startuolio vystymosi ciklas, kaip elgtis su investuotojais, kada metas savo verslą parduoti. Kartais patys jaunų įmonių įkūrėjai taip saugo savo verslą, kad galiausiai jį užsmaugia. Pavyzdžiui, nepatentuoja technologijos, nes bijo, kad tada ją kažkas pavogs, arba nesikreipia į investuotojus, nes bijo, kad šie privers parduoti verslą arba pavogs idėją.
Kita vertus, lietuviškas kapitalas, kuris investuoja į jaunus verslus pirmą ar antrą kartą, neturi aiškiai nusistovėjusių tradicijų ir taisyklių. Taip pat tik dabar daugėja verslo angelų, kurie kaip tik turėtų investuoti į startuolius pirmaisiais jų gyvavimo metais.
Na, o valstybė turėtų ne tik skirstyti ES paramos pinigus, bet ir skatinti inovacijų kūrimą kitais būdais, pavyzdžiui, įkuriant technologinius centrus, kuriuose inovacijų kūrėjai, mokėdami nuomos mokestį, galėtų susikurti prototipą ar pilotinį produktą.
Tuo tarpu ūkio viceministras M. Skarupskas čia turi savo nuomonę ir teigia, kad „startuoliams, kurie neturi nuosavų lėšų, užstatų ir yra dar tik pradinėje vystymosi stadijoje, tačiau turi gerą idėją, finansinę pagalbą, o tuo pačiu ir savo žinias bei patirtį vystant verslą, dažniausiai galėtų pasiūlyti rizikos kapitalo fondai.“ Beje, Ūkio ministerija iki 2020 metų ruošiasi įkurti net šešis naujus rizikos kapitalo fondus, kuriems skirtos ES lėšos padės pritraukti beveik antra tiek privačių lėšų.
Išeitis visada yra
Tik reikia, kad visos suinteresuotos pusės turėtų tokį norą. Panašu, kad startuoliams reikėtų kurti tampresnę bendruomenę ir burtis į asociacijas. „Tik bendruomenėje gali nusistovėti tam tikros tradicijos ir aiškios taisyklės. Be to, startuoliai galėtų kaupti savo fondą, kurio lėšomis asociacijos nariai galėtų koofinansuoti ES projektus,“ – mano A.Pundzienė. Tokios startuolių ir investuotojų organizacijos greičiau surastų bendrą kalbą tarpusavyje, atsirastų tam tikra savireguliacija ir daugiau pasitikėjimo vieni kitais, nes patys startuoliai savo asociacijoje neleistų atsirasti dirbtinai sukurtoms įmonėms, kurios nieko nesiruošia kurti, o tik nori pasiimti ES fondų lėšas.
Tuo tarpu valstybės institucijoms, kurios skirsto ES paramą, tiesiog reikėtų padidinti savo apsukas. E. Vinča aštriai kritikuoja gan vangų Ūkio ministerijos ir kitų institucijų darbą tvirtinant ir skelbiant naujojo periodo paramos priemones – nuo 2014 m. pradžios jau praėjo dveji metai, bet kvietimus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. „Juk naujasis finansavimo periodas neatėjo kažkaip netikėtai – ministerija žymiai anksčiau galėjo paruošti naujųjų paramos priemonių kvietimus,“ – antrina ir R. Tamošiūnas.
Skirtingų pašnekovų teigimu, apskritai reikėtų daugiau ir smulkesnių paramos priemonių, be to, jos turėtų būti aiškiai apibrėžtos – vienos visiškai „žaliems“ startuoliams, kitos – pažengusiems ir t.t.
Natūralu, kad valdininkams jau šiaušiasi plaukai, pagalvojus, kaip tai padidintų administravimo darbo kiekius, bet daugiau smulkesnių paramos „iteracijų“ leistų efektyviau mokytis iš klaidų ir lanksčiau reaguoti į rinką.
Ir galiausiai paskutinis aspektas – Briuselis paramą skiria su gan lanksčiomis direktyvomis, o šias paskui stipriai sugriežtina būtent vietinės agentūros ir ministerijos. Tad valstybės tarnautojai jaučiasi įstatyti į labai griežtus rėmus, ką jie gali ir ko negali daryti – tokiu būdu atsiranda itin nelanksčios ir painios biurokratinės paramos skirstymo taisyklės, kurios jaunų inovatorių tikrai neskatina imtis verslo. O juk šiai spragai ištaisyti užtektų tik, jei politiniai lyderiai, kurie vadovauja ministerijoms, nurodytų švelnesnę kryptį ir jei patys skatintų startuolių kūrimąsi.
Dabartinė situacija, kai paramos priemonės taikomos kuo platesniam įmonių ratui, yra ydinga, nes tai kas pritaikyta visiems, dažniausiai netinka niekam. Atrodo, kad Ūkio ministerija paruošia paramos priemones kažkokioms įsivaizduojamoms įmonėms, kurios su realiomis jaunomis įmonėmis turi nedaug ką bendro – vien ką reiškia tai, kad ministerija nėra sudariusi šiandien veikiančių startuolių sąrašo. Juk sukvietus startuolius, galima būtų iš pirmų lūpų išgirsti problematiką ir suprasti, kokių paramos priemonių iš tiesų reikia jaunoms inovacijas kuriančioms įmonėms.
Pavyzdžiui, jau dveji metai, kaip viskas užklimpę kažkokiame tarpplaniniame snaudulyje, o iki šiol paskelbtose priemonėse numatyta panaudoti gal tik dešimtadalį lėšų – likę projektai užstrigę vis dar planavimo stadijoje.
Bet juk visoms įmonėms labai svarbu planuoti savo veiklas ir plėtotis tolygiai, todėl tokie „sprinto“ ir „sausros“ periodai įneša daug chaoso. Jaunos įmonės, ypač ankstyvose stadijose, kurioms reikia pagalbos labiausiai, patekusios į tokius „sausros“ periodus tiesiog užgęsta.
Nors Ūkio ministerija ar agentūros dažnai kalbasi su bendruomene, tačiau nelabai išgirsta ar įsiklauso į jos nuomonę. Paramos priemonės yra sudėliotos labai nepasitikint jaunu verslu – skiriami maži avansai, mokėjimai būna stipriai atidėti laike. Kartais atrodo, kad jaunas verslininkas turi įrodyti paramą skiriančioms institucijoms, kad jis nėra vagis ir tik tada gali tikėtis gauti finansavimą.