„Nors dėl koronaviruso turime likti namuose, technologijos leidžia nesijausti uždariems. Turėdami vienus geriausiai išplėtotų šviesolaidinio ir mobiliojo ryšio tinklų visoje Europoje, galime iš namų dirbti, mokytis, pramogauti ir susijungti su draugais bei giminaičiais, nesvarbu, kur jie yra – gretimame bute, užmiesčio sodyboje ar atokiame vienkiemyje“, – pranešime spaudai sako „Telia“ tinklo vadovas Arūnas Strolia.
10 metų atgal: su šviesolaidžiu, bet dar be 4G
O kaip buvo anksčiau? Pirmiausia grįžkime į 2010-uosius – laikotarpį, kurį galima vadinti interneto technologijų ir paslaugų augimo aukso amžiumi.
Kas yra šviesolaidis lietuviai jau žino – jį turi per 100 tūkstančių žmonių. Liepus užsidaryti tarp keturių sienų, bent jie su 100 Mb/s spartos internetu ir išmaniąja televizija nenuobodžiauja.
Dauguma kitų miestiečių tenkinasi DSL ryšiu. Užmiestyje ir kaimo vietovėse kiek liūdniau – čia veikia tik 3G ryšys, kurio sparta neviršija 5 Mb/s, o duomenų kiekis ribotas. Taigi izoliavęsi sodybose ar vasarnamiuose dirbti gali, bet pramogų ne tiek daug. Nebent nuimti derlių „FarmVille“.
Skambindami tėvams, seneliams ar draugams žmonės dar skaičiuoja plano minutes. Yra ir turinčių išmaniuosius, bet, kadangi el. paštą susikonfigūruoti sudėtinga, naudingiausi dalykai – žibintuvėlis, orų prognozė ir „Angry Birds“.
„Daugumą šiandien prieinamų galimybių prieš dešimtmetį jau turėjome, tik jos buvo ne tokios pažangios, patogios ir populiarios. Tie patys vaizdo skambučiai ir konferencijos, nors buvo įmanomos, naudotos tik pavieniais atvejais. Mažiau turėjome ir pramogų namuose, pavyzdžiui, TV ekrane negalėjome legaliai žiūrėti naujausių filmų ar serialų“, – pastebi „Telia“ atstovas.
20 metų atgal: „mIRC“ pamokos ir „švyturėliai“ kaimynams
Ženkime dar dešimtmetį atgalios, į 2000-uosius. Prie interneto jungiamės „Dial-up“ ryšiu, skaičiuojame prisijungimo laiką ir duomenis, o sparta neviršija 56 kilobitų per sekundę.
Paprasčiausią nuotrauką išsiųsti trunka virš 5 minučių. Žinoma, besibaigiant siuntimui kažkam būtinai prireikia paskambinti ir, pakėlus telefono ragelį, ryšys nutrūksta.
Paskelbus karantiną, užsidarę namuose su bendradarbiais kalbame per ICQ. Ryte el. pašto dėžutėje radę penkių kolegų laiškus su to paties failo korekcijomis skelbiame „Counter Strike“ iššūkį, o pralaimėjęs gauna visus pakeitimus apjungti į vieną.
Nuotolinis mokymas persikėlė į „mIRC“ #klases, kur /aop turi tik jas sukūrę mokytojai. Vietoje testų vyksta viktorinos, geriausi mokiniai gauna realiai nieko nereiškiantį +v, o trukdantys skrenda lauk su /kb ir negauna -b, kol nepasiaiškina /privmsg direktoriui.
Tiesa, mokosi ir dirba tik miestiečiai, mat be laido nėra ir interneto. Mobiliojo interneto (GPRS) paslaugą „Omnitel“ pristatys kitąmet.
GSM ryšys pasiekiamas praktiškai visoje Lietuvoje, o naudotojų skaičius artėja prie 500 tūkstančių. Bet mobilusis neskirtas skambučiams į gretimą laiptinę, mat minutė pokalbio kainuoja apie 1 litą (0,3 Eur). Na, nebent susitarus su kaimynu, kad karantino metu „švyturėlis“ reiškia „pakalbėkim per balkoną“.
„Žengus į naują tūkstantmetį, kompiuteris su internetu namuose ir mobilusis telefonas lietuviams jau buvo gana artimi dalykai. Taigi galima sakyti, kad bazines sąlygas dirbti iš namų dalis žmonių turėjo, tik jos tokios ir buvo – bazinės, nepatogios, lėtos. O be socialinių tinklų, vaizdo skambučių ir videoturinio klodų gyvenimas tarp keturių sienų būtų gerokai liūdnesnis“, – sako A. Strolia.