– Tu modelis, tavo brolis Simas – krepšininkas, kas čia yra su Jūsų šeima, ar čia koks genas, kad Jūsų šeima esate aukšti ir pritaikyti tokioms šakoms, ar koks auklėjimas, kad jei darai, tai daryk maksimaliai gerai?
– Žinokite, iš tikrųjų nežinau, čia likimas, nes gyvenome labai paprastoje šeimoje ir niekas specialiai mūsų neruošė, žinant kaip tėvai dabar labai stengiasi dėl savo vaikų, juos lavina, leidžia į įvairius būrelius ir panašiai. Mes augome labai laisvai, sakyčiau labai paprastai, o gyvenime kaip išėjo, taip išėjo. Mums patiems tai yra nuostaba.
– Kai tu tapai modeliu, buvai paauglė, kiek tada tau buvo metų?
– Man buvo gal 15 metų.
– Tai tokiam, kaip atrodo jau brandus modelis?
– Ne, tais laikais labai jauna buvau. Šiais lakai jau labai daug kas keičiasi – ir vaikai, jie daug greičiau bręsta, tas brendimas prasideda vos ne nuo 10-ies metų. Tais laikais, kažkur 1995-ais metais, kuomet man buvo 15 metų, tai aš manau tada buvau labai jaunute, turint omenyje tuos laikus.
– Ir kai eidavai su broliu gatve, atsisukdavo žmonės pasižiūrėti? Nes buvai atpažįstama, tuo metu buvai vienas ryškiausių modelių, kuris ir į užsienį iškeliavo.
– Taip, dėl to atpažįstamumo man pačiai buvo labai sunku, net bijojau išeiti į gatvę, buvo tokia reakcija. Aš manau, kad man pasisekė, gal aš, kaip sako, atsidūriau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir tais laikais tai buvo labai nauja. Šiais laikais komunikacijos, reklama, rinkodara yra labai stipriai pasistūmėjusios į priekį. Apskritai, mes gyvename laisvoje Lietuvoje, tuo metu kai keliaudavau reikėdavo vizų ir nebuvo taip lengva išvykti. Manau, kad tada atsidūriau ant populiarumo bangos. Manau, kad dėl to ryški ir tapau, o šiais laikais yra begalės gražių ir populiarių merginų, kurios keliauja ir gal pasiekia daugiau, negu aš modelio darbe.
– Bet tuo metu jautėtės, kad esate tas auksinis jaunimas? Vis dėlto Selas ne kiekvienai merginai dainas skirdavo.
– Aš niekada nesijaučiau auksiniu jaunimu, gal čia tėvų auklėjimas prisidėjo. Apskritai tie laikai buvo daug paprastesni. Šiais laikais informacinės technologijos daug labiau paspartino gyvenimą, o mes tais laikais gan labai ramiai gyvenom. Tada nebuvo tiek daug užsiėmimų ir naujovių, kiek dabar jų yra. Niekada nesijaučiau auksiniu jaunimu, nežinojau ką tai reiškia.
– Grįžtant prie tų laikų. Nepriklausomybės pradžia, manekenės darbas atrodydavo svajonių darbas ar užsiėmimas. Buvote ta modelių karta, kuri pirmoji išvažiavote iš Lietuvos į užsienį. Ką tu iš to etapo ryškiausiai atsimeni?
– Na tai, kad aš galėjau keliauti buvo labai stipru mano gyvenime, nes tik baigus mokyklą, po paskutinio egzamino, kitą dieną skridau į Japoniją, kurią tais laikas, atrodo, buvo galima pavadinti „Kosmosu“, kaip tai įmanoma, labai toli ir nepažįstama šalis, kultūra. Tai man yra labai ryškūs prisiminimai, visos kelionės į kurias aš vykau, apskritai tas gyvenimas svetur, tai jau buvo labai įsimintina.
– Kaip tau pasirodė modelio duona? Nes esi minėjusi, kad buvo ir alkanų dienų, ir sunkaus išgyvenimo etapo.
– Aš manau, kad tai buvo labai nepaprasta ir dabar pagalvoju, kad neturėjau išmaniojo telefono, kuris padėtu gatvėse susiorientuoti. Dabar aš galvoju, kad gal galėčiau didžiuotis savimi, kad pakankamai gerai adaptavausi išvykusi. Buvo žemėlapis, kuriuo turėjau išmokti naudotis, susiorientuoti, nuolatos skirtinguose miestuose ir nevėluoti į atrankas, į patį darbą. Aš manau, kad buvo daug iššūkių mano gyvenime, bet aš avantiūristė iš prigimties, tai man tas labai patiko, manau, kad paauglystėje buvau smalsus vaikas, labai žingeidi ir mano svajonė buvo pamatyti pasaulį, nes turėjau a. a. tėtį geografą, kuris daug pasakodavo apie pasaulio šalis. Man labai pasisekė. Pasitelkusi tą energiją, kad aš galiu keliauti, pabūti tokiose šalyse kaip Aliaskoje, Afrikoje, Kinijoje, Amerikoje, tai mane labai pripildė.
– O kas kiek laiko keisdavosi tos šalys? Kiek laiko dirbdavai vienoje vietoje?
– Dažniausiai kontraktai būdavo po porą mėnesių. Man yra tekę porą metų gyventi Niujorke, aš ten stengiausi dirbti ne tik modeliu, bet dirbau ir restorane, administratorės darbą ir galvojau apie studijas tuo metu, bet įvykus terorizmo atakai 2011 metais aš grįžau į Europą, tad likimas lėmė, kad grįžčiau į Europą, paskui į Lietuvą.
– Jau Lietuvoje buvai super žvaigždė, kai grįžai.
– Atvirai pasakysiu, kad niekada super žvaigžde nesijaučiau, nes aš tiesiog gyvenau paprastą žmogaus gyvenimą, aš, kaip ir kiekvienas, irgi turėjau įvairiausių sunkumų.
– Pati esi sakiusi: „Kad pradėjusi dirbti modeliu, klaidingai pamaniau, kad būdama išoriškai graži, gyvensiu laimingą gyvenimą“.
– Paauglystėje atrodė, kad užtenka būti gražiai, labai gerai viskas seksis ir kai aš važiavau į užsienį, labai norėjau būti sėkminga, bet deja ne visada sekėsi tokios sėkmės pasiekti. Jaunatviškas maksimalizmas tūnojo manyje ir teko susidurti su realybe, sekėsi ir gerai, buvo ir pakilimų ir galbūt nuopuolių. Būdavo momentų ir kai nebūdavo darbo, būdavo momentų, kai būdavo labai neblogi darbai, toji specialybė mokė ir ugdė būti kantriai, mokėti išlaukti, neskubėti priimti kai kurių sprendimų.
– Nes kaip ten ir bebūtų, toje profesijoje išvaizda yra pagrindinis kriterijus. Ar atėjo etapas, kai supratai, kad nebenori būti vertinama pagal išvaizdą?
– Man ši patirtis buvo gana skausminga gyvenime, man ji gal ir traumų yra palikusi. Kai aš susidūriau su tuo, kad mane visą laiką vertina išoriškai, tai man buvo pakankamai skaudu ir aš pradėjau jausti vidinę tuštumą, nes norėjosi, kaip merginai gyventi tokį pilną gyvenimą, turėti draugų, būti mylimai, o toje kasdienybėje teko visada susidurti su tuo išoriniu vertinimu, vidinių savybių niekas nežiūrėjo. Man buvo labai sunku, mane tai žeidė. Man apskritai buvo labai sunku būti tuo saldainio popieriuku, kuris pritraukia produktą, kad jis taptu sėkmingas. Man buvo sunku nuolatos reklamuoti daiktus ir sakyti, kokie jie nuostabūs, o viduje turėjau vidinį konfliktą, kad čia yra tik daiktai ir nieko daugiau. Jaučiau, kad visas tas mados ir išorinių dalykų idealizavimas kažkaip neatitinka, tai manęs neužpildo. Aš galiu atrodyti už milijoną, bet kas iš to? Tu lieki su ta išvaizda, bet širdis tai kitų dalykų nori.
– Nes kaip suprantu, kad tuo metu tu negalėjai turėti normalių santykių, kas porą mėnesių važiuoji į kitą kontinentą.
– Taip, kas be ko, santykiai nutrūkdavo, aišku žinant kaip paaugliams svarbu turėti draugų. Man pakankamai lengvai sekėsi užmegzti santykius su kitais žmonėmis, aš buvau pakankamai komunikabili, bet to neužtekdavo, nes nuolatos tekdavo atsisveikinti ir vykti kažkur kitur ir būti vienai. Teko išmokti užimti save.
– O kiek tau tuo metu buvo metų?
– Kai baigiau vidurinę mokyklą, aš niekur nestojau studijuoti, tiesiog leidau sau pakeliauti ir pajausti, kas man patiktų iš vidaus, ką aš norėčiau toliau veikti gyvenime. Po trejų metų kelionių aš intuityviai jaučiau, kad norėčiau dirbti psichologės darbą, nes mačiau, kad man sekasi labai lengvai užmegzti santykius. Tai nuo išorės priėjau prie vidaus, labai gražiai perėjau ir tada supratau, kad į tai norėčiau gilintis – į žmogaus vidinį pasaulį. Aš stojau mokytis neakivaizdžiai čia Lietuvoje, dar vis keliavau ir paskui gal po dešimt modelio darbo metų įstojau ir pasilikau Lietuvoje. Nusprendžiau, kad būsiu laiminga savo šalyje.
– Tu dirbai su mergaitėm, kurios turi, turėdavo mitybos sutrikimų. Kodėl po modelio darbo pasirinkai tokią sritį ar tai buvo susiję dalykai, tai noras visada būti lieknai, išlaikyti formas?
– Man pačiai buvo labai sunku, nes mane vertino pagal tas formas. Aš mačiau, kiek moterų kenčia aplinkui, kaip jos jaučiasi vis nepakankamai gražios, geros, vis nepakankamai kažko. Tai man norėjosi kažkaip tas moteris atpalaiduoti ir sakyti, kad ne ten yra esmė. Reikia labiau pasigilinti, pažinti save, ne tiek išoriškai, kiek vidumi. Mane pačią tai labai išlaisvino, nuramino, būtent netobulumas, tai labai atpalaiduoja, o kai aš atsipalaiduoju, tada pradedu mėgautis gyvenimu. Pradžiai man pačiai buvo įdomu susipažinti su savimi, save giliau pažinti ir tas tikrai atnešė ramybės mano gyvenime.
– Kai iš išorės perėjai į vidų, galima sakyti radai įdomių dalykų?
– Tikrai taip iki šiol dar randu.
– Psichoterapeutės darbas dabar yra tavo pagrindinė veikla. Ar jauti, kad žmonės eina nedrąsiai, nes tu – buvęs modelis?
– Aš pati labai kompleksavau dėl to, nes galvodavau, kaip patikės manim žmonės, ta moterimi, kuri šypsosi ir ką ji gali pasakyti apie tą vidų. Čia mano didžiausias kompleksas buvo, bet iš tikrųjų aš patyriau tai, kad žmonės, kurie ėjo, jie suidealizuodavo mane ir jiems tai padėdavo, nes jie tikėdavo, kad aš gal turiu kokį receptą, galiu juos priimti tokius, kokie jie yra. Nejaučiau, kad kažkas labai abejojo, tame procese labai organiškai, natūraliai iki šiol klostosi.
– O pati savo dukroms, turi dvi savo dukras, ar linkėtum joms modelio duonos?
– Dabar, kai praėjo nemažai metų, tai nėra taip, kad labai linkėčiau, bet jeigu mano dukra nuspręstų, kad nori tuo keliu eiti, aš turiu daugiau patirties ir galėčiau jai padėti susiorientuoti, arba savo patarimais galėčiau padėti, kaip išbūti tame darbe, kaip nepamesti savęs.
– Pataisykite jei klystu, bet man atrodo, kad jaunos merginos ar vaikinai, rinkdamiesi modelio darbą, negalvoja apie jį, kaip apie darbą, labiau galvoja apie buvimą gražiu ir kad į tave žiūri, tave mato. Ar čia nėra didžiausi spąstai?
– Gali būti, kad spąstai, bet šis darbas labai padeda jaunimui greitai subręsti, nes išvykti iš savų namų ir atsiskirti nuo tėvų, ne tai kad Lietuvos mastelyje, bet kažkur toli ir susiorientuoti. Tai atneša daug savarankiškumo, tai nėra kad būtų vien tik spąstai, reikia daug sumanumo. Per šitą darbą gali labai daug dalykų apie save sužinoti, savybių, kokių turi, nes tame darbe turi išmokti galvoti savo galva, išmokti skaičiuoti pinigus, bendrauti, pateikti save. Čia neužtenka, kaip daugelis mano, tik šypsotis, manau, norint pasiekti sėkmės reikia daug savybių.
– Kokioje šalyje buvo didžiausias šokas?
– Manau, kad Japonijoje, nes tada buvo 1999 metai ir mes tada neturėjome Japonų restoranų, gal buvo vienas Lietuvoje. Toje šalyje man buvo didelis kultūrinis šokas. Yra dvi medalio pusės, kaip ir visose gyvenimo aspektuose, nėra vienpusiškai, yra ir kažkas, ką galima atrasti ir pasiimti, ir kažką galima prarasti. Tik reikia žiūrėti, kad žmogus neužstrigtų kažkuriame taške jeigu pasidaro sunku. Tų pavojų yra visur, bet negaliu nupiešti paveikslo, kad tai labai nuostabu, arba kažkas labai pavojingo. Aišku, paauglius reikia ruošti, tiek merginas, tiek ir vaikinus, kas laukia, kaip reikia nebijoti kalbėti, jeigu yra sunkumų, kaip neužsidaryti, bet aš manau, kad šiais laikais yra daug paprasčiau.
– Ko gero pačios paskutinis viešas pasirodymas – šokiai. Kodėl pačią paviliojo toks projektas?
– Dėl to, kad kaip daugelis merginų, aš labai žavėjausi šokiais, aš lankiau pramoginius šokius nuo mažumės, gal kokius penkerius metus ir ko gero tai buvo mano neįgyvendinta vaikystės svajonė.
– Ir kaip mes kalbėjome, baigėsi santuoka. Kodėl? Kodėl šie šokiai turi stebuklingą metodą? Buvimas modeliu, neturėjo tokios traukos metodo, kad pritraukti vyrą, o šokiai jau kitaip.
– Sunku atsakyti į šitą klausymą. Aš daug keliavau ir buvo sunku išlaikyti santykius, o projekte aš prašokau pusę metų su savo dabar esamu vyru. Mes dienomis repetuodavome, kartu kūrėme, kartu pergyvendavome, kartu jaudindavomės, tai mus labai suartino. Ne tik šokis užburdavo, ten yra ir nemažai išgyvenimų, nemažai įtampos, apskritai fizinio darbo.
– Tai patikrinai nemažai būsimo vyro savybių skirtingose situacijose?
– Taip, aš manau, kad taip.
– Čia buvo labai psichologinis požiūris.
– Gali būti, aš tiesiog pažinau žmogų iš šono, kiek jis buvo disciplinuotas, kaip gebėjo prieiti prie žmogaus, gebėjo mokyti tų šokių. Daug ką pamačiau, atradau.
– Aiste, o nebesinori į viešumą grįžti?
– Aš manau, kad aš pilna koja prabuvau išorėje, tikrai pasiėmiau viską ir ištyrinėjau, pasiėmiau ir atradau viską, ko man reikėjo. Labai natūralu, kad su gyvenimo eiga norisi vidinės ramybės, kokybiško laiko, kokybiškų santykių, neskubėjimo, buvimo čia ir dabar ir ta išore nebe tiek ir traukia. Labai natūralu, kad su žmogaus branda traukia vidiniai dalykai. Tikrai nepasiilgstu, nesijaučiu pamiršta, aš dabar atradusi kitus gyvenimo džiaugsmus.
– Kodėl Selas parašė pačiai dainą?
– Čia jo reikėtų klausti. Aš jį pažinojau ir jis tada buvo mano draugas ir manau, kad buvo smagus laikas tuo metu, kai teko jį pažinti.
