Algos mažos, nes efektyvumas žemas
G. Misevičius sako, kad gyvename laikotarpyje, kuomet įvairūs technologiniai sprendimai yra taikomi gamybos pramonėje. Arba kitaip – „pramonės revoliucija 4.0”. Rankų darbą ima keisti specializuoti sprendimai, kurie padeda produkciją gaminti greičiau, o kaštai – mažesni.
Gamyba Lietuvoje, sako G. Misevičius, sudaro apie 20 proc. valstybės Bendrojo vidaus produkto (BVP). Anot pašnekovo, reikėtų pabrėžti, kad didžiąją dalį sudaro mažos pridėtinės vertės gamyba. „Jeigu lygintume Lietuvą su kitomis šalimis, tai matytume, kad Lietuvoje tikrai didelis darbuotojų skaičius yra gamybos sektoriuje. O palyginus su kitomis šalimis – algos yra gana mažos, nes efektyvumas yra žemas. Lietuvoje kylant darbuotojų atlyginimams su tokiu žemu efektyvumu vis sunkiau ir sunkiau tampa konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Gamybos plėtra negali būti tokia greita, kai viskas yra paremta žmonių rankiniu darbu.
Jei palygintume statistiką, tai Vokietijoje 1 tūkstančiui darbuotojų gamybiniame sektoriuje tenka apie 32 robotus. Atrodo, kad Kinijoje vyrauja rankinis darbas, bet ten apie 10 robotų tenka 1 tūkstančiui darbuotojų. O tuo tarpu Lietuvoje tik pusė roboto tenka 1 tūkstančiui darbuotojų. Kitaip pasakius – 2 tūkstančiams darbuotojų tenka 1 robotas. Jei lygintume Lietuvą su Kinija, tai mes 20 kartų turime mažiau robotizacijos gamybiniame sektoriuje”, – pastebi G. Misevičius.
Kam robotas, jei žmogus pigesnis
Anot jo, technologinę pažangą gerai iliustruoja dar vienas rodiklis – kiek IT specialistų turime Lietuvoje. „Lietuvoje rodiklis yra pakankamai prastas, bet jis nėra blogiausias Europoje. Tik 2,7 proc. žmonių dirba IT srityje. Jei pasižiūrėtume į geriausias šalis, kaip Estija, Suomija, Švedija, tai jos turi nuo 6 iki 8 proc.“, – sako G. Misevičius.
Tokį skirtumą specialistas aiškina tuo, kad dar 1960–1970 metais Švedijoje ir Suomijoje įmonės ir įstaigos naudojo superkompiuterius „Mainframe“. Tai ir nulėmė, kad dalis šių valstybių populiacijos, dar prieš atsirandant asmeniniams kompiuteriams, turėjo kompiuterinio raštingumo įgūdžių.
Tačiau kas lėmė, kad Lietuvos gamybos sektoriuje sunkiai rasime automatizacijos požymių, o skaitmeninių technologijų rinka – klesti?
Anot G. Misevičiaus, jei grįžtume 20–30 metų atgal, atsidurtume Lietuvoje, kurioje darbuotojų atlyginimai buvo tokie žemi, kad gamybos srityje niekaip nebūtų atsipirkę pirkti ir naudoti automatinius įrenginius. „Buvo tokia situacija, kad mums pirkti automatinius įrenginius-robotus būtų buvusi didesnė savikaina nei samdomi darbuotojai. Net ilgalaikėje perspektyvoje tai neapsimokėjo. Pavyzdžiui, „Volkswagen“ gamykla skaičiuoja, kad vieno roboto, kuris atitinka vieno žmogaus darbą, kaina mėnesiui yra 800 eurų. Jei pas mus atlyginimai tada buvo 300– 400 eurų, tai net išskaičiuojant tą investiciją visam roboto gyvavimo ciklui, vis tiek nebūtų apsimokėję. Tada jau geriau daugiau žmonių pasamdyti ir jie padarys tą patį rankiniu būdu“, – sako G. Misevičius.
Skaitmeninės technologijos klesti
O štai skaitmeninių technologijų sektorius išlošė, nes skaitmeninės technologijos yra naudojamos visuose sektoriuose. Anot pašnekovo, verslininkai greitai pamatė, kad esant nedideliems programuotojų kaštams, jų atnešama nauda – didelė. Būtent programiniai sprendimai padėjo įmonėms suvaldyti didžiulius informacijos srautus, verslai, sako pašnekovas, greitai pajuto duomenų suvedimo, skaitmeninimo vertę.
„Kitas dalykas – IT paslaugos nėra pririštos prie vietos. Lietuvos IT specialistai sėkmingai konkuruoja užsienio rinkose, yra gerai vertinami Vakarų pasaulyje“, – sako G. Misevičius.
Pašnekovas pasidalina ir įdomiais statistiniais pastebėjimais: nors Estija yra mažesnė, programuotojų skaičių turi tokį patį kaip ir Lietuva.
G. Misevičius perspėja, kad darbo rinka jau keičiasi, tad vyresniems šalies gyventojams pats metas įgyti naujų įgūdžių. „Bendra tendencija tokia: visi verslai nori dirbti efektyviau ir uždirbti pelną. Kiekvieną projektą jie vertina per atsipirkimo prizmę. Rutininio darbo vis mažės: ir fizinio, ir protinio. Kylant atlyginimams, robotų vis daugės. Rutininio darbo mažės, tai reiškia, darbuotojams skirtos užduotis sudėtingės ir nebus tokios nuobodžios.
Galbūt kai kuriems žmonėms patinka dirbti, nenoriu aš įžeisti, kasoje, parduotuvėje. Tai nesudėtingas, rutininis darbas. Tokie darbai ateityje neturi perspektyvos, nes tikrai galima tai įvykdyti kitų technologijų pagalba“, – sako G. Misevičius. Panašiai ir su automobilio vairavimu – nors šiandien tai dar kietas riešutėlis technologijoms autonominiu vairavimu pakeisti vairuotoją, tačiau galų gale po 5-10, o gal ir daugiau metų bus įveiktas.
Jis priduria, kad technologijos pokyčių į mūsų darbo rinką įneš ne per naktį, o viskas keisis palaipsniui. Anot jo, svarbiausia – nebijoti prisitaikyti ir keisti profesijos.