„Namuose tėvai niekad nepatarnaudavo, vaikai patys turėjo darbelį atlikti. Vaikystė visų kaime vaikų tokia: jeigu ką kas sugeba dirbti, tai tas turi ir dirbti – ar indus suplauti, ar kambarius patvarkyti“, – prisimena Teklė. Į mokyklą, be abejonės, taip pat tekdavo nueiti patiems, iš jos grįžti – irgi. „Eidavome pėsti. 4 kilometrus nueini, vakare 4 pareini. Jei žiema, tai kai pareini, viskas šlapia būna iki kelių. Ir nei gripu, niekuo mes nesirgome. Namuose ir elektros juk nebuvo, tai pakabinama nemaža žibalinė lempa ir prie tokios šviesos ruoši pamokas. Ir pasiruoši“, – šypsosi ilgaamžė.
Keliauti į mokyklą taip pat dar tekdavo prie tamsos. „Nueini ankstų rytą į kaimo mokyklėlę, pečkurys pečių kūrena, susirenka vaikai ir visi nusiauna tuos savo šlapius batus, kad neprimintų klasės“, – ryto rutiną nupasakoja Teklė. Tačiau po pamokų dažnai rūpintis tekdavo ne tik namų darbais. „Dar turėjome savo karves, tai vaikams reikia ir jas prižiūrėti. Tiek vaikų šeimoje, negi ką samdys. Išmokome ir karves pamelžti, ir daržus ravėti. Tokia vaikystė. Ne taip, kaip dabar vaikai auga“, – mano senolė.
Teklė pasakoja, kad namuose buvo griežtos taisyklės ir didžiulė pagarba tėvams, kad vaikų niekas nelepino, o visą vaikystę lydėjo darbas. „Ir ne mūsų vienų, čia visos Lietuvos, visų vaikų buvo tokia vaikystė. Visi pėsti eidavom ir po sniegą pasistumdydavom, ir prasimušdavom su sniegu, ir šlapi pareidavom. Ne taip, kaip dabar, prie mokyklos durų priveža“, – kalba ilgaamžė.
Po mokyklos Teklė įstojo į žemės ūkio akademiją, tačiau gyvenimas lengvesnis nebuvo ir tada. Prasidėjo karas. „Kai pamatėme bežygiuojant Laisvės alėja rusų kariuomenę, tai gal kas antras žmogus verkė“, – prisimena pasakojimo herojė.
Negailestingos istorinės aplinkybės palietė ir Teklės šeimą. Spėja, kad kaimynų įskųsti stribams dėl nieko, esą tiekė ginklus partizanams, tėtis, brolis buvo ištremti, trys seserys sėdėjo kalėjime, dvi iš jų buvo mokytojos. „Atvažiuoja sunkvežimiu, valandą laiko šeimai duoda ir veža su vaikais, su viskuo. Ypatingai vežė mokytojus, o jau ūkininkus vėliau pradėjo. Paskundžia vietinis, kuris neturėjo nieko ir dar tinginys buvo, ir išveža be kaltės. Buvo Maskvoje toks, istoriją gi žinot, ypatingasis susirinkimas: jeigu negali sudaryti bylos, tai žmonės buvo nuteisiami ypatinguoju susirinkimu be kaltės“, – pasakoja ji.
Tėvas tremtyje kalėjime mirė, kur palaidotas, nežinia. Viena seserų į kalėjimą pateko todėl, kad bendravo su partizanais, nuo vieno jų susilaukė vaiko. Siekdama kūdikį apsaugoti, gimdė ne savo pavarde ir vaikui davė svetimą.
Todėl beveik nenuostabu, kad rusus pakeitusius vokiečius lietuviai sutiko visai kitaip.
„Kai atėjo vokiečiai labai visi džiaugėsi, kad išvadavo, nes jau gal ketvirtadalis Lietuvos buvo Sibire. Džiaugėmės dėl to, kad nuo rusų labai kentėjo žmonės. Tačiau pradėjo vokiečiai mūsų jaunimą į reicho darbo tarnybą rašyti“, – kalba Teklė. Į tokius būsimų darbininkų sąrašus pateko ir ji, bet senolė sumanė, kaip išsisukti. „Pupelių kava tais laikais buvo aukso vertės. Už butelį konjako ir pupelių kilogramą man komisija pripažino džiovą. Taigi, esu išpirkta, galėjau būti Vokietijoj ir nebegrįžti“, – neįtikėtiną istoriją pasakoja ilgaamžė.
Vokiečiams besitraukiant Lietuvoje prasidėjo dar vienas sunkus metas. „400 gramų duonos į dieną ir viskas, jokių parduotuvių, nei maisto, nei pramonės per karą nebuvo. Profsąjunga išdavė į metus, mano vyrui vienoms kelnėms medžiagą pasisiūti. Nieko neturėjome, o jei ką turėjome, reikėjo parduoti, kad nusipirktume kilogramą sviesto. Nebuvo parduotuvėje, jokių maisto produktų. Buvo tik kortelė – duona, aliejaus litras į mėnesį ir ledai, menkės 2 kilogramai į mėnesį“, – tikina ji.
Nuo sunkaus darbo gyvenimą pradėjusi Teklė, jo nesikratė ir toliau: augino vaikus, studijavo, o ir dirbo iki 72 metų.
Dabar senolė jau ilsisi, tačiau nuo svarbiausių Lietuvos įvykių neatitrūksta nei dienos. „Kiekvieną dieną studijuoju Edmundą Jakilaitį, jo klausimus, jo aktualijas. Per jį žinau viską, kas vyksta Lietuvoje. Nori sužinoti tos dienos valstybės aktualijas – įsijungi po 21 val. LRT. Bobutė sėdi namuose, o jis ją šviečia“, – džiugiai pasakoja Teklė.
Močiutė įsitikinusi, kad dabar jos anūkams tenka labai geras gyvenimas. „Vaikams mūsų vaikystė irgi buvo sunki, pokaris, o jau anūkams… kur nori važiuoja, kur nori eina, kur nori gyvena. Jau dabar kaip jiems gerai“, – svarsto Teklė.
Tačiau ir jos gyvenime yra smagių istorijų, pavyzdžiui, kaip senolei pavyko patekti į legendines krepšinio varžybas Kauno Halėje 1939 m., kai Lietuva tapo Europos čempione. Močiutė visą gyvenimą buvo aistringa „Žalgirio“ sirgalė, o komandos varžybas seka ir dabar.
„Aną dieną žiūrėjau „Žalgirio“ rungtynes, tai iki ašarų. Maniau, jei ne Paulius Jankūnas, tai galėjo pralošti. Paskutinį tritaškį įmetė ir pasibaigė“, – juokiasi Teklė ir pripažįsta, kad pastarasis krepšininkas – jos mėgstamiausias. Žinoma, sąraše ir – Arvydas Sabonis, Sergėjus Jovaiša bei Rimas Kurtinaitis.
T. Palčinskienė yra projekto „100 metų kartu“ herojė, kuris – fotografijomis bei dokumentinio kino kadrais pasakoja nepagražintas Atkurtos Lietuvos bendraamžių istorijas: kokia buvo jų vaikystė, kaip siekė mokslo ir dirbo, kaip kentė badą ir nepriteklių, kaip mylėjo ir augino vaikus, o tuo pat metu vyko karas, keitėsi valdžios, buvo žudomi klasės draugai, kaimynai, broliai, seserys ir tėvai. Jie sugebėjo mylėti ir išgyventi, išlaikyti svarbiausius žmogiškumo principus ir džiaugsmą gyvenimui.