Šeštadienio rytas prie Vilniaus televizijos bokšto – toks pat ramus, kaip prieš 30 metų 1991-ųjų sausio 12-ąją. Tiesa, 2021-ųjų sausį čia nesiburiuoja žmonės, juk jiems nebereikia saugoti taikaus pasipriešinimo simboliu tapusio objekto. O ir prieš tris dešimtmečius, nei tą dieną, nei lemtingąją Sausio 13-osios naktį čia nebuvo taip balta. Šiomis dienomis storas sniego sluoksnis taikiai padengė ne tik teritoriją aplink bokštą, bet ir nedidelius granito obeliskus, kurių gali ir nepastebėti.
Kiekvienas jų žymi tą vietą, kur krito bokšto gynėjai, tarsi suasmenindamas juos, pabrėžiant, kad Sausio 13-osios aukos – ne tik kasmet per minėjimus kartojamos pavardės ar jomis pavadintos gatvės Karoliniškėse.
Kiekvienas stulpelis – atskira istorija. Kai tų sausio įvykių dalyviai prisimena ir pasakoja, kaip prieš tankus ir automatais ginkluotus desantininkus buvo pasiryžę gintis lazdomis ar kumščiais, gali ir suabejoti – na nejaugi taip ir būtų darę? Štai vienas obeliskas televizijos bokšto vestibiulije Ignui Šimulioniui – tuometinis 12-okas į puolančius desantininkus atsuko ugniagesių žarną, desperatiškai stabdydamas jų prasiveržimą: krito pakirstas 7 kulkų ir smūgio buože į galvą.
Kitas stulpelis jau lauke, prie pat bokšto – Apolinarui Povilaičiui, vyriausiam iš žuvusių. Jam buvo tik 54 – žuvo vietoje pakirstas trijų iš desantininko automato paleistų kulkų.
Įžūlių ir šlykščių sąmokslo teorijų skleidėjai jau tada kalbėjo, esą „savi šaudė į savus“, neva „ant pastatų buvo išsidėstę „Sąjūdžio“ snaiperiai“. Tokius gandus iki šiol skleidžia tiek Rusija, tiek jos globojami bei saugomi veikėjai, nuteisti garsioje Sausio 13-osios byloje, tiek kiti Kremliaus gerbėjai.
„Kur įrodymai, kad taip ir buvo?“, – klausia jie, net jei yra beveik 800 tomų byla su liudininkų parodymais, ekspertų išvadomis. Tada prieini prie dar vieno mažo apsnigto obelisko. Čia po tanko T-72 Nr. 502 vikšrais buvo prispausti Angelė Pladytė, Antanas Sakalauskas ir dvi Loretos – Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė bei Loreta Asanavičiūtė. Būtent pastaroji mergina tą naktį neišgyveno.
Jos atminimą žymi ne tik jai skirtas obeliskas, bet ir garsioji Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka. Būtent ji nuo pat pradžių kėlė Kremliaus įsiūtį, nes ji aiškiai parodė, kas dėjosi tą naktį. Dar po keliasdešimt metų, kai jau nebeliks gyvų tų įvykių liudininkų, visada atmintyje bus įsirėžęs būtent šis kadras, kuris pakeitė ir V. Usinavičiaus gyvenimą. Malonumo tame – nedaug.
Nuotrauka, kurios galėjo nebūti
„Vaizdas pasikeitęs, šių pušelių nebuvo“, – rodydamas į tą vietą, kur stovėjo prieš 30 metų, rodo V. Usinavičius. Susitikimas su vienu Sausio 13-osios nakties liudininkų paskirtas simboliškai, prie TV bokšto. Gal jis papasakos kurioje tiksliai vietoje ir kaip viskas vyko: kur judėjo tankas, kur daryta ši, o kur ana nuotrauka, kokios jų aplinkybės? Ar prisimena, ką matė ir jautė?
„Atbėgau, kai veiksmas jau buvo prasidėjęs. Tankas bokšto papėdėje sukioja bokštelį, leidžia dūmus, kartais iššauna, stovi keli BTR-ai, žmonės užtvėrę jiems pravažiavimą. Po kiek laiko pasigirsta šūviai nuo bokšto, bėgu ten. Beveik visiškoje tamsoje (prie pačio bokšto degė vos pora žibintų) atsiduriu prie tanko, matau kažką gulint po juo. Vienu metu žmonės prasiskiria, spėju padaryti vieną kadrą, po to dar porą stambiai po pačiu tanku. Tankas pajuda atgal, tada dar porą. Sužeistuosius išneša, fotografuoju. Viskas. Kai grįžtu prie bokšto jau stovi desantininkų grandinė, stumianti žmones tolyn nuo bokšto“, – chaotiškos nakties detales prisiminė V. Usinavičius.
Vėliau paaiškėjo, kad bokšto papėdėje gatvėje keli tankai ir šarvuočiai tokiais apgaulingais manevrais atkreipė minios dėmesį, o dauguma šarvuočių pagal iš anksto sudarytą šturmo planą puolė iš priešingos pusės. Kartu su desantininkų šarvuočiais BMD judėjo ir vienas tankas – Nr. 502, vadovaujamas paties pulko vado Nikolajaus Astachovo. Tuo metu irdamasis pro žmonių minią V. Usinavičius spėjo nufotografuoti šį tanką kelis sykius – pirmiausiai iš tolėliau.
„Viskas įvyko labai greitai, čia užtrukau gal pusvalandį. Kai bėgi, ant kažko užeini – čia taip jau būna: arba randi baravyką, arba ne. Paprasčiausiai atsidūriau toje vietoje, kur buvo tankas. Atbėgdamas padariau šį kadrą – tai tik sekundės dalis, nes po to, kai nufotografavau, kareiviai jau buvo minią nustūmę nuo bokšto“, – berdamas nuotraukas ir senų leidinių ištraukas su jo kadrais pasakojo V. Usinavičius. Čia išsiskiria toji garsioji jo nuotrauka, kurios galėjo ir nebūti.
Likus kelioms dienoms iki kruvinosios Sausio 13-osios įtampa šalyje jau ir taip buvo pasiekusi aukščiausią laipsnį: sovietų kariai vieną po kito užiminėjo nepriklausomos Lietuvos institucijų pastatus – Spaudos rūmus, Krašto apsaugos departamento būstinę, policijos akademiją. Tokie veiksmai traukė ir fotografų dėmesį, net jei fiksuoti buvo pavojinga.
Tuo įsitikino ir V. Usinavičius, kuris su keliais kolegomis (operatoriumi Zacharijumi Putilovu ir režisieriumi Sauliu Beržiniu) buvo įviliotas į spąstus Šiaurės miestelyje, kur neva „kažkas turėjo vykti“. Čia buvusioje sovietų pajėgų Vilniaus garnizono bazėje jis pats tapo įvykiu – buvo sulaikytas, o iš jo konfiskuota visa brangi fototechnika kaip tik tuo metu, kai sovietai šturmavo Spaudos rūmus. Atrodė, blogiau ir negali būti – juk tai vienintelis karo įrankis.
Bet paleistas fotografas nenuleido rankų. Prasidėjo užkulisinės derybos su sovietų karininkais ir galiausiai pasiektas klasikinis tais laikais susitarimas su kariškiais – mainais į pažadėtą butelį su užkanda fototechnika V. Usinavičiui grąžinta sausio 12-ąją.
Po kruvinosios nakties apie butelį su užkandą ir bendravimą su sovietų kariškiais jau negalėjo būti nė kalbos, nors V. Usinavičius sovietams savotiškai atsidėkojo – jų nusikaltimus žyminčiu kadru.
Ši nuotrauka, kaip ir kitos tos nakties nuotraukos buvo svarbios jau kaip sovietų armijos agresijos įrodymas, tad V. Usinavičius ir kolegos iš Eltos skubėjo perduoti visa tai perduoti į užsienį. Nuotrauka jau ketvirtą valandą ryto buvo perduota į Londoną. Tais laikais tai buvo delikatus procesas: reikėjo specialios įrangos, telefono linija galinčios perduoti nuotrauką.
Ir nors buvo sekmadienio naktis – trečia valanda ryto ir visi „Eltos fotokronikos“ darbuotojai buvo savo darbo vietose: redaktoriai, leidėjai, laborantai – nekviesti, neraginti, vėliau su savo nakties liudijimais atskubėjo ir kiti fotografai. O pats negatyvas po kiek laiko iškeliavo į Paryžių, agentūrą AFP. Taip atrodė gerokai saugiau , nei palikti jį Vilniuje.
„Tą naktį mes apsitarėme, kad į užsienį nuotraukas duodame su pavardėmis, o Lietuvos žiniasklaidoje bus be pavardžių“, – planą prisiminė pašnekovas.
Azerbaidžane, Gruzijoje ir kitur iki tol vykusių sovietų kariškių siautėjimų, kurie dažniausiai vykdavo naktimis, beveik nespėta užfiksuoti ir sovietai viską neigė. O čia buvo įrodymai – kadrai, kuriuos žūtbūt reikėjo parodyti visam pasauliui. Bet chaotiška tos nakties skuba jau siunčiant nuotraukas sujaukė visus planus. Iš pradžių pasirodė žmogus iš dienraščio „Respublika“.
„Sako, „duokit mums nuotrauką“. Ji buvo vienintelė, tai capt ir išsinešė, o ten buvo užrašyta mano pavardė ir visi susitarimai apie pavardžių nenaudojimą nuėjo šuniui ant uodegos“, – prisiminė V. Usinavičius. Be to, nuotrauka „Respublikoje“ atspausdinta veidrodine puse ir ne itin kokybiškai.
„Gal spaustuvininkas buvo nemiegojęs, nežinau. Bet automatiškai prasidėjo neigimas ir teiginiai, kad čia buvo inscenizacija. Taip pirmojoje spaudos konferencijoje sakė garnizono vadai, jie aiškino, esą po tanku numetė batus“, – su kartėliu prisiminė pirmąsias melo atakas iš Kremliaus pusės. Jau tada tokie teiginiai sukėlė nemažai emocijų.
Kaip reaguoti į melą?
„O kaip jūs jaustumėtės, jei važinėja tankai ir paskelbta komendanto valanda, o tada paskelbia, kad tavo nuotrauka klastotė?“, – sunkiai rinkdamas žodžius iš pradžių atkirto V. Usinavičius.
Bet pamažu žiūrint ne tik į tos nakties nuotraukas – juk jų buvo ir daugiau, pašnekovas ėmė vis labiau atsiverti, o vaikščiojant būtent po tą apsnigtą pievą, kur prieš 30 metų manevravo tankas bei šarvuočiai, V. Usinavičiaus akys ėmė žaibuoti.
Štai kolegos Zenono Nekrošiaus nuotraukoje matyti, kaip desantininkai vaiko žmones nuo bokšto, o už jų nugarų – tai, kas primena papliūpą iš automato – šiandien toje vietoje iki šiol likusios kulkų žymės. Vaizdo įrašuose dar aiškiau matyti iš automatų skriejančios trasuojančios kulkos. Kraupiose Kęstučio Jasaičio nuotraukose – jau tankui atsitraukus matosi ant žemės gulinčios sužalotos L. Tručiliauskaitė-Šlekienė bei L. Asanavičiūtė. O dar tas V. Usinavičiaus kadras.
„Nuotrauka daryta 35mm plačiakampiu objektyvu, praktiškai prastūmiau žmonės, spėjau dar vieną kadrą nuspausti ir viskas“, – savo veiksmus lakoniškai komentavo V. Usinavičius. Tiesa, jis pripažino, kad jo nuotrauka gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad tankas tuo metu juda ant merginų, o kiti žmonės bando tanką nustumti. Iš tikrųjų tankas tuo metu jau stovėjo, o plaštaka signalizuojantis vyras su ruda berete – Vytautas Pečiukonis bandė parodyti tanko vairuotojui judėti atgal.
„Jei tas tankas būtų judėjęs toliau, aukų būtų buvę gerokai daugiau – tamsoje, minia žmonių“, – įsitikinęs įvykių liudininkas. Tiesa, Sausio 13-osios byloje N. Astachovo vadovaujamo tanko įgulos veiksmai įvertinti kaip tyčiniai.
„Kaltinamojo N. A. vadovaujamas tankas Nr. 502, pavojingai manevruodamas pro civilių minią, juos baugindamas bei terorizuodamas, ne mažiau kaip 1 kartą iššovė iš pabūklo tuščiu užtaisu pietinėje TV bokšto pusėje, korpusu išdaužė TV bokšto pastato pirmajame aukšte esančios konferencijų salės langus ir toliau pavojingai manevruodamas šalia puolamo objekto, užvažiavo ant L. A., dėl ko pastaroji nuo stipraus dubens ir kojų suspaudimo, sulaužant dubens kaulus ir daugybiniai sužalojant dubens-pilvo apatinės dalies bei kojų minkštuosius audinius, sukėlus labai didelį nukraujavimą iš suplėšytų dubens audinių ir nekompensuojamą trauminį šoką, mirė, t.y. nukentėjusioji buvo tyčia nužudyta. Tuo pačiu metu kaltinamojo N. A. vadovaujamas tankas Nr. 502 užvažiavo ir ant L. T. (Š.), A. M. P. ir A. S., dėl ko pastariesiems buvo padaryti tyčiniai sunkūs sveikatos sutrikdymai“, – rašoma byloje.
Tai nesustabdė sąmokslo teorijų plitimo. Jau po sausio įvykių pasirodė skandalingasis Aleksandro Nevzorovo filmas „Našy“ („Mūsiškiai“), kuriame parodyti „didvyriai desantininkai, gynę bokštą nuo sužvėrėjusios minios“. Vėliau melo srautas iš Kremliaus tik dar labiau sustiprėjo.
Vienas garsiausiai besireiškiančių – buvęs Aukščiausios tarybos deputatas, Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius Vladislavas Švedas – už akių nuteistas Sausio įvykių byloje 10-iai metų kalėjimo jis paspruko iš Lietuvos dar 1992-siais ir Rusijoje rašo „tyrimus“, esą V. Usinavičiaus nuotrauka yra suklastota, o jei nesuklastota, tai viskas neva inscenizuota, nes po tanku atsidūrusių žmonių sužalojimai neva visai kitokie. Paskutinė Kremliaus rėmėjų versija – neva L. Asanavičiūtė po tanku buvo pastumta savų – tyčia. V. Usinavičius į tokias kalbas linkęs numoti ranka.
„Juk jei yra negatyvas, jei yra nukentėjusieji, nesuprantu logikos, kaip galima kelti tą klausimą, kad tai montažas, juo labiau, kad nuotraukos atsirado kelios valandos po įvykių“, – stovėdamas šalia L. Asanavičiūtės sužalojimo vietos tyliai svarstė V. Usinavičius. Kaip pats sureaguotų, jei jam kas į veidą tėkštų tokį melą, esą jo nuotrauka klastotė? Pavyzdžiui, kai vienas sąmokslo teorijų gerbėjas JAV astronautui Buzzui Aldrinui pasakė, kad šis meluoja ir nebuvo išsilaipinęs mėnulyje, garbaus amžiaus B. Aldrinas nesusivaldė ir smogė įkyruoliui.
„Ten Amerikoje ar Ukrainoje kitaip santykius aiškinasi. Aš nežinau, ar taip pasielgčiau praėjus 30 metų. Tuo metu niekas neabejojo, nors kariškiai ir tada viską neigė“, – ramiai kalbėjo „Delfi“ pašnekovas.
Baimė, viltis ir nuovargis
Tada, iš karto po sausio 13-osios, ramybės ir aiškumo dėl ateities buvo nedaug. Televizijos bokštas ir Radijo bei televizijos centras Konarskio gatvėje užimti, bet kurią akimirką kruvini įvykiai galėjo pasikartoti.
„Ar buvo baimė, kad bus kitas šturmas? Taip, buvo tas jausmas, buvo visai reali tikimybė. Ir kai grįžau namo, buvo niūrus jausmas. O laiptinėje girdžiu, kad žmonės kviečia prie Aukščiausios Tarybos. Atvažiuoju, o ten jau stato barikadas. Vadinasi nepasidavė, neišsilakstė! VO jausmas, tai buvo tikra gynyba“, – iškėlęs nykštį šyptelėjo V. Usinavičius, kuris tada savaitę nenakvojo namuose, – pasiliko budėti būtent prie parlamento, kur atrodė saugiausia. Jis, žinoma, buvo ne vienas – po pirmojo šoko, po gedulo AT prieigose išdygo daugiau barikadų, pasirodė daugiau žmonių.
„Prisimenu iš budėjimų, ten prie dabartinės Mažvydo bibliotekos buvo tokia močiutė atsisėdusi. Gal 70-ies metų. Ir ji pasakojo, kaip slėpėsi nuo kulkų, kaip buvo baisu, bet štai sėdi prie AT ir laukia“, – įstrigusį momentą išskyrė fotografas. Baimė grįžo 1991-ųjų rugpjūčio pučo dienomis, kai atrodė jau viskas – senosios gvardijos šalininkai perims valdžią Maskvoje ir tada perversmininkai ims tankais traiškyti Lietuvą.
Bet taip nenutiko – pučas pralaimėjo ir V. Usinavičiaus pagrindine nuotrauka liko būtent ta, kurioje 1991-ųjų sausio 13-ąją užfiksuotas tankas prie TV bokšto. Ar tai yra jo karjeros kadras? Galbūt, bet V. Usinavičiui šiandien ji kelia ir kitas emocijas.
„Tai tapo Sausio įvykių centrine nuotrauka. Kiekviename įvykyje reikalinga estetika, net kruvinoje nuotraukoje“, – dar kartą prisimindamas trijų dešimtmečių senumo įvykį pasakojo V. Usinavičius, pažymėdamas, kad tai buvo švelnus variantas, ne tik parodęs auką , sovietinę karinę jėgą bet ir pasipriešinimą jai – ir tapęs susidūrimo simboliu. O žiauriausias nuotraukas iš arti, po pačiu tanku teišspausdino vos keli užsienio laikraščiai.
„Sausio 13-oiji man yra pikas, vienas etapų, vienas svarbiausių įvykių didesnėje sekoje. Ši naktis išsiskiria savaime, tai buvo diena X, nes tas imperijos ir mūsų susidūrimas buvo užprogramuotas dar kovo 11-ąją ar net anksčiau. Buvo aišku, kad teks aiškintis santykius“, – tikino pašnekovas. Jo manymu, sovietai galėjo dar gerokai anksčiau užimti AT pastatą po kovo 11-osios, kai parlamentą saugojo vos keli pareigūnai. O ir sausio 13-ąją, jo manymu, nesitikėta to, kas įvyko.
„Jie įsivaizdavo, kad atvažiuos su tankais ir visi išsigąs, išsilakstys“, – žvelgdamas į kulkų paliktas žymes kalbėjo pašnekovas.
Bet pasipylus kraujui tomis akimirkomis priimti sprendimai buvo lemtingi visiems – ir jų aukoms, ir šturmo vykdytojams, ir pačiam V. Usinavičiui. Kas kelerius metus būtent dėl savosios nuotraukos jis vis prisimenamas, o tai, jis neslepia, jį kiek erzina.
„Vėl ta nuotrauka pradeda matytis. Sakyti, kad ji nerūpi negali, bet atsitolinau nuo tų reikalų, domina visai kita fotografija. Nenoriu per daug tos nuotraukos sureikšminti. Nes na kiek galima? „Ta nuotrauka, ta nuotrauka, va čia JIS ir JO ta nuotrauka“ – visi pirštais tik it bado. K čiortavaju babušky – nebadykit, atsibodo, nėra malonu“, – pratrūko pašnekovas, prisiminęs, kad kadaise net kunigas prieš jį klaupėsi ant kelių, sužinojęs, kad prieš jį – TOS nuotraukos autorius.
Ir nepaisant šių žodžių pokalbio pabaigoje V. Usinavičius pripažino – taip toji nuotrauka, kaip ir reporterio darbas yra lyg praėjęs gyvenimo etapas, bet jei nutiktų kažkas panašaus, jei kartotųsi tokia Sausio 13-oji, jis nė akimirką nesudvejotų.
„Eičiau fotografuoti, vis tiek širdy esu reporteris“, – lyg nutrūktgalviškas jaunuolis šyptelėjo pašnekovas. Bet tada veide pasirodė ir liūdesys, sumišęs su nuovargiu – toks, kokį gali išvysti didelius sukrėtimus patyrusių, pavyzdžiui, karo veteranų veiduose. Juos vienijantis bruožas – jie nenoriai, bet kartais grįžta į didelių sukrėtimu vietas: prisiminimais, sapnais, vaizdiniais ar gyvai.
Pokalbio metu V. Usinavičius išsisuko nuo klausimo ar sapnuoja košmarus – tą yra pripažinusi jo nuotraukose užfiksuota L. Tručiliauskaitė-Šlekienė. Prie bokšto pašnekovas pripažino – kartais jis peržiūri savo nuotraukas, kartais sugrįžta prie bokšto.
Kiek vėliau jis pripažino – paprastai čia atvažiuoja sausio 12 naktį, po oficialių minėjimų , kai jau būna viskas uždaryta. Pabūti tamsoje ir tyloje su savo mintimis.