Pasiėmėme diktofonus, fotoaparatus ir krūvą klausimų, skirtų vietos gyventojais tapusiems rusakalbiams, lenkams ir lietuviams. Įvairiais savo gyvenimo momentais jie priėmė vieną svarbų sprendimą – nusipirkti bilietą skrydžiui į vieną pusę. Kas juos atvedė į Ameriką? Kokiais keliais, jūromis ir vandenynais jie keliavo ir skrido, kad pasiektų savo amerikietišką svajonę? Ką gyvenime pasiekė ir ar dažnai bandydavo ištrūkti, kad sugrįžtų į tėvynę? Šiuos klausimus, žinoma, jie kelia ir patys sau.
„Grįžkite į Lietuvą ir pasistenkite padaryti viską, kad tokie žmonės, kaip mes, daugiau neemigruotų“, - įsiminė žodžiai, kuriais mus išlydėjo Gintautas, gyvenantis kurortiniame kalnų kaimelyje Kolorado valstijos Didžiojoje apygardoje (Grand County). Nepaisant pasiturimo gyvenimo kalnuose, nuosavo namo, kalno ginklų, įskaitant ir tokį retą eksponatą kaip 1940 metais išleistas Mosino graižtvinis šautuvas, taip pat aktyvios medžioklės ir žvejybos, jis ilgisi Lietuvos ir prastai miega, ypač pastaruoju metu...
Portalas DELFI pradeda straipsnių ciklą „Amerikietiška svajonė“, kuriame bus pasakojamos išbandymų ir adaptacijos Jungtinėse Valstijose istorijos, kurias patyrė emigrantai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos.
Papasakosime apie jų pakilimus ir nuosmukius, paklausysime, kokie stereotipai persekioja JAV gyvenančius rusus ar lenkus, ir kiek pastangų amerikiečiams reikia įdėti, kad jie ištartų, pavyzdžiui, lietuvišką Birutės vardą. Pasivaikščiosime Vakarų Holivudo „rusų“ gatve Los Andžele ir pasikaitinsime pirtyje pas lietuvių šeimą Kolorado kalnuose... Ir, žinoma, palyginsime, kuo jaunoji emigrantų karta skiriasi nuo senosios. Ir tai dar ne viskas! Follow us!
„Į mano vietą ateis kitas“
Amerika pasitiko mus kaitria Los Andželo vidudienio saule, tačiau ne pačiais šilčiausiais apkabinimais: mūsų fotografas Artūras Morozovas lėktuve pamiršo savo kompiuterį. Technikos taip ir nerado, tiksliau, negrąžino. Maža to, viešbutis pačią pirmą dieną už nakvynę pradėjo prašyti nežmoniškų sumų. Vėliau viskas susitvarkė, karštis ir kainos atslūgo, ir jei iš pradžių Los Andželas pademonstravo mums ne tik savo įspūdingas aukštumas ir smėlio paplūdimius, bet ir savo dantis, tai vėliau įjungė geranoriškumo režimą.
Iš esmės pirmieji įspūdžiai šioje šalyje buvo pribloškiantys, nors, kaip sakė vietos verslininkas Lionia, amerikietiška svajonė jau seniai yra išblėsusi, ir šiandien vidurinioji klasė šioje šalyje verčiasi taip pat sunkiai, kaip ir daugelyje kitų valstybių.
„Šiuo metu turiu restoraną, o tvarkyti jo reikalus nėra paprasta, nes mokesčiais apmokestinami net mūsų padavėjų arbatpinigiai! Tačiau esmė ta, kad jei jį uždarysiu, mano vietą iš karto užims kitas“, - gyvenimo tiesą nupiešė jis.
Piešinys sustingsta jo itališko restoranėlio lange ir mes vėl ir vėl keliame bokalą už vietinį nuoširdumą ir saulę. Arba, kaip pasakytų paveikslų galerijos Long Biče savininkas, lenkas Marekas Dzida, kuris nors ir kalba lenkiškai, bet laiko save amerikiečiu, - už laisvę ir pistoletą.
„Kiek žmonių turi pragyventi vergovėje, kad taptum laisvas?“, - iš kokio nors baro vėl atsklinda B. Dylano daina. O mes tęsiame savo kelionę po Los Andželą ir kvėpuojame sunkiu, jūriniu didmiesčio oru. Tai didmiestis, kuriame galima išvysti tiek aukštas, aklinas sienas, tiek grafičius su žirgais ir krepšininkais, tiek kostiumuotus verslininkus, tiek benamius, besivartančius nuo šono ant šono su sausainiu burnoje, tiek japonų kvartalą, tiek prabangius butikus, tiek gatvės prekyvietes, primenančias praėjusio amžiaus pabaigos Gariūnus.
Čia, panašu, yra visko. Ypač didele įvairove pasižymi žmonių veidai, juk Amerikoje aptiksi visas įmanomas rasių ir tautų maišymosi kombinacijas. Veidai sustabdo, užburia ir dar ilgai nepaleidžia... „Tai jūs iš Lietuvos? - Los Andželo centre įsikūrusioje parduotuvėlėje klausia mūsų juodaodis kasininkas azijietiškomis akimis. – O aš turiu draugę lietuvę. Jos vardas Audra. Aš ir pats norėčiau nukeliauti į Europą, bet kol kas finansai neleidžia“.
Apskritai amerikiečiai mėgsta paplepėti. Per 15 minučių, praleistų Long Bičo butike, jūs galite sužinoti viską apie šeimininkės gyvenimą: kad ji šią parduotuvę atidarė vos prieš kelis mėnesius, kad jos sūnus įstojo į universitetą San Fransiske ir kad ji, ieškodama įdomių daiktų, apkeliavo pusę pasaulio, o štai šią rankinę atsivežė iš Balio.
Nenorite rankinės, tai ir nereikia. Mėgstantiems aštresnius pojūčius čia siūloma marihuana. Su tokiu pasiūlymu prie manęs ir kolegos Witoldo Jančio prabangiame Beverli Hilso rajone priėjo gana įtartinas tipas. Beje, Kolorado valstijoje marihuana yra įteisinta, ir vietos gyventojai jau skundžiasi, kad „žolės“ gamintojai ir mėgėjai užtvindė jų valstiją...
Šakočiai ant statybinių suktukų
Pamenate Jimmy Jarmuscho filmą „Keisčiau nei rojuje“, kurio pagrindinis veikėjas gyvena Niujorke? Jis buvo kilęs iš vengrų šeimos ir beviltiškai mėgino užmiršti savo šaknis, prašydamas savo pusseserės kalbėti su juo angliškai. Likimo ironija, bet jis galiausiai nusipirko bilietą ir įsėdo į lėktuvą, kuris skrido į Budapeštą.
Panašiai ir lietuvius, gyvenančius Jungtinėse Valstijose, nuolat pasiveja jų praeitis. Dažnai jie jai pasiduoda ir savo amerikietiškuose namuose lanko savo mažąją Dzūkiją ar Aukštaitiją. Vienų lietuvių namų sienas puošia Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemėlapiai, kitų namuose ant stalo svečius pasitinka šakotis, iškeptas ant statybinio suktuko, treti savo namus yra įrengę tų laikų, kai paliko tėvynę, dvasia.
Muzikantas Romas, pavyzdžiui, savo studijos sienas yra nukabinęs fotografijomis su Lietuvos muzikos žvaigždėmis – Andriumi Mamontovu, Vytautu Kernagiu ir kitais. Lietuvos žvaigždės žvelgia linksmai, jaunatviškai, gudriai ir nė kiek nerauko nosies dėl mėšlo kvapo, atsklindančio iš kaimyninių fermų. Tai tarsi J. Jarmuscho filme: „Smagu, mes naujoje vietoje, bet viskas atrodo lygiai taip pat“.
Taip, daugelis emigrantų pasiima su savimi ir visą liūdną praeitį, trokšdami įrodyti pasauliui, ar bent jau Amerikai, kad jie yra „ohoho“. Štai rusiškame Denverio knygyne, kuris kadaise klestėjo, o dabar vos girgžda, per dieną pasiekdamas vos 50 – 100 dolerių apyvartą, galima nusipirkti marškinėlių su V. Lenino atvaizdu ir kita sovietine simbolika. Sovietų Sąjunga Amerikos širdyje, žinote, daro įspūdį. Kaip ir pati knygyno savininkė Liudmila, kuri skubėdama per klaidą išrėžia: „Nenorite čia gyventi, nereikia, lėktuvai į TSRS skraido kiekvieną dieną“...
Tačiau rusiško knygyno Los Andžele savininkas Igoris pradžiugins jus laisvomis mintimis, aforizmais ir geriausiais rusų literatūros pavyzdžiais – Josifu Brodskiu, Ana Achmatova ir Marko Šagalo „Mano gyvenimu“.
Koloradas: nusikaltėlis itin tiesiais dantimis
„Kiek metų gali atlaikyti kalnas, kol bus nuplautas į jūrą?“, - norisi dainuoti, išvydus neįtikėtinus Kolorado kalnus. Beje, slidinėjimo kurortai šioje valstijoje kenčia nuo mažo sniego kiekio ir aukštos oro temperatūros. Pačiais kukliausiais mūsų skaičiavimais, viena diena tokiame kurorte su viešbučiu ir maitinimu jums gali atsieiti 1 tūkst. dolerių.
Beje, kalnų papėdėse galima nemokamai pasigėrėti ne ką mažiau pritrenkiančiomis Aukso karštinės laikų šachtomis. Tiesa, dabar šią valstiją krečia savotiška marihuanos karštinė.
Denveryje leidžiami keli rusiški laikraščiai, įskaitant „Gorizont“ ir „Vesnik“. Pagal savo formatą ir turinį jie labai primena Lietuvoje leidžiamą savaitraštį „Litovskij kurjer“. Juose daug perspausdintų straipsnių ir dar daugiau reklamos. Vartant, pavyzdžiui, „Gorizont“, supranti, kad rusų pasaulis vyriausiojo redaktoriaus ar anksčiau minėtos Liudmilos veiduose išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Šiame leidinyje stebina rusų kalba. Jame, pavyzdžiui, rašoma apie paukščius, kurie „viliasi rasti šeimą“, apie ieškomą seksualinį nusikaltėlį „su labai tiesiais dantimis“ ir net apie automobilių „sudužimus“. Pastabose apie tai, ar Denveris turi galimybių tapti olimpinių žaidynių sostine, autorius sprendžia klausimą, „ar jos (žaidynės – DELFI past.) nedarys neigiamos įtakos aplinkai“.
Aplinka, kaip ir joje gyvenantys žmonės, iš tikrųjų yra pribloškianti! Kai atvykome į Didžiąją apygardą dvi valandas pasisvečiuoti Astos ir Gintauto šeimoje, o vėliau dėl sniego įstrigome pas juos visai nakčiai, šeimininkai mus pasitiko su vaišių stalu, nukrautu briedienos patiekalais, žuvimi, pagauta vietos ežeruose, marinuotais vietiniais baravykais ir šakočiu. Taip, mus nuvedė į pirtį pasikaitinti... Kitą rytą blogi orai išsisklaidė, horizonte išniro kalnai, atskleidę visą savo didybę, ir mes buvome išlydėti į Denverį.
Denveris ryškiai skiriasi nuo Los Andželo savo griežtumu ir grafiškumu, geležinių tiltų konstrukcijų ir dangoraižių apdaila, kuri kontrastuoja su senais, žemaūgiais centrinės miesto dalies degtų molio plytų pastatais.
Iš šio miesto, beje, yra kilęs Billas Fingeris – vienas iš Betmeno kūrėjų ir daugelio garsių komiksų personažų – Moters – katės, Dviveidžio, Robino ir kitų – autorius.
Ką gi, sėdime kur nors bulvare prie stilizuotos šachmatų lentos (be marihuanos!) ir ant kurio nors dangų remiančio stiklinio bokšto beveik regime ir Betmeną, ir Moterį – katę. Kaip ir kitos moterys, ji tai kovoja su Betmenu, tai jam padeda, ir, pasitelkusi savo nagus bei rimbą, slenka per miestą ir man bei mano kolegoms merkia akį, nežinodama, kad esame žurnalistai: „Jūs taip pat? Privažiavo!“.
„Privažiavo“
„Privažiavo“, žinoma, yra mūsų posakis, nors vos prieš kelis mėnesius ne tik Ameriką, bet ir visą pasaulį sukrėtė JAV prezidento Donaldo Trumpo žodžiai, esą Amerikai nereikia migrantų iš „dvokiančių skylių“. Vėliau Baltųjų rūmų administracija išplatino oficialų pareiškimą, kuriame nurodė, kad prezidentas remia imigracijos politiką tų asmenų, „kurie sugeba įnešti savo indėlį į mūsų visuomenę“. Tačiau šalies, kurią ir sukūrė emigrantai, lyderis vis dėlto neatsisako planų pasienyje su Meksika pastatyti apsauginę sieną ir pasisako už tai, kad būtų nutrauktos žaliosios kortos loterijos.
JAV surašymo biuro duomenimis, tautinės mažumos jau sudaro trečdalį Jungtinių Valstijų gyventojų, o tai yra maždaug 100 mln. žmonių. Anot šio biuro prognozių, iki 2050 metų Jungtinėse Valstijose gyvens 420 mln. žmonių, o 49,9 proc. iš jų sudarys tautinės mažumos. Iki amžiaus vidurio baltaodžių amerikiečių skaičius padidės vos 7 proc. ir jie sudarys tik kiek daugiau negu pusę visų JAV piliečių.
2013 metų surašymo duomenimis, Los Andžele oficialiai gyveno 50 tūkst. rusakalbių gyventojų. Lenkiškai šiame didmiestyje kalba maždaug 5400, ukrainietiškai – 1800, o lietuviškai – 1500 žmonių. Iš 9 mln. šio miesto gyventojų namuose angliškai kalbasi tik 4 mln. žmonių – mažiau kaip pusė.
Tuo tarpu Denverio gyventojai ne tokie įvairūs: iš 575 tūkst. gyventojų angliškai namuose kalbasi 420 tūkst., rusiškai – 3100, lenkiškai – 470, ukrainietiškai – 300 žmonių. Duomenų apie šiame mieste gyvenančių lietuvių skaičių nėra.
Tačiau kad ir koks buvo sunkus Amerikoje sutiktų emigrantų kelias (kai kuriems iš jų pirmaisiais metais JAV teko gyventi ir rūsiuose, ir sandėliuose), ir kad ir kaip jie kritikuotų sveikatos apsaugos sistemą („Obamacare“) bei absurdiškus Amerikos prezidento pareiškimus, nė vienas iš jų kol kas neketina krautis lagaminų ir grįžti atgal, į savo tėvynę.
Kokį indėlį jie neša ar dar įneš į šios šalies visuomenę ir ekonomiką? Ar jis bus pakankamas, kad patenkintų jos lyderį ir juos pačius, kad netektų žvilgčioti į neretai tokios tolimos, bet ir tokios artimos tėvynės pusę? Kaip padainuotų B. Dylanas, „atsakymą, mano drauge, nešioja vėjas... Atsakymą nešioja vėjas“.