Populiariausioje lietuviškoje „torrent“ bylų, leidžiančių dalintis duomenimis, interneto svetainėje „Linkomanija“ šiuo metu užsiregistravę beveik 250 tūkst. vartotojų. Mažiau nei 100 jų yra neaktyvūs, rodo pačios „Linkomanijos“ teikiama statistika.
Neseniai disertaciją „Skaitmeninio piratavimo valdymas kūrybinio turinio industrijoje“ apsigynęs Vilniaus universiteto (VU) verslo ekonomikos ir vadybos mokslų daktaras Marius Akulavičius teigia, kad jei kiekvieną svetainės vartotoją laikytume namų ūkių ir įvertintume tai, kad daug žmonių piratavimu patys neužsiima, bet produkciją gauna iš artimųjų, šis skaičius parodo, jog su skaitmeniniu piratavimu Lietuvoje susiduria apie 70 proc. žmonių.
„Praktiškai kiekvienas 20–40 metų amžiaus lietuvis yra „Linkomanijoje“ užsiregistravęs vartotojas“, – sakė pašnekovas.
Vieša paslaptis
M. Akulavičius aiškino, kad apie piratavimą viešai kalbėti nepriimtina, nes apie jį suformuotas neigiamas požiūris.
„Apie tai atskleidžiama tik artimiausių draugų rate. Atlikdamas savo tyrimą sužinojau, kad patys autoriai irgi lyg ir piratauja, bet atvirai to nesako. Tai nėra legalus veiksmas, todėl žmonės nesireklamuoja iš kur tą informaciją gauna“, – kalbėjo jis.
Kiek kitaip kalbėjo viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius. Jis teigė, kad egzistuoja nerašyta norma, jog piratavimas nėra nusikaltimas ar teisės pažeidimas.
„Kai nėra aiškaus teisėsaugos institucijų požiūrio, kai nėra nuolatinio ugdymo, švietimo, natūralu, kad tai užsimiršta ir žmonės palaipsniui pradeda eiti į šoną. Šiuo atveju tai pasireiškia aplaidžiu požiūriu į piratavimą“, – aiškino jis.
Informacinių technologijų specialistas Džiugas Paršonis tikino, kad žmonės apie piratavimą dažniausia pasikalba privačiai ir priima šį dalyką, kaip savaime suprantamą.
„Juk ir forumuose ar „Facebook“ diskutuojama apie „Sostų žaidimus“, dar kokius nors serialus, kurių Lietuvoje net nerodo. Buitiniuose pokalbiuose žmonės piratavimą priima kaip visiškai natūralų dalyką. Niekas net nepastebi: „O iš kur tu čia? Juk taip negalima“, – dėstė jis.
D. Paršonis svarstė, kad ir viešumoje apie piratavimą kalbėti jau pabodo: „Kiek galima apie tą patį? Tai tas pats kaip kalbėti apie tai, ar žmonės rūko, ar nerūko, geria alų, ar jo negeria. Šiaip nėra ką kalbėti, tai kasdienis dalykas“.
Randa pasiteisinimų
L. Ulevičius teigė, kad daugelis puikiai suvokia, kad piratauti nelegalu, bet suranda šimtus priežasčių, kaip save pateisinti. „Tai per brangu, nenaudoju verslui, vieną kartą panaudosiu ir išjungsiu, nėra galimybių legaliai nusipirkti ir t.t., – vardijo jis. – Šie pasiteisinimai jiems morališkai leidžia įvykdyti vagystę.“
Viešųjų ryšių specialistas aiškino, kad pats yra kūrybinis darbuotojas, todėl piratavimas vienokią ar kitokią žalą daro ir jam pačiam.
„Jeigu neginsiu kitų autorių, kūrėjų, automatiškai ir manęs niekas negins. Tai asmeninis profesinis interesas – kad už kūrybinį darbą būtų sąžiningai atlyginama“, – savo poziciją išdėstė L. Ulevičius.
M. Akulavičius pastebėjo, kad Lietuva nuo kitų pasaulio šalių pagal piratavimo mastą skiriasi nedaug. Jis paaiškino, kad mažiau žmonių šią nelegalia veikla užsiima tose šalyse, kurios yra labiau ekonomiškai išsivysčiusios ir turi sėkmingai veikiančias su tuo kovojančias organizacijas.
„Lietuvoje pirataujama labiau nei vidutiniškai visoje Europos Sąjungoje, bet mažiau lyginant su kitomis buvusiomis Sovietų sąjungos respublikomis“, – pridūrė VU verslo ekonomikos ir vadybos mokslų daktaras.
L. Ulevičius pabrėžė, kad Lietuvoje didele problema išlieka tai, kad pirataujama net ir verslo tikslais. Jo teigimu, galbūt ir galima ieškoti kažkokių pasiteisinimų asmeniniam vartojimui, tačiau kai pirataujama versle, valstybinėse institucijose, tai jau rimtesnė bėda.
Ateina „Spotify“ ir „Netflix“
D. Paršonis prisipažino, kad piratavimo apskritai nelaiko problema. „Tai specifinis dalykas, kuris įvyko dėl to, kad verslas nesuspėjo su technologijomis ir atsirado kitokie sprendimai. Tačiau paskui atsirado „Apple Music“, „Spotify“, kiti ir dabar visa tai puikiausiai veikia“, – pastebėjo jis.
Manyti, kad naujos technologijos gali išspręsti piratavimo problemą, buvo linkęs ir M. Akulavičius, kuris teigė, kad pagauti kiekvieno pirato tiesiog neįmanoma. „Be to, sekant kiekvieną duomenų srautą, būtų pažeidžiamos ir žmogaus teisės“, – sakė jis.
M. Akulavičius tikino, kad tokios turinio prenumeravimo tarnybos kaip „Spotify“ ar „Netflix“ yra vienintelis arkliukas, galintis suvaldyti piratavimą ir prognozavo, kad muzikos piratavimas Lietuvoje gali būti pažabotas per maždaug 5-erius metus.
„Sudėtingiau yra su video piratavimu, nes jis gero sprendimo Lietuvoje dar neturi. „Netflix“ kalbėjo apie planus čia ateiti, bet kol kas tai vis dar neaišku. Jam irgi reiktų 5-erių metų, bet kitur pasaulyje jo įtaka jau matoma“, – pasakojo pašnekovas.
Tačiau L. Ulevičius buvo labiau skeptiškas ir tokių tarnybų sprendimą kol kas laiko tik teoriniu.
„Kaip standartinis variantas nurodomos elektroninės knygos – kad jų leidyba yra daug pigesnė, jas galima pigiau pardavinėti, jų daugiau perkama ir t.t. Taip, tačiau Lietuvai galioja viena svarbi smulkmena, nes mažose rinkose net ir elektroninė leidyba yra labai sudėtinga. Su 3 mln. skaitytojų ar klausytojų labai sudėtinga dirbti. Bet kokią knygą perka labai ribotas skaičius žmonių, kalbančių ta kalba. Jeigu kūrinys yra angliškai, tada iš tų kelių milijardų šia kalba kalbančių žmonių susidaro pakankamas srautas“, – svarstė viešųjų ryšių specialistas.
Vis dėl to D. Paršonis prognozavo, kad „Spotify“ ir „Netflix“ ilgainiui nugalės. Tiesiog dėl to, kad yra kur kas patogesnės.
„Kalbant apie muziką, susimoki nedidelį mokestį, ypač jei dalinamasi šeimoje, kam kankintis ir prašyti, kad kas nors atsiųstų močiutei ar tetai? Rūpintis, koks formatas, gros ar negros, kiek vietos užima ir t.t.? Paimi nusiperki abonentą, visur kur nori klausai ir viskas baigta – problemos nebėra. Lygiai tas pats bus su televizija ir kinu“, – teigė jis.
D. Paršonis apibendrino, kad dabartinės tendencijos rodo, kad iš vienos pusės piratavimas tampa legalus, iš kitos – jis dingsta, nes jį pakeičia prenumeratos tarnybos.