Turbūt ne vienas žmogus yra pagalvojęs – kas gi tas Valentinas buvo? Šios dienos istoriją supa daug romantiškų legendų.
Pirmoji legenda byloja, jog III a. Romoje gyveno vyskupas vardu Valentinas. Tuomet Romos imperijai vadovavo Klaudijus II–asis. Imperatorius manė, kad vedę vyrai yra emociškai labiau prisirišę prie savo šeimų, todėl negali būti geri kariai. Buvo išleistas tuoktis draudžiantis įsakymas. Klaudijus II-asis tikėjosi suburti kuo didesnę ir stipresnę armiją. Tuo tarpu Valentinas nusprendė ignoruoti valdovo sprendimą ir išklausęs mylinčių išpažintis, slapčia juos sutuokdavo alyvų gyraitėje, Meilės slėnyje. Ši žinia netrukus pasiekė Romos imperatoriaus aplinką. Valentinui buvo paskirta mirties bausmė. Vyskupas mirė vasario 14d., o po mirties buvo paskelbtas šventuoju.
Pasak antrosios legendos Romoje pagonybės laikais gyvenęs šv. Valentinas labai mylėjęs vaikus. Dovanodavęs jiems skanėstų, gėlių. Valentinas atsisakė garbinti senuosius romėnų dievus, už tai buvo surakintas ir įmestas į kalėjimą. Vaikai, ilgėdamiesi savo mokytojo ir bičiulio, rašydavo ir kaišiodavo jam pro grotas laiškelius. Iš čia ir atsirado tradicija tą dieną keistis atvirukais.
Na, o trečioji legenda pasakoja, kad Valentinas, Romos kunigas ir gydytojas, išgydė kalėjimo prižiūrėtojo Asterijaus aklą dukterį. Dėkingas ir sujaudintas tėvas perėjo iš pagonybės į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus labai supyko ant Valentino ir uždarė jį į kalėjimą. Ten jis buvo žiauriai kankinamas, galiausiai nukirsdintas. Valentinas iš kalėjimo rašė laiškus kitiems krikščionims, kuriuose ragino juos neatsisakyti savo tikėjimo. Tie laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines). Savo išgydytą mergaitę Valentinas karštai pamilo ir prieš mirtį nusiuntė jai meilės laišką, kurį pasirašė “Tavo Valentinas”.
Valentino dienos tradicijos keitėsi kartu su epochomis. Viduramžiais jauni vyrai ir moterys iš didelės taurės traukdavo lapelius su vardais. Tas, kurio vardą ištraukdavo, tapdavo jo arba jos Valentinu. Velse šia proga būdavo dovanojami drožti mediniai šaukštai, papuošti širdimis, raktais bei spynomis. Beje, senovėje meilę simbolizuojanti žmogaus kūno dalis buvo visai ne širdis, o kepenys. Ir tik vėliau meilės simboliu tapo širdis.
Gėlės taip pat turi savo reikšmes. Pavyzdžiui, raudonos rožės reiškia: „Aš tave myliu“. Geltonos rožės sako: „Aš myliu tave, bet nežinau, ar tu mane myli“. Baltos rožės teigia: „Mūsų meilė tyra“. Oranžiniai žiedai reiškia amžiną meilę.
Kupidonas – vienas reikšmingiausių šv. Valentino dienos simbolių. Tai mažas angeliukas, laikantis rankose lanką ir strėles, kuriomis perveria žmonių širdis ir jie karštai pamilsta vienas kitą. Kupidonas antikinėje Graikijoje buvo vadinamas Erotu. Tai graikų meilės deivės Afroditės sūnus. Lotyniškai cupido reiškia „troškimas“.
Kaip šv. Valentino dieną švenčiama visame pasaulyje?
Australai, ispanai, anglai, prancūzai šv. Valentino dieną švenčia vienodai – savo slaptiems mylimiesiems siunčia atvirukus, o sutuoktiniams ir mylimiesiems – dar ir dovanų. Amerikiečiai atvirukus siunčia visiems, ką myli – sutuoktiniams, draugams, draugėms, sūnums ir dukterims. Vokiečiai ir belgai nesiunčia anoniminių atvirukų, tačiau savo sutuoktiniams ir mylimiesiems dovanoja gėlių ir saldumynų.
Japonijoje priimta dovanoti šokoladą. Švedai ir italai (išskyrus Veneciją) šv. Valentino dienos visai nešvenčia. Labai iškilmingai Valentino diena švenčiama Venecijoje. Ten jaunuoliai plaukioja gėlėmis papuoštomis gondolomis ir dainuoja serenadas.
Meilės jausmo poetizavimas yra neatsiejama pasaulio kultūros dalis, įamžinta nemirtinguose kūriniuose. Ji – per amžius garbinta, apdainuota ir išsakyta gražiausiais žodžiais. Svarbiausia, kad Valentino diena mus bent retkarčiais įkvepia gerumui, meilei, grožiui ir dosnumui.