1991 m. sausį jai buvo vos 19 metų. Moteris laukėsi savo pirmagimės. Ir nors nuo kruvinųjų įvykių jau praėjo trisdešimt metų, tos nerimo, baimės ir siaubo kupinos nakties, sako ji, negalėtų pamiršti net ir norėdama. Būtent tada pasaulį išvydo jos dukra Kotryna.
„Kai aš Kotrynai sakau, kad ji karo vaikas, man ji visada atsako, kad ji yra laisvės vaikas“, – šypsosi G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė.
Šiemet Kotrynai suėjo 30 metų. Prieš tiek, vasario pradžioje, visi Lietuvos gyventojai rinkosi į pirmąjį referendumą Lietuvos istorijoje ir pareiškė savo valią dėl šalies nepriklausomybės. Tuo metu G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė dar nežinojo, kad po mažiau nei metų iš medikų lūpų išgirs skaudžią diagnozę – jos dukrai Cerebrinis paralyžius.
Po sukrečiančių vaizdų nubėgo vandenys
Gitana pasakoja, kad sausio 12-ąją prasidėjo ne tik visos Lietuvos, bet ir jos gyvenimo asmeninė drama. Moteris pamena, kad tąkart įsijungusi žinias prie Spaudos rūmų išvydo vaikiną kruvinu veidu.
„Aš to vaizdo labai išsigandau, mane jis labai sukrėtė, man vakare pradėjo tekėti vandenys ir aš atsikliuvau į ligoninę. Nuo to streso, nuo tos baimės man tiesiog prasidėjo priešlaikinis gimdymas“, – atvirauja moteris.
Tuo metu Gitana gyveno Alytuje. Pašnekovė sako, kad namuose ji buvo viena, nes jos vyras ir kiti namiškiai ruošėsi važiuoti į Vilnių.
„Aš paskambinau savo tuometiniam vyrui ir pasakiau, kad labai blogai jaučiuosi, kad grįžtų namo. Niekas tada ir nevažiavo. Galima sakyti, kad per mane taip ir nenuvažiavo prie parlamento“, – prisimena Gitana.
Tuo metu dar labai jaunos merginos nėštumas buvo vos septyni mėnesiai. Pašnekovė pripažįsta, jog gimdymui nebuvo pasiruošusi ir emociškai. Dar daugiau sumaišties, sako ji, įnešė vos atvykus į ligoninę mediko pasakyti žodžiai.
„Man taip tiesiai šviesiai ir pasakė, kad aš pagimdysiu, bet vaikas tai bus negyvas. Kokia gi ten tuo metu buvo priežiūra? Nebuvo nei echoskopų, nei nieko, kažkokia medine triūbele apžiūrinėdavo“, – dabar juokiasi pašnekovė.
Ligoninėje likusi jauna mergina kontakto su artimaisiais neturėjo, mamai jai pavyko paskambinti vienintelį kartą.
„Galima sakyti, kad 1991 m. – tai vienas mažas žingsnelis nuo sovietmečio. Dabar moterys gimdo su vyrais, su artimaisiais, o mes apie tai net nežinojome. Kai man pasakė, kad vaikas gims negyvas, man buvo toks šokas, aš greitai paskambinau mamai, pasakiau, kad kažkas negerai ir kad man taip pasakė. Ir viskas.
Mes juk gyvenome tokioje valstybėje, kur niekas neužduodavo jokių klausimų. Jeigu tau pasakė, kad taip, tai reiškia taip. Nebūdavo – kodėl, kas, kaip? Mes neklausinėdavome, pasakė ir taip yra“, – kalba G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė.
Iki šiol prisimena vieną slaugę
Moteris pamena, kad sąrėmiai jai prasidėjo apie 23 val. vakaro, tad ligoninėje ji pradėjo ieškoti gydytojos.
„Nežinau, kodėl, bet ten visos šviesos jau buvo išjungtos ir tame pastate radau vienintelę slaugutę, tokio vyresnio amžiaus moterį. Aš sakau – man blogai, man skauda, gal galima pakviesti kažkokią gydytoją. O ji man nieko nesako, nieko nekalba, tik, kaip dabar atsimenu, kartoja – dabar bus karas.
Po to kažkaip atsirado viena gydytoja, kita. Mane nuvežė į priešgimdyvinę palatą ir uždarė vieną. Per langus aš matau, kad kažkas vyksta – ūžia kažkokios sirenos, kažkur bėga žmonės“, – prisimena Gitana.
Kadangi palatoje viena būti bijojo, moteris vis išeidavo į koridorių, o čia – iš televizoriaus visu garsu sklido Eglės Bučelytės pranešamos naujienos.
„Visus tuos įvykius ir mačiau, ir girdėjau. Kiekvieną kartą, kai išeinu iš palatos, Bučelytė vis ekrane – „mus puola, bet mes dar laikomės“. Prie manęs gydytoja prieina tik tam, kad pasakytų, jog grįžčiau atgal į palatą, o aš ten bijau viena būti. Aš pasėdžiu ir vėl išeinu. Ten buvo ir baimė, ir siaubas, ir dar fizinis skausmas“, – sako G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė.
Moteris pripažįsta, kad susikaupti gimdymui tąnakt buvo sunku, tačiau, sako, tai toks procesas, kurio nesustabdysi: „Tas sąrėmių skausmas nori nenori tave grąžina į ten, kur tu esi ir kas vyksta tiek su kūnu, tiek su organizmu.“
Tuo metu, sako Gitana, dėl patiriamo skausmo susipynusio su labai stipriais emociniais išgyvenimais ji jautėsi atsidūrusi situacijoje, kur niekas nuo jos nepriklauso ir nežinia, kas bus toliau.
„Oi nežinau. Blogai buvo. Tikrai. Juk gimdymo metu tu kitai būtybei suteiki gyvybę ir paprastai tai turėtų būti toks šviesus momentas. Tas fizinis skausmas moteriai yra labai didelis, ir dar kai emociškai esi ir sutrikęs, pasimetęs... Ne tik viduje, bet ir iš išorės kažkas puola. Tu supranti, kad yra blogai, bet tu nieko negali padaryti. Tuo metu man vyko gimdymas ir nei gali kažkur bėgti, nei į kažką kreiptis“, – savo patirtimi dalinasi ji.
Nepaisant patirto siaubo buvo pati laimingiausia
Sąrėmių kamuojama moteris visus įvykius Vilniuje prie televizoriaus ekrano sekė iki pat to momento, kol dingo vaizdas.
„Kai vaizdas išnyko, buvo baisu. Man tuo metu buvo vienintelė mintis, kad kareiviai neateitų tada, kai aš gimdysiu. Tokia baimė. Atrodė, kad ta grėsmė, tas pavojus jau visiškai šalia“, – akimirką pamena G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė.
Pašnekovė sako, kad savo dukrą ji gimdė per patį Sausio 13-osios įvykių piką, jos kūdikis į pasaulį atėjo maždaug 6 val. ryto ir svėrė vos 1600 g.
„Kai ji gimė, aš sakau – kodėl neverkia? Gydytoja sako – ir neturi verkti. Aš sakau – tai kas? Sako – mergaitė. Ir tada ji taip tyliai tyliai pravirko. Gydytoja sako – tai tas vaikas gyvas. Man visą laiką buvo mintis – o kaip jis gali būti negyvas?
Ir tada, nepaisant to, kad ta naktis buvo tokia siaubinga, kad aš mačiau, jog yra žuvusių žmonių, aš iš tikrųjų buvau pats laimingiausias žmogus. Nepaisant to viso siaubo, tos košmariškos nakties“, – atvirauja Gitana.
Tiesa, išbandymai su kūdikio atėjimu nesibaigė. Moteris sako, kad, kadangi vaikas gimė neišnešiotas, jis iš karto buvo paguldytas į inkubatorių, o pati ligoninė 10 dienų Kotrynos net neregistravo kaip gimusio kūdikio.
„Tos 10 parų buvo kritinės – jeigu ji išgyvena, tada ją jau registruoja kaip vaiką ir mus išveža į Kauną gydymui. Dieve, tu visą laiką lauki, ar tas vaikas gyvens, ar negyvens. Atsikeli ryte, eini žiūrėti to vaikelio, jis mažutis, inkubatoriuje, prijungta visokiais vamzdeliais, šiaudeliais“, – išgyvenimais dalijasi moteris.
Pašnekovė vylėsi, kad dabar tokios tvarkos nebėra: „Man gal skaudžiausia buvo, kad reikėjo išlaukti tam tikrą momentą, kad užregistruotų, kad tas vaikas apskritai gimė. Kaip taip? Juk jis vis tiek gimė. Iš tikrųjų nebuvo daug empatijos.“
Gitana sako, kad dar labiau slėgė ligoninės skyriuje ir toliau riaumojantis televizorius. Tik šįkart iki palatos skriejo ir širdį spaudė gedulinga muzika.
„Psichologinė būsena buvo labai labai prasta. Išgyveni savo asmeninę tragediją ir šalia to – tą bendrą, visos tautos tragediją. Nebuvo taip, kad Sausio 13 palietė vieną ar kitą žmogų. Ne, ji palietė mus visus.“
Iki šiol pagalvoja, o kas jeigu
Tą pačią Sausio 13-ąją toje pačioje ligoninėje tik jau vakare pagimdė ir gera Gitanos pažįstama. Jai, sako pašnekovė, su gimdymu taip pat nepasisekė, kūdikis gimė pernešiotas ir laukė tas pats 10 dienų išbandymas.
Be to, prisimena moteris, medikai nevengdavo tiesmukai pasakyti, jog šie vaikai „bus luoši, nevaikščios, nekalbės, nematys“. Šviesulys, teigia pašnekovė, buvo viena gimdyves globojusi gydytoja.
„Tai yra ginekologė Birutė Maciulevičienė, aš ją po šiai dienai prisimenu. Ji buvo lyg geroji fėja iš pasakų – mus labai globojo emociškai ir pasiūlė pakrikštyti vaikus. Sako – pakrikštykite, maža kas. Mes abu tuos vaikelius ligoninėje pakrikštijome gal penktą parą. Nežinau, ar tai toks sutapimas, ar įsitikinimas, bet po to vaikams pradėjo gerėti“, – prisimena G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė.
Galiausiai, sako moteris, abu Sausio 13-osios vaikai buvo užregistruoti ir su greitąja išvežti į Kauną gydymui.
„Tragedija ta, kad Kotryna po šiai dienai nevaikšto, o Rokas nekalba“, – sako pašnekovė. Kad dukrai Cerebrinis paralyžius šeima sužinojo praėjus maždaug 11 mėnesių. G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė atvirauja, kad net ir po diagnozės dar ilgai nenorėjo prisileisti minties, jog Kotryna negalės vaikščioti.
„Jai gi jau 30 metų, bet man vis tiek dar būna mintis – o gal dar kažkoks stebuklas. Aišku, tikrai žinau, kad jokių stebuklų nebus. Kad jau tikrai nevaikščios įtikėjau, kai jai buvo gal 14 m., paauglystėje. Buvome prisidarę tų operacijų ir tikrai matėsi, kad ten niekas nesigauna. Tada tikrai suvoki, kad kitaip nebus. Bet ilgai tos minties nenorėjau prisileisti“, – pripažįsta ji.
Kaip sako G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė, po visų įvykių ir išgyvenimų moteriai teko praeiti ir neigimo, ir pykčio, ir susitaikymų etapus.
„Ir dabar kartais galvoju – jeigu tada būčiau nežiūrėjusi tų žinių, tai galbūt viskas būtų buvę kitaip. Bet buvo kaip buvo, įvyko kaip įvyko.“
Su dukra dažnai kalba apie jos istoriją
Po pusantrų metų nuo pirmosios atžalos gimimo Gitana susilaukė ir antrosios dukros. Paklausta, ar nebuvo baimės, jog scenarijus gali pasikartoti, pašnekovė tikina tokių minčių neturėjusi.
„Yra kelios mano draugės, kurios turi vieną neįgalų vaiką. Jos, matyt, pabijojo, o kadangi aš viską dariau jauna, man jokių baimių nebuvo, – šypsosi moteris. – Juo labiau, kad aš puikiai žinojau, kodėl visa tai įvyko, kad Kotrynos tas neįgalumas neatsirado šiaip sau. Ne. Kadangi buvo priešlaikinis gimdymas, kurį išsaukė labai aiškios priežastys – išgąstis, įtampa, baimė – įvyko taip, kaip įvyko.“
Pašnekovė teigia, kad su dukra apie jos gimimo istoriją kalbėjo ne sykį. O ir pačiai Kotrynai dar vaikystėje kildavo klausimų – kodėl ji gyvena šiek tiek kitokį gyvenimą nei jos sesuo ar bendraamžiai, kodėl vaikai, su kuriais ji žaisdavo, vaikšto, o ji ne.
„Mes su ja dažnai pasikalbame. Aš juk gimusi ir augusi sovietmečiu, aš puikiai žinau, kaip buvo tada ir kaip yra dabar. Aš jai aiškiai pasakau, kad jeigu dabar būtų tokia pati santvarka ir ji būtų su tokia negalia, tai ji negyventų taip, kaip dabar gyvena. Ji tikrai nebūtų su visais baigusi mokyklos, studijavusi kolegijoje, nebūtų buvę begalės dalykų jos gyvenime. Tai jai, ko gero, tai asocijuojasi su laisve“, – juokiasi Gitana.
Gimdymas skiriasi kaip diena ir naktis
G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė pripažįsta, kad vaizdai iš konfliktinių zonų jai iki šiol veria širdį: „Kai, tarkime, rodo nėščias moteris, kurioms laikas gimdyti, ar moteris su naujagimiais. Aš žinau, ką jos ištveria. Aš žinau, ką jos turi išgyventi ir kokia yra didelė atsakomybė moteriai, kai turi atsakyti ne tik už save, bet ir už tą vaiką, už tą naują, mažą, trapią gyvybę. Ir kai ta aplinka, kuri tau turėtų kaip ir padėti tą gyvybę išsaugoti, auginti, puoselėti, yra tau priešiška.“
Vis dėlto, sako ji, dabartinės, pandeminės situacijos su Sausio 13-ąja nelygintų: „Taip, dabar tu turi saugotis to viruso, save prižiūrėti, galų gale, nesiblaškyti po visur, sėdėti namuose ir to išvengsi. O tuo metu gi galėjo ir į namus įsiveržti...“
Pašnekovė sako suprantanti šiandienines gimdyves, kurioms dabartinė situaciją galbūt taip pat kelia stresą ir įtampą, tačiau sąlygos, pastebi ji, per 30 m. tikrai pasikeitė neatpažįstamai.
„Kartais atrodo, kad mes dabar jau esame palepinti – ir dėmesio, ir visokių kitokių dalykų. (...) Man gimdymas yra toks stebuklas, kada atsiranda visiškai nauja gyvybė. Aišku, visada norisi, kad tai įvyktų kažkokioje ramioje, geroje, šviesioje aplinkoje.
Kai mano dukra gimdė anūkę ir aš prieš pusantrų metų dalyvavau gimdyme, aš tiesiog džiaugiausi, kad mano dukros ir mano gimdymas skyrėsi kaip diena ir naktis. Iš tikrųjų tiek personalas, tiek personalo požiūris, pati aplinka, palata – viskas absoliučiai skiriasi. Aš galvoju – Dieve, kaip gerai, kad šitoms moterims nebereikia patirti to, ką mes patyrėme“, – savo mintimis dalijasi Gitana.
„Pandemija ir Sausio įvykiai kartais dar lyginami per susitelkimo prizmę“, – pastebiu. Gitana linkteli – tuo metu lietuviai tikrai buvo kaip vienas kumštis.
„Aš galvoju, kad susitelkimas priklauso nuo to, koks didelis yra priešas. Jeigu priešas yra labai didelis, tada žmonės labai ir susitelkia. Greičiausiai, gal tas virusas mūsų akyse nėra toks didelis priešas, kad mes, kaip sakote, atsipalaidavome, – juokiasi. – Dėl tokio baisaus smurto, kai prieš beginklius žmones važiuoja su tankais, kada žmonės taikiai stovi ir į juos šaudo, juos muša šautuvų buožėmis, sukyla toks pyktis. Pyktis dėl neteisybės, todėl kad taip elgtis yra tiesiog nežmoniška. Tas pyktis, matyt, sutelkia.“
„Viskas su mumis yra gerai, ir bus gerai“
Nepaisant to, kad dabar kartais žmonės tarsi pasigenda sutelktumo, G. Vaitulevičiūtė-Pinkevičienė įsitikinusi – per 30 m. Lietuva dideliais žingsniais pajudėjo į priekį.
Pašnekovė juokiasi, kad sovietmečiu buvo nė neįmanoma įsivaizduoti, jog laiptinėje su tavimi pasisveikintų nepažįstamas žmogus, o dabar – tai įprasta ir normalu.
Kaip dar vieną to pavyzdį pašnekovė primena situaciją, kai Santaros paprašė savanorių pagalbos ir vos per dieną padėti pasiryžusių žmonių atsirado šimtai. „Man tai rodo, kad mūsų visuomenė tikrai yra pagerėjusi“, – tvirtai teigia Gitana.
Pašnekovė šypsosi, kad jos dukrai Kotrynai iki šiol į galvą šauna įvairių, kaip pati sako, „crazy“ norų. Vienas tokių, juokiasi moteris, buvo skrydis oro balionu. Ir nors pačiai G. Vaitulevičiūtei-Pinkevičienei atrodė tiesiog neįmanoma, vienas pasivaikščiojimas kartu su dukra greitai tapo svajonės išsipildymu.
„Buvome Alytuje, pas mano mamą ir išėjome pasivaikščioti į parką. Ten kaip tik kėlė oro balioną ir mes priėjome pažiūrėti iš arčiau. Oro baliono kapitonas priėjo prie Kotrynos ir sako – gal nori skristi? Aš tą žmogų žinau tik iš matymo. Kotryna sako: taip. Jis sako: tai paklausk mamos. Aš sakau: kaip tai skirsti, su visu šituo? Sako: taip, tai ar leidi? Ką aš žinau, tai leidžiu, – juokiasi Gitana. – Sakau: ji pilnametė, aš jau net negaliu leisti ar neleisti, ji pati sprendžia. Kelios minutės ir mano vaikas jau skrenda ore. Tiesiog taip.
Man tokie dalykai yra grynas pavyzdys, kad viskas su mumis yra gerai, ir bus gerai“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.