Per pusmetį „Apple" tada pardavė 1,4 mln naujų prietaisų, dabar gi per metus nuperkama daugiau nei 200 mln. „iPhone". Nepaisant visko, legendinio telefono kūrimo procesą lig šiol dengia paslapties rūkas, – tai „Apple" įvaizdžio dalis ir tai, už ką jis mylimas.
Atrodytų, 10 metų – pakankamai ilgai, kad būtų galima kilstelėti paslapties uždangą: šią vasarą bus išleista žurnalisto, „Motherboard" redaktoriaus Briano Merchanto knyga „The One Device: The Secret History of the iPhone“ (liet. „Vienintelis įrenginys: slapta iPhone istorija“).
Autorius, siekdamas papasakoti, kas vyko kompanijoje per tuos pustrečių metų iki iPhone pasirodymo, surinko dešimčių betarpiškai telefono kūrime dalyvavusių žmonių liudijimus: kaip gimdavo idėjos ir kaip buvo kuriamas produktas, pavertęs Apple brangiausia kompanija pasaulyje. The Verge pateikia kelis knygos fragmentus. Parinkome įdomiausius. Telefono projektas buvo visiškai slaptas.
„Jei dirbote Apple kompanijoje pirmojo dešimtmečio viduryje, galėjote pastebėti, kad vyksta kažkas keisto: aplink dingdavo žmonės, – rašo B. Merchantas „The One Device“. – Iš pradžių procesas vyko lėtai. Kartais ištuštėdavo vieta, kur sėdėjo talentingas inžinierius. Paskui išgaruodavo svarbus komandos narys. Ir niekas tiksliai nežinojo, kur jie prašapo.“
Pasak „Apple" darbuotojų, slaptumo lygis buvo toks, kad apie vykdomą projektą inžinieriams buvo draudžiama kalbėti ir su kolegomis, ir su šeimos nariais. Dėl to, kaip tvirtina B. Merchantas, „iPhone" tapo ne vienos santuokos subyrėjimo priežastimi, rašo republic.ru.
„Jis nenorėjo, kad kas nors puse lūpų prasitartų, – apie Steve'ą Jobsą pasakoja vienas iš „Apple" vyresniųjų vadybininių Tony'is Fadellis. – Tiesiog nenorėjo ir viskas – elgėsi kaip tikriausias paranoikas.“
„iPhone" kūrimui buvo samdomi tik „Apple" darbuotojai – kompanija nepageidavo, kad už jos biuro ribų pasklistų netgi trupinėlis informacijos. Kai žmogus būdavo kviečiamas į projektą, jam nebūdavo pateikiama jokių duomenų – jis nežinojo, nei ką dirbs, nei su kuo. Iš anksto buvo žinoma tik tai, kad artimiausiu metu, gal net metus, teks dirbti daugiau, nei bet kada, atsisakant miego ir išeiginių su šeima. Ir visgi žmonės sutikdavo.
Darbas išties buvo itin įtemptas. Kaip sako inžinierius Andy Grignonas, jie neturėjo nė minutės užsikelti kojas ant stalo ir pasvajoti, koks didingas bus jų triūso rezultatas.
„Darbo prasme, tai, ko gero, blogiausias mano gyvenimo etapas, – prisimena A. Grignonas. – Į vieną greitpuodį sumetė grupę itin protingų žmonių, pateikė neįmanomus baigimo terminus ir neįmanomą misiją ir sakė jiems, kad nuo jų priklauso visos kompanijos ateitis. Tai buvo tiesiog kankinimų sriuba“.
Dar likus metams iki „iPhone" kūrimo pradžios, kitų gamintojų telefonus „Apple" buvo įprasta keiksnoti, rašo B. Merchantas. Kompanijos darbuotojams jie buvo „siaubingi“, lėti „šiukšlių gabalai“.
Bet pamažu „Apple" sutarė, kad būtent ši kompanija privalo „pataisyti“ visą produkto kategoriją, kaip kad anksčiau „pataisė“ MP3 grotuvus. Galiausiai, kai prasidėjo „iPhone" kūrimas, kompanijoje jau buvo penki su telefonais susiję projektai.
Manoma, kad būsimo „iPhone" kūrimas prasidėjo, kai S. Jobsas savo inžinieriams davė užduotį praplėsti jautrų ekraną turinčių įrenginių – konkrečiai, laikotvarkio „Newton", kurį galima laikyti „iPad" pirmtaku – panaudojimo sritį.
Pasak B. Merchanto, tai tik dalis istorijos. Iš tiesų, išmaniojo telefono sukūrimo idėja S. Jobsui visai nepatiko. Jis rašo: „dar 2005 metais jis apie tai kalbėjo viešai. Tačiau „Apple" kompanijoje buvo bandžiusių jį perkalbėti, – pavyzdžiui, Gregas Christie, kuris 10 metų buvo įsitikinęs, kad kompiuteriai ir mobilieji telefonai galiausiai susilies į vieną įrenginį, ir „Apple" veteranas Mike'as Bellas, išdirbęs korporacijoje beveik 15 metų. Vieną 2004 m. lapkričio vakarą M. Bellas kelias valandas ginčijosi su S. Jobsu, kol kompanijos vadovas galiausiai nusileido ir sutiko pabandyti. Taip prasidėjo išmaniojo telefono projektas – likus beveik metams iki „Apple" nusivylimo ROKR (bendru projektu su „Motorola", pirmuoju telefonu su integruotu „iTunes" grotuvu, kuris 2005 metų rudenį S. Jobsui pasirodė toks baisus, kad jis davė kompanijai galutinį signalą daryti nuosavą išmanųjį telefoną)."
Pirmosios „iPhone" versijos susilaukė S. Jobso priešiškumo. Inžinieriai įrenginį kūrė beveik visus 2004 metus ir pateikė telefoną su pagrindiniu „iPod" bruožu – valdymo ratuku, kuriuo buvo galima valdyti tinklo puslapius. Išvydęs šią koncepciją, S. Jobsas, kaip tvirtina A. Grignonas, pareiškė: „Tai niekai. Man to nereikia. Žinau, kad tai veikia, viskas suprantama, puiku, ačiū, tačiau tai kažkoks mėšlas“.
Tik 2004-ųjų gale S. Jobso pavaldiniams pavyko jam parodyti tai, kuo jis liko patenkintas, bet jau po kelių mėnesių, 2005-ųjų pradžioje, kūrėjų prezentacijos vis labiau kompanijos vadovą erzino. Vasarį jis netgi pareiškė: telefono idėja neišdegs; arba po dviejų savaičių pateikite normalų produktą, arba viską uždarysime. Po dviejų bemiegių savaičių nedidelė vystytojų komanda atliko neįmanoma: dirbdami kambaryje be langų, kur slaptumo sumetimais kojos nekėlė nė valytojos, iš atskirų gabalėlių jie sulipdė kažką panašaus į vientisą įrenginį ir parodė jį S. Jobsui. Jis galiausiai buvo sužavėtas. Visi kompanijoje, pirmą kartą išvydę šį produktą, susižavėdavo.
Iš karto po to projektas pasidarė visiškai slaptas. Nuo vasario iki gegužės, kol komanda derino pagrindinius būsimo telefono aspektus, inžinieriai miegodavo šalia būstinės esančiame viešbutyje, nes vadovybė nenorėjo, kad jie gaištų laiką kelionei į namus ir atgal. Kad išsaugotų visišką slaptumą, „Apple" iš pradžių uždarė vieną savo būstinės Kupertine aukštą, o paskui – visą pastatą. Ji tapo bendrabučiu, kur telefono kūrėjai praleisdavo dienas ir naktis, ir superslaptu objektu su stebėjimo kameromis ir elektroniniais leidimais. Pastate atsirado lentelė „Kovos klubas“. Nes pirmoji „Kovos klubo taisyklė“ – niekada nekalbėti apie „Kovos klubą“.
„Apple" nebuvo vieningos nuomonės apie naująjį prietaisą. Buvo dvi opcijos. Pirmoji: paimti visų mylimą „iPodą" ir prikimšti į jį telefono funkcijų. Tai buvo technologiškai paprastesnis ir S. Jobsui suprantamesnis kelias: kompanijos vadovas „iPhone" regėjo ne kaip mobilųjį kompiuterį, o kaip mobilųjį telefoną su naujomis galimybėmis. Antroji galimybė: paimti „Mac" ir transformuoti jį miniplanšetę, kuria galima skambinti. Tai buvo gražus, tačiau pernelyg abstraktus variantas. Buvo dar ir trečia versija: marketingo direktorius Philas Schilleris svajojo pakartoti „Blackberry" sėkmę – telefoną su mažutėlaite, tačiau visaverte klaviatūra, – visgi jo idėja neprigijo: P. Schilleriui buvo įsakyta nustoti inkšti apie „Blackberry" arba mėžtis lauk.
Taip ir neapsisprendusi, kuris variantas tinkamesnis, kompanija pradėjo abu. Jie pavadinti P1 (telefonas - „iPod") ir P2 (telefonas su liečiamu ekranu ir „Mac" programine įranga). Iš šių projektų konkurencijos, o ji buvo nuožmi, galiausiai ir radosi tikras „iPhone".
„Apple" išmaniojo telefono projektas gavo kodinį pavadinimą „Purple" (iš čia P1 ir P2). Kodėl būtent „Purple", jau mažai kas pamena, tačiau, remiantis viena versija, jis kilo iš Scotto Herzo – vieno iš pirmųjų projekto inžinierių – vidinės klaidų sekimo sistemos paveikslėlio, kuriame pavaizduotas žaislinis purpurinis vamzdžiadantis.
Iš pradžių „iPod" komanda (P1) norėjo padaryti grotuvą/telefoną, galintį persijunginėti tarp šių dviejų esybių ir turinio atpažįstamą dizainą. Veikdamas grotuvo režimu, įrenginys veikė kaip paprastas „iPod" grotuvas, valdymo ratelis švietė melsva šviesa, o ekrane rodomas grojaraštis. Persijungus į telefono režimą, pašvietimas keitėsi į oranžinį, ekrane pasirodytų skambučių sąrašas, o ratelis veikė kaip numerio rinkimo diskas telefono aparate su skaičiais nuo 0 iki 9; norint rinkti tekstą, tekdavo spragsėti ratuku, renkant raides iš eilės.
Toks įrenginys turėjo tik vieną problemą, tačiau didelę: naudotojams diskinių telefonų nebereikėjo. Labai greitai inžinieriai suprato, kad telefono/grotuvo idėja vargu ar prigis, bet nenustojo ieškoti vis naujų ir naujų variantų, nes to norėjo S. Jobsas.
T. Fadellio žodžiais tariant, jis „toliau ragino šį nugaišusį arklį“, kol kartą pabudęs tikriausiai suprato: visa tai neprilygsta liečiamam ekranui. Tik tada galutinai paaiškėjo, kaip atrodys „iPhone".
Tačiau reikėjo apsispręsti, kokia operacinė sistema bus naudojama – nuo to priklausė, ar įrenginys bus pozicionuojamas kaip aksesuaras, ar kaip mobilus kompiuteris. Kova vyko tarp „NeXT" šalininkų, norėjusių įrenginyje sutalpinti „Mac" operacinę sistemą ir panaudoti ARM procesorius ir „iPod" rėmėjų, tvirtinusių, tai pernelyg ambicinga ir siūliusių naudoti „Linux OS", kuri jau palaikė ARM architektūrą. Su „Linux" buvo viskas paprasta – spragt ir aparatas veikia. Vadinti OS X įsijungimą greitu įsijungimu – ar net apskritai įsijungimu – buvo sunku. Tad reikėjo įrodyti, kad šios operacinę sistemą variantas iš viso gali veikti naujajame įrenginyje. Konkurencija stiprėjo.
Supaprastinta OS X versija pavykus pasiekti S. Jobsą žavėjusio vaizdo slankiojimą, į „iPod" komandos siūlyto panaudojimo varianto karstą buvo įkalta vinis.
Teliko Scotto Forstallo komandai sukurti programinę įrangą, o „geležį“ – T. Fadellio grupei.