„Prisimenu, kai šventė dešimt metų (atkurtos Lietuvos), buvau ketvirtoje klasėje. Tėvai turėdavo pasiūti mokiniams tautinius rūbus ir visi vaikai tada buvo jais apsirengęs. Atsimenu, dažnai atvažiuodavo pas mus į Saločius Smetona. Dabar galvoju, kad visi vaikai turėjo tautinius rūbus, o nė medžiagų tais laikais nebuvo“, – pasakojo senolė.
Atmintin įsiręžė ir istorinis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis. „Namuose neturėjom radijo, o mokykla buvo netoli. Tėvelis vis sakydavo: bėk į mokyklą, sužinot, ką Darius ir Girėnas. Vienąkart nubėgau – nėra žinių, kitą kartą nubėgau – nėra, trečią kartą nubėgau ir jau pranešė, kad žuvo. Prisimenu, kad visi atsisėdę verkėm, ypač tėvelis. Prisimenu, kaip man buvo liūdna“, – dalijosi Veronika.
Baigusi mokyklą šimtametė įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją, po jos įsidarbino Pasvalio rajone. „Dar turiu savo mokinių, su kuriomis dirbau prieš daugiau nei 70 metų. Jos mane surado, kai man sukako devyniasdešimt metų ir buvo paskelbtas sveikinimas. Mano mergaitės pamatė, kad aš Druskininkuose. Sako: mes ją susirasim. Ir susirado, iš karto parašė man laiškus, aš – joms. Ir atvažiavo pas mane“, – prisiminė visą gyvenimą mokytoja pradirbusi Veronika.
Vėliau moteris ištekėjo, susilaukė trijų vaikų. Tačiau neilgai trukus ramus šeimos gyvenimas sugriuvo.
„Prasidėjo karas ir aš su trimis vaikais patekau į pirmą fronto liniją, kai rusai vijo vokiečius. Išvarė mus naktį. Nežinojom, į kurią pusę bėgti. Išsikasėm duobę, o ant viršaus užsidėti nieko negalim... Baisiausias dalykas – kai degantys lėktuvai krenta virš galvos ir tu nežinai, kur jie nukris...“ – prisimena senolė.
Diena tapo naktimi, ore maišėsi dūmai ir kvapai. Veronikai ir trims mažiems vaikams duobėje teko slėptis kartu su sanitarais, tad jų darbas buvo matyti iš arti.
„Sanitaras važiuodavo į frontą su šunimis. Būdavo toks vežimėlis su žemais ratukais, sanitarė į jį atsigula, o keturi šunys traukia ir kaukia. Taip kaukdami – į frontą, iš ten atveža sužeistą ligonį. Prie mūsų perriša, paguldo, į vežimą ir toliau...“ – pasakoja ilgaamžė.
Tačiau baisiausia moteriai esą buvo ne tai. Veronikai atsidūrus miške, jos mažiausioji dukrelė tuo metu buvo vos penkių savaičių.
„Aš išsigandau ir man dingo pienas. Žmonės į mišką buvo išsivarę karvių, tai prieinu, pamelžiu į bonkutę ir duodu, o naktį pasišildau pažastyje. Galvojau, kad ji neišliks“, – su ašaromis akyse kalba senolė.
Kur padžiauti vystyklų taip pat nebuvo, juk balta spalva iš tolo traukė akį ir simbolizavo pasidavimą. Taip miške su trimis mažais vaikais moteris išbuvo savaitę, o grįžusi į namus rado juos išvogtus.
„Buvo palikę avys, žąsys – tų nėra, viskas išpjauta, viskas išmėtyta: žąsų, avių galvos ant žolės. Langų nebuvo, dengėm paklodėmis“, – tikino močiutė. Tuo negandos nesibaigė. Nors kūdikis savaitę fronte ištvėrė, vėliau iš išgąsčio stipriai susirgo ir mirė.
Po karo ramu taip pat nebuvo. „Vyras labai bijojo vežimų (į Sibirą), todėl Alytuje turėdamas pažįstamų ten ir išsikraustė“, – pasakojo ji. Tačiau vyrui prireikė dokumentų, kurie liko namuose, Biržuose, todėl Veronika nutarė juos vyrui nuvežti. „Palikau vaikus mamai, o pati sėdau ant dviračio“, – prisiminė šimtametė. Moteris tikino, kad nejaukiausia buvo 10 km besitęsusiame Prienų miške, kur tiek eglių, kad net tamsu, o ir keliai anksčiau tiesūs nebuvo. „Nieko nebijojau“, – tikino ji. „Ar mylėjot savo vyrą?“ – išsprūdo paklausti. „Mylėjau, todėl ir važiavau. Oi prisimenu aš tą kelionę... Dabar išeiti bijai, o tada nieko nebijojau. Ir galvojau, kodėl: juk ir kareiviai važinėjo visą laiką, tai galėjo užpulti...“ – svarstė Veronika.
Ilgame ir nelengvame gyvenime šimtametei, tikina, padėjo tikėjimas, todėl bažnyčios neišsižadėjo net tada, kai ši buvo draudžiama, o ypač tai buvo svarbu jai kaip mokytojai.
„Buvo įsakymas neiti į bažnyčią. O aš eidavau vis tiek... Mes, keturios mokytojos, nuėjom pas kaimynes, pasiskolinom sijonus, bliuskas, skareles ir nuėjom į bažnyčią. Pareinam, vyras juokiasi, sako: pakeitė sijoną, pakeitė bliuską, pakeitė skarelę, o batų nepakeitė, kokios močiutės su tokiais kulniukais eina į bažnyčią? Visi jus pažino. Šitą prisimenu labai gerai“, – pasakoja šimtametė Veronika.
Su vyru ji užaugino penkis vaikus, todėl sulaukė net 12 anūkų. O brandžiausius metus praleido dukters namuose. Čia ji labiausiai mėgo suptis šalia namo įrengtose sūpynėse. Senolė linkėjo išmokti džiaugtis laisve, kurios pati ilgą laiką neturėjo ir atkreipti dėmesį į paprastus dalykus, kurie kasdienybėje reiškia daugiausiai. „Svarbiausia gyvenime – susiklausyti vieni su kitais, padėti vieni kitiems ir tik nekišti pirštų, kur nereikia. Tik nekišti pirštų, kur nereikia...“ – šypsojosi Veronika.