Kosminių saulės energijos elektrinių pradžia vangi, tačiau technologija per kelis artimiausius dešimtmečius gali būti įgyvendinta.
Saulės energijos kaip atsinaujinančio šaltinio panaudojimas turi vieną nemalonų apribojimą: jis veikia, tik kai šviečia Saulė.
Tad ir jos naudojimas apsiribojo vietomis, kur fotovoltiniai skydeliai gali būti naudojami efektyviai – saulėtuose, sausuose regionuose.
Ir netgi giedromis dienomis dalį Saulės siunčiamos energijos sugeria atmosfera, taip sumažindama elementų efektyvumą. Nereikėtų pamiršti, kad netgi palankiausiomis aplinkybėmis antžeminiai saulės elementai pusę laiko yra nukreipti nuo Saulės – naktį.
Tad, ilgiau nei pusę dešimtmečio tyrėjai iš NASA ir Pentagono svarstė būdus, kaip saulės elementus pakelti virš šių problemų sumaišties ir ir sumąstė kelis galimus būdus.
Buvo pasiūlyti keli būdai, kaip pagaminti saulės elementų skydus už atmosferos, kurių daugumai reikėtų erdvėlaivio, su veidrodžių masyvu, nukreipiančių Saulės šviesą į energijos konvertavimo įtaisus.
Surinkta energija galėtų būti tiekiama į Žemę lazeriu ar mikrobangų siųstuvu. Netgi yra būdų kaip moduliuoti šias bangas taip, kad nenukentėtų į energijos spindulio veikimo zoną netyčia užklydę paukščiai ar lėktuvai.
Šių kosminių saulės elementų naudojimo neribotų debesys, atmosfera ar naktis. Be to, kadangi energija būtų gaminama nuolat, nereikėtų energijos kaupiklių, kuriuose yra gali būti prarandama iki 50 procentų energijos.
Šios strategijos šalininkai teigia, kad turime visas būtinas mokslo žinias, kurių reikėtų tokių kosminių saulės elementų skydų kūrimui ir įgyvendinimui, bet oponentai, tokie, kaip Elonas Muskas, prieštarauja, sakydami, kad pradinės sąnaudos yra pernelyg didelės.
2012 metais, E. Muskas sakė „Popular Mechanics”, kad reikėtų „durti šiam daiktui į širdį”.
Kylame nuo žemės
Kaip vis rodo klimato kaita, energijos sąnaudas sudaro ne vien eurai ir centai. Efektyvus, atsinaujinantis, turintis mažą anglies pėdsaką ir praktiškai nesukuriantis atliekų energijos šaltinis atrodo pernelyg patrauklus, kad jį būtų galima ignoruoti, aplinkos apsauga susirūpinusiems žmonėms, tarp kurių ir Paulas Jaffe'as, erdvėlaivių inžinierius iš JAV Jūrų tyrimų laboratorijos.
Pernai metų kovą, P. Jaffe'as pateikė savo kosminės Saulės jėgainės planą pirmajame Gynybos departamento Diplomatijos, vystymo ir gynybos (angl. Diplomacy, Development, and Defense – D3) Inovacijų iššūkiui.
Iš 500 paraiškų, P. Jaffe'as planas apie kosminę saulės jėgainę laimėjo keturis iš septynių apdovanojimų. Jis pristatė planą, pagal kurį demonstracinę orbitinę jėgainę, galinčią aprūpinti energija >150 000 namų ūkių būtų galima įrengti per 10 metų, investavus 10 mlrd. JAV dolerių (9,5 mlrd. eurų). Autoriaus teigimu, ši investicija per ilgą laikotarpį atsipirktų.
„Daiktai darosi efektyvesni. Vėjui ir saulės energijai prireikė dešimtmečių, kol jie tapo konkurencingi prieš anglį naudojančias alternatyvas. Panašų potencialą matau ir čia. - sakė P. Jaffe'as interviu „Salon". - Didžia dalimi kosminių jėgainių priklauso ne nuo mokslininkų ir inžinierių, o nuo žmonių sprendimo, už ką jie nori mokėti.”
P. Jeffe'as ne vienintelis regi šios strategijos perspektyvumą. Per artimiausius 25 – 30 metų savo kosmines jėgaines planuoja paleisti Japonija ir Kinija.
JAV privati kompanija „Solaren Corp." renka pinigus sukūrimui ir pademonstravimui. Ji jau patraukė ir pelno siekiančių susidomėjimą, bei sudarė kontraktą su stambiu elektros tiekėju „PG&E".
Nė vienas iš šių projektų nepradės tiekti energijos bent jau per artimiausią dešimtmetį, ir eilinis energijos naudotojas tegali viltis, kad tai įvyks pakankamai greitai.
Pernai JAV Energijos informacijos administracija pateikė prognozę, kad energijos sunaudojimas nuo 2012 iki 2040 metų išaugs beveik 50 procentų.