- Nuo kokio amžiaus prasidėjo toks verslininkavimas?
- Istorija pakankamai ilga. Pirmą savo įmonę oficialiai atdariau būdamas 15-os metų, su partneriu, kuriam tuo metu buvo 38-eri metai – jis buvo daugiau nei dukart už mane vyresnis. Bet kiek save prisimenu, įvairiausių verslo avantiūrų būta nuo vaikystės. Kai kurios labai paprastos – kažką padarai ir parduodi, surengi vaidinimą tėvams. Viena didesnių buvo kai man buvo 7-8-eri metai ir labai mėgdavau piešti.
Pasidariau daug įdomių piešinių, užsidėjau didelę klouno kepurę ir aš, mažas vaikis, atsistojau Kaziuko mugėje – mama suorganizavo vietą. Pradėjau rėkauti: „Pirkite mano darbelius“, „3 už 2 kainą“ ir panašiai. Buvau turbūt vienintelis prekiautojas toje vietoje, prie kurio stovėjo eilė. Per 4 valandas uždirbau apie 400 litų – kaip tokio amžiaus vaikui tai buvo pirmoji nebloga avantiūra.
- Kokia buvo to pirmojo oficialaus verslo idėja?
- Galbūt idėja nebuvo labai inovatyvi. Tikslas buvo įsteigti interneto parduotuvę, prekiaujančią knygomis, filmais, stalo žaidimais ir muzika. Iš pradžių mąsčiau, kad tai yra prekės, kurių nereikia matuotis, kurias galima nusipirkti tiesiog paskaičius aprašymus, pamačius nuotraukas. Atrodė, kad tai visai neblogas verslas: pats žmogus ateina susiradęs tave per „Google“ ar kaip kitaip, nusiperka knygutę, ją atsiunčia. Patys daugumą prekių užsakinėdavome tik gavę užsakymą iš kliento, taigi, atrodė, kad nėra jokios didelės rizikos ir turėtų būti neblogas verslas.
Aišku, pirmas blynas buvo pridegęs, bet gavau labai daug pamokų iš pirmos avantiūros. Manau, tai buvo svarbiausia. Tame versle nepraradau daug pinigų – nuostolio buvo ne daugiau nei keli tūkstančiai litų, o gal apskritai nepralošėme. Daug neuždirbau, bet daug ir nepraradau. Tiesiog, mano nuomone, gavau neįkainojamų pamokų, kurias naudoju ir kitose veiklose, kuriomis užsiimu.
- Kiek teko girdėti, su tuo vyresniu partneriu dėl kažko nesutarėte?
- Su juo turėjome dvi įmones. Viena buvo knygų parduotuvė, kita – knygų leidykla. Leidome knygas tarptautiniu mastu, orientavomės į Estiją, Suomiją bei panašias rinkas. Leidykla buvo tarsi dar viena paskata turėti savo parduotuvę, šaltinis, per kurį būtų galima savo knygas pardavinėti. Leidykla buvo nemažas ir pelningas verslas.
Iš pradžių, vos ėmusis verslo, mano požiūris stipriai keitėsi. Pradėjau visiškai kitaip suvokti tokius dalykus, kaip marketingas, bendravimas su darbuotojais, kas yra geras verslas, kas yra perspektyvu, kurios nišos įdomios. Dėl to su verslo partneriu pradėjome nesutarti netgi dėl visiškai bazinių dalykų. Nusprendžiau, kad mano gyvenimo tikslai yra didesni nei tai, ką tuo metu dariau ir pasiūliau skirtis. Išsiskyrėme pakankamai gražiai.
- Koks bus tas naujasis verslas? Susidarė įspūdis, kad tai turėtų būti panašu į „Foursquare“?
- Įdomu tai, kad kai žmonėms papasakoju idėją, vieniems tai pasirodo panašu į „Twitter“, kitiems į „Foursquare“, tretiems – netgi į „Facebook“, kitiems – dar į kokius nors kitus tinklus. Bet kai pasigiliname labiau, suprantama, kad visgi tai nėra panašu į kitus tinklus.
Mūsų naujos programėlės „Pinaloc“ esmę paprasčiau paaiškinti pavyzdžiu. Įsivaizduokime 16-25 metų amžiaus žmogų. Reikia suvokti žmonių mentalitetą. Man 17 metų, todėl man šiek tiek lengviau. Tokiems jauniems žmonėms nelabai įdomu leisti laiką su tėvais, nes tai yra nuobodu. Nelabai įdomu leisti laiką mokykloje, universitete ar darbe, nes tai yra pareiga.
Visas jų gyvenimas sukasi apie draugus ir aktyvų socialinį gyvenimą. Tarkime, yra trys 17 metų mergaitės, kurios nesimatė visą savaitę ir štai penktadienį vakare jos susitinka kur nors mieste, geria kavą, dalinasi savo išgyvenimais ir būna labai smagu. Po valandos ir dviejų bendravimas tampa šiek tiek nuobodus. Tačiau jos yra spontaniškos ir dažniausiai nori patirti tai, ko nėra dariusios anksčiau.
Mes norime suteikti galimybę pasiimti savo telefoną, atsidaryti programėlę ir pamatyti, kur jos šiuo metu yra, ką įdomaus veikia žmonės aplink jas. Kalbama ne apie įmonių vertinimą, kaip tai daro „Foursquare“, kuomet nueini į kokią nors vietą ir parašai savo vertinimą. Mes savo vartotojams stengiamės pateikti patį įdomiausią spontanišką turinį. Pavyzdžiui, atsidarius programėlę matysite, kad prieš metus toje pačioje vietoje koks nors žmogus, atvykęs iš Japonijos, Irako ar kitos pasaulio vietos, buvo Lietuvos centre, Gedimino prospekte, lipo į kokį nors medį ar surengė įdomų pikniką.
Dar įdomiau įsijungus „Pinaloc“ sužinoti, kad nedideliu atstumu tuo tavo buvimo vietos koks nors geras draugas surengė vakarėlį, apie kurį kitaip nesužinotum, o į vakarėlį kviečiami visi – tai yra atskira mūsų programėlės funkcija. Nuėjęs į vakarėlį gerai praleisi vakarą, susipažinsi su naujais žmonėmis. Mes norime padaryti taip, kad jaunų žmonių socialinis gyvenimas būtų dar aktyvesnis ir spontaniškesnis.
- Bet tai reiškia, kad programėlė bus naudinga tik sukaupus tam tikrą kritinę masę žmonių?
- Teisingai. Susiduriame su vištos ir kiaušinio problema. Viščiukais galime vadinti vartotojus, o kiaušiniu – turinį. Tad jei nori pritraukti viščiukų, turi turėti ir kiaušinį. Jei nori turėti turinio – turi turėti ir vartotojų. Mums kritinė masė tikrai reikalinga. Tarkime, Vilniuje užtektų vieno ar dviejų tūkstančių žmonių, kad tikrai vyktų veiksmas. Procentinė dalis yra pakankamai nedidelė, bet tai tikrai yra problema, su kuria susidursime.
- O kokioje kūrimo stadijoje yra jūsų programėlė?
- Viešai ją paleidome prieš kelias dienas. Žinoma, joje yra dar šiokių tokių klaidelių, bet ja tikrai jau galima naudotis.
- Iš kur žadate uždirbti pinigus?
- Dauguma tokio tipo verslų – socialiniai, mobilūs projektai – stengiasi gauti pinigų iš reklamos. Jei savo srityje esi milžinas, didžiausias, jei kasdien tavo produktu naudojasi šimtai milijonų žmonių, tai reklamas galima skirstyti žmonėms pagal amžių, teritorijas ir panašiai. Ir netgi jei tik nedidelė žmonių dalis į tas reklamas žiūri, jas spaudo, projekto savininkas vis tiek uždirba labai daug pinigų.
Būdamas Silicio slėnyje susipažinau su daug pasiekusiais žmonėmis, daug diskutavome apie verslo modelį. Dauguma jų į reklamas žiūri nelabai palankiai, nes tai yra nusibodę, visi tą daro. Šiais laikais išlaikyti vartotoją nėra taip lengva, reikia padaryti kažką įdomaus.
Mes iš pradžių irgi norėjome daryti virtualių stendų reklamą. Pavyzdžiui, Tokijo centre domiesi, ką ten veikia ar prieš kelis mėnesius veikė tavo draugai, ir žemėlapyje matai „Coca-Cola“ stenduką. Tai taip pat reklama, tik gražėsnės formos.
Vėliau sugalvojau daug įdomesnę ir perspektyvesnę idėją, kuriai, tiesa, reikia nemažai vartotojų. Pas mus bus venues (įstaigos). Tos įstaigos apie save gali pranešti daug kur - „Twitter“, „Facebook“, tinklaraštyje, elektroniniais laiškais: štai mes darome tą ir aną, vykdome štai tokias akcijas. Tačiau vietų, kur patys žmonės gali kalbėti apie įstaigas, nėra daug.
Mūsų programėlėje, jei paspaudi ant kokios nors įstaigos – kavinės, picerijos, mokyklos – tai matai ne tai, ką ta įstaiga rašo apie save, o ką ten veikia žmonės. Pavyzdžiui, turistas, atėjęs prie Gedimino pilies, matytų, ką lietuviai veikia prie Gedimino pilies bokšto, o ne koks tas bokštas yra. Jei jis norėtų, šią informaciją nesunkiai susirastų.
Esmė ta, kad įmonės, kurios turės savo paskyras ir kuriomis žmonės naudosis, ateityje galės pardavinėti savo produktus. Tarkime, iš ryto einu į darbą ir noriu užsukti į savo mėgiamą kavinę, kurioje, kiek žinau, kava pagaminama per 7 minutes.
Einu gatve, žinau, kad kavinę pasieksiu po 7 minučių. Atsidarau programėlę, paspaudžiu tą kavinę, pasirenku, kad noriu štai tos kavos, už kavą apmoku per virtualią sąskaitą, ateinu į kavinę ir mano kava jau paruošta, tereikia parodyti, kad tai aš ją užsisakiau. Pinigų gautume už kiekvieną tokią transakciją. Tai yra pagrindinis mūsų verslo modelis.
- Virtuali sąskaita – kas tai? Tokie pirkimai didintų sąskaitą mobiliojo ryšio operatoriams ar atsiskaitymas būtų per banką?
- Šiuo metu tos sistemos dar neturime ir bijau, kad artimiausiu metu dar neturėsime. Arba tai būtų tokia virtuali sąskaita, kai pats žmogus perveda pinigus į mūsų sukurtą sąskaitą ir jais naudojasi, bet tai būtų pakankamai nepatogu. Daug geriau būtų būtų tai daryti per „PayPal“, „Google Checkout“ ar kaip nors panašiai. Esama techninių idėjų, bet tų klausimų dar neišsprendėme.
- Kokie yra šios programėlės naudojimo lūkesčiai? Kiek tikitės vartotojų po kurio laiko?
- Dauguma įmonių pasiruošia verslo planus – po mėnesio turėsime tiek vartotojų, uždirbsime tiek pinigų. Mano manymu, tai yra visiškas būrimas iš kavos tirščių. Jei turi kokių pasirašytų sutarčių, pardavinėji geležį, tai yra labai paprasta. IT srityje gali būti, kad pirmą mėnesį turėsime vieną vartotoją, bet jeigu žmonėms patiks, gali būti, kad turėsime kelis tūkstančius vartotojų. Prognozuoti labai sudėtinga.
Dabar programa yra pasiekusi „Public beta testing“ etapą. Šiuo metu ji veikia Baltijos šalyse. Norime, kad Lietuvos vartotojai pirmieji ją pabandytų, išreikštų savo nuomonę – ką reikia taisyti, ką pašalinti, ką tobulinti. Kai ištaisysime visas klaideles, po kokio mėnesio išleisime programėlę visai Europai. Surinkęs pakankamai duomenų apie savo programėlę bei pakankamą vartotojų bazę, vasarą vyksiu į Kaliforniją ieškoti investicijų.
- Esi vienuoliktokas. Ką mokytojai mano apie tokias klajones po pasaulį ir beveik neabejotinai nukentėjusius pažymius?
Kalbuosi su mokytojais dėl laisvesnio mokymosi modelio – pusiau eksterno ar laisvo grafiko. Norėčiau, kad galėčiau atsiskaityti ir gauti gerus pažymius, bet neprivalėčiau kasdien būti mokykloje: ateičiau kelis kartus per savaitę, atsiskaityčiau viską, ko reikia, ir toliau mokyčiausi pats.
- Ką apie tokį verslą mano tėvai?
- Pradžioje, kai įkūrinėjau įmones, tėvai buvo labai prieš. Labai. Apie pusę metų pakankamai stipriai kovojome, jiems tai nepatiko. Iš dalies juos suprantu – visi nori apsaugoti savo vaikus, jie galvojo, kad aš pasižaisiu, išnaudosiu santaupas, prarasiu laiką, energiją, kažkas nukentės ir nieko nesigaus, kad mesiu kompanijas susidūręs su pirmais sunkumais.
Jau tada žinojau kad tai yra mano kelias ir dariau viską, kad juo judėčiau toliau. Po pusės metų, kai tėvai pamatė, kad esama rezultatų, kad „nenusišneku“, turiu objektyvius, pagrįstus planus, kad sekasi, yra apyvarta, tolimesni planai, jie suprato, kad tai nėra tiesiog vaiko užgaida. Dabar jie pakankamai pozityviai žiūri į tai, ką aš darau.
- Teko girdėti, kad nelabai teigiamai vertini universitetinį išsilavinimą
- Yra tokių specialybių, kur reikia turėti tam tikrų techninių žinių, be kurių nieko nepadarysi, nes elementariai negalėsi dirbti. Reikia turėti tam tikrų techninių žinių, teorinį pagrindą, kuris privalomas tavo darbui. Bet labai sunku apibrėžti, kokių savybių reikia kiekvienam verslininkui, ką jis turėtų išmanyti, kad būtų sėkmingas verslininkas?
Pažiūrėkime į šiuolaikinius milijardierius. Yra tokių, kurie nebaigę nei mokyklos, nei universiteto. Ir jų labai nemažai. Billas Gatesas, Steve Jobsas ir daug kitų. Yra tokių žmonių, kurie taip pat milijardieriai, bet baigę universitetus, kuriuose labai gerai mokėsi.
Manau, kad nepriklausomai nuo to, ar baigei mokyklą, universitetą, ar nieko nebaigei, gali pasiekti savo tikslų. Daugumą reikalingų žinių galiu gauti iš praktikos. Kai pasakau, kad nežinau, ar man universitetas ir net mokykla yra naudingi, dauguma žmonių į mane pradeda žiūrėti stereotipiškai neigiamai. Dažniau pasitaiko taip, kad jeigu žmonės meta mokyklą, baigę 10 ar 8 klases, tai mokslus jie meta dėl to, kad nieko nenori daryti, jiems nieko nereikia, jie eina dirbti sandėlininkais ar vairuotojais. Jie tiesiog nori gyventi labai paprastai.
Jeigu aš atsisakyčiau aukštesniųjų mokslų, tai tik dėl to, kad noriu veikti daugiau, nei žmonės veikia universitetuose. Mano požiūris yra toks: išsilavinimas, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, yra vienas svarbiausių dalykų siekiant didelių tikslų. Bet tuos tikslus galima pasiekti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną galima važiuoti tiesiai greitkeliu, galima važiuoti per Panevėžį, galima skristi į Honkongą ir iš jo atgal į Kauną. Visais atvejais Kauną pasieksime. Skirsis tik laiko ir finansinės sąnaudos.
Po ilgų diskusijų, knygų skaitymo ir apmąstymų šiuo metu dar nemanau, kad laikas, investuotas į universitetą, man būtų toks pats naudingas, kaip ir laikas, investuotas kitur. Noriu gauti geriausią įmanomą išsilavinimą, bet manau, kad mano išsilavinimas bus geresnis ir greitesnis, jei užsiimsiu verslu.
- Lietuvoje yra daug protingų jaunų žmonių, kurie turi idėjų, bet nieko nedaro. Ką jiems patartum? Kaip jiems uždirbti pirmąjį milijoną?
- Pirmas dalykas – negalvoti apie pirmąjį milijoną. Versle viskas paprasta. Biblijoje pasakytas toks teiginys: „Duok ir tau bus duota“. Jame matau didelę prasmę. Jei esi verslininkas, sukuri produktą, nori jį parduoti. Jei tas tavo produktas, prekė ar paslauga, išsprendžia kažkokią tuo metu egzistuojančią žmonių problemą, tai būsi sėkmingas, nes žmonės naudosis tuo produktu, jį pirks, pats uždirbsi pirmąjį milijoną ir būsi sėkmingas. Bet viskas susitelkia į naudą.
Jei galvosi apie pirmąjį milijoną, busi suinteresuotas savimi, tavo produktas neišspręs žmonių problemų, todėl nieko neuždirbsi. Priimdamas kiekvieną verslo sprendimą turi galvoti, ar tai iš tiesų išspręs kokią nors žmonių problemą, ar suteiks jiems naudą. Jeigu atsakymas teigiamas, taip ir daryk. Tai gana paradoksalu: jei negalvosi apie pirmąjį milijoną, daug labiau tikėtina, kad jį uždirbsi, nes suteiksi naudą žmonėms.
Kitas dalykas – nuspręsti koks yra žmonių gyvenimo kelias. Ką jis nori pasiekti, kaip save mato po penkerių, dešimties ar net keturiasdešimties metų. Man labai padėjo toks klausimas: kas man gyvenime yra laimė? Ką padaręs aš jausčiausi laimingas? Reikia nuspręsti, kokia veikla nori užsiimti, kurią vykdydamas ką nors pasieksi. Būtina nekreipti dėmesio į stereotipinę žmonių nuomonę ir džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. Patarimas labai abstraktus, bet, manau, jis pakankamai naudingas.