Su Eleonora susitinkame šeštadienio rytą vienoje kavinėje Santa Monikoje, garsėjančioje savo gražiu smėlio paplūdimiu. Oficialiai tai – atskiras miestelis, bet iš visų pusių apsuptas Los Andželo. Nuo Ramiojo vandenyno pučiantys brizai daro Santa Monikos orą gaivų ir švarų, lyginant su kitais Los Andželo rajonais. Čia suvažiuoja iš visos valstijos net žiemą – pasideginti, pakilti su vaikais apžvalgos ratu, o vakare pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu.
Ir priduria: „Nevadinkite mūsų emigrantais. Man emigrantas – žmogus, kuris nukirto visus kontaktus su tėvyne. O mes – pasaulio lietuviai.“
Klaipėda, Sąjūdis, Lietuva
Savo jaunystę Eleonora prisimena su didžiule nostalgija, juk kai prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, jai buvo tik 15 metų. Eleonoros dėdė buvo ištremtas į Sibirą, paskui iš ten grįžo, taigi šeima visada žinojo, kad yra šis tas daugiau už išoriškai įprastą, taikų ir niekuo neypatingą tuometinės tarybinės Lietuvos gyvenimą.
„Mūsų šeimoje visada daug kalbėdavo apie Lietuvos laisvę. Kai prasidėjo Sąjūdis, jau mokykloje ėmėme laisviau rengtis. Nenorėjome vilkėti uniformos. Taigi tai jau buvo maištavimo laikotarpis. Paskui prasidėjo ir Sąjūdis, ir Baltijos kelias, ir kultūrinis atgimimas. Pamenu, per sausio 13-osios įvykius aš, 15-metė, su savo 13 m. drauge stovėjau prie Klaipėdos savivaldybės ir mums jau tada buvo sunku suprasti, kodėl žmonės turi mirti, kai toks stiprus vienybės pojūtis. Dabar turiu 22 m. sūnų, kuris jau nežino, kas tai yra...“ – pasakoja ji.
Eleonora baigė tarptautinį universitetą Klaipėdoje. Sritys, į kurias ji gilinosi, buvo anglų kalba, lingvistika, sociologija, antropologija, socialiniai mokslai, tik paskutiniaisiais metais moteris susidomėjo verslu.
Baigusi bakalaurą, ji pradėjo dirbti kompanijoje „Philip Morris“, žmogiškųjų išteklių skyriuje, o paskui – verslo komunikacijų srityje. Ir toliau mokėsi.
Aš neišvažiavau
Tiesa, jau tada Eleonorai buvo neramu, norėjosi naujų aukštumų ir gilesnių žinių. Kartu su savo 7 m. sūnumi Jonu ji nusprendė išvykti į Stokholmą. Ten ji įstojo į Stokholmo ekonomikos mokyklą, baigė ją 2006 m., o po kiek laiko pradėjo dirbti prestižinėje kino kompanijoje „Warner Bros. Nordic“ – verslo plėtros vadybininke.
„Galiausiai supratau, kad manyje gyvena noras kas trejus metus kažką keisti, kažkoks beribis smalsumas. Kai tik pasijuntu komforto zonoje, tai iš karto tampa indikatoriumi, kad reikia permainų. Nepasakyčiau, kad svajojau apie Ameriką, netgi galvojau grįžti į Lietuvą. Svarbu paminėti, kad niekada nesijaučiau išvažiavusi iš Lietuvos. Sesuo man sako: „Noriu priminti, kad tavęs jau 15 metų nėra Lietuvoje.“ Taip, atsakau, bet aš neišvažiavau. Visą laiką mažiausiai du kartus parvykstu į Lietuvą – Kalėdoms ir vasarą.“
Kai „Warner Bros“ pasiūlė Eleonorai darbą Los Andžele, – o jai pasiūlė tarptautinės analizės direktorės postą, – ji vėl pagalvojo – ne visam laikui, dvejiems metams. Eleonora jau buvo keliavusi po Ameriką, jai ten patiko, tiesa, Vakarinėje pakrantėje nebuvo buvusi. Lietuvei buvo artimesnis švediškas mentalitetas – savo vertybėmis, dėmesiu šeimai, balansu tarp darbo ir šeimos.
„Supratau, kad su savo mąstymu švedai labai toli pažengė, man kelionė į Ameriką buvo žingsnis atgal, net moterų teisių atžvilgiu. Be to, mano atostogos Stokholme buvo šešios savaitės, o Amerikoje – dvi savaitės. Norint užsidirbti ilgesnes atostogas, reikia pasistengti. O jei keiti darbą, reikia vėl pradėti iš naujo. Taigi daug niuansų, kurie mums, europiečiams, atrodo normalūs, nes tai teisė į poilsį, sveikatos apsaugą, asmeninį gyvenimą. O išvažiuoti ten, kur visų svarbiausia – karjera! Visa tai žinojau ir mačiau, su kokiais iššūkiais susiduria mano amerikiečiai kolegos, bet vis tik šis pasiūlymas mane sudomino“, – sako ji.
Pirmas įspūdis – Gariūnai ar ką?
Tačiau pirmas įspūdis apie Los Andželą buvo labai apgaulingas, sakė Eleonora. Jai buvo sunku suprasti, kur atsidūrė. „Miestas man atrodė pernelyg ištęstas, neturintis aiškaus centro. O aš pripratau prie Rytinės pakrantės – prie Niujorko, net prie Čikagos, kurie turi aiškų centrą. Kai čia atvyksti iš Europos, norisi grožėtis architektūra, o čia žiūri ir į namus, ir į ženklus, ir į reklamą ir nieko nesupranti – Gariūnai čia ar ką? Tarsi Amerika, tarsi Pietų Amerika, niekaip negalėjau pajausti šito miesto, nors tu ką!“ – šūkteli ji.
Sudėtinga buvo ir todėl, kad moters pasąmonė kuždėjo – dabar vasara, reikia ilsėtis, važiuoti prie jūros, juk Los Andželas garsėja savo paplūdimiais – tai ir minėta Santa Monika, ir Malibu paplūdimys, ir Redondo Bičas, ir Long Bičas – jie ištisus metus vilioja ne tik vietinius gyventojus, bet ir turistus... Jie stovi pakrantėje ir žiūrėdami į besileidžiančią saulę svarsto – o kas ten, už horizonto? Azija? Australija?
Bet Eleonorai ne klausimai vandenynui rūpėjo: jai reikėjo dirbti. „Man visa tai buvo iššūkis. O paskui pralekia treji metai, ir tada arba išvažiuoji – nes miestas didžiulis, tu visą laiką automobilyje, kamščiuose, – arba lieki. Ir tik tada prasideda realus adaptacijos procesas. Buvo labai sunku grįžti čia iš Lietuvos. Kūnas lyg sugrįžo, o siela dar pora savaičių atsilieka. Užtai dabar, praėjus aštuoneriems metams gyvenimo čia, jau jaučiu, kad čia – mano treti namai. Klaipėda – pirmi, Stokholmas – antri, Los Andželas – treti namai.“
Aš didžiuojuosi Kalifornija
„Kiekvienas miestas turi savo energetiką. Man Los Andželas – kaip stalas, padengtas įvairiais visokių šalių ir įvairių kultūrų patiekalais. Tai miestas su daugybe spalvų. Pavyzdžiui, Stokholme man ramu, ten galiu rašyti dienoraštį, mane jis labai įkvepia. Vilniuje pasisemiu energijos, o Los Andželas – veikiau atradimas naujo, nežinomo. Ir net jei pragyvenai čia visą gyvenimą, vis tiek atrasi kažką naujo. Labai džiaugiuosi savotišku atgimimu, kuris pastaruoju metu juntamas ir JAV, ir Kalifornijoje“, – sako Eleonora.
Kalifornija – tankiausiai gyvenama JAV valstija, trečia pagal dydį (po Aliaskos ir Teksaso). Iš pradžių joje gyveno daug vietos genčių, 16 ir 17 a. ją atrado europiečių ekspedicijos, kažkiek laiko ji priklausė Ispanijos imperijai ir Meksikai. Įdomu, kad Kalifornijos sostinė – ne Los Andželas ir ne San Fransiskas, o gana nedidelis Sakramento miestas. Kalifornijos ekonomika siekia 2,7 trilijonų dolerių apyvartą ir jei ji būtų atskira valstybė, priklausytų didžiausių pasaulio valstybių penketukui. Pagrindinės valstijos ekonomikos atšakos – žemės ūkis, aerokosminė industrija, naftos gavyba ir perdirbimas, šou verslas.
„Iš tiesų labai didžiuojuosi Kalifornija, čia žmonės pasisako už vertybes. Juk anksčiau su amerikiečiais nebuvo įmanoma pakalbėti apie politiką, tai iš esmės vartotojiška visuomenė, čia vartojimas – didžiausia vertybė, bet ypač atėjus į valdžia D. Trumpui, žmonės ėmė diskutuoti, aptarinėti politiką ir problemas, taip pat ir emigraciją, visus apribojimus, kas turi likti, kas išvažiuoti...“ – sako Eleonora.
Ji konstatuoja, kad žmonės pradėjo kelti klausimą, kas gi toks tas emigrantas – žmogus, kuris atvyko prieš 50 metų, tas, kuris atvyko prieš 10 metų, ar tas, kuris atvyko vos vakar?
„Ir kiekvienas galvoja, kad kalbama apie kažką kitą, ne apie mane, bet kai tai paliečia jo šeimą, ir net jei žmogus pragyveno čia 50 metų, o jį deportuoja, tai daugelį sukrečia. Pavyzdžiui, žmonės iš provincijos galvojo, kad tai bus taikoma kažkokiems kriminaliniams elementams, kertantiems sieną, bet ne – tai palietė žmones, kurie neturi statuso, kita vertus, jie čia gyveno daug metų, jie moka mokesčius, jie dalyvauja visuomeniniame gyvenime, o juos dabar persekioja“, – skėsteli rankomis Eleonora.
Čia – laukinis kapitalizmas
„Kai atvykau į Ameriką, maniau, kad viską žinau apie amerikiečius, bet gana greitai supratau – nieko nežinau apie amerikiečius, ir man teko daug ko mokytis iš naujo“, – pasakoja Amerikoje gyvenanti lietuvė.
Eleonora tikėjosi, kad antroji emigracija bus lengvesnė, juk ji jau turėjo gyvenimo užsienyje patirties. Bet nieko panašaus. „Čia laukinis kapitalizmas – esi lyg įmestas į vandenį ir arba nuskęsi, arba išplauksi. Turi demonstruoti rezultatus, atitikti visus kriterijus. O tas jausmas, kai atrodo, kad daug ką gali pakeisti, atėjo tik po penkerių metų. Ir vis tik turi tarsi įdiegti savo prekės ženklą, sulaukti pripažinimo ir tik tada tavimi pasitikės“, – sako ji.
„Warner Bros“ – vienas iš didžiausių JAV kuriamų filmų ir TV serialų koncernų. Šiuo metu kompanija yra „Time Warner“ padalinys su biuru Kalifornijoje. Kompaniją įkūrė dar 1903 m., ją pavadino keturių brolių Warnerių, kurių tėvai emigravo iš Rusijos imperijos, garbei.
„Dirbau padalinyje, kuris yra produkcijos platintojas. Jis gana didelis, juk „Warner“ turi ryšių su visomis pasaulio šalimis, ji turi sutartis su visomis pagrindinėmis platintojomis. Mūsų kompanija tiria vartotojų elgesį. Per įvairių tyrimų prizmę analizuojame ir prognozuojame, kaip vartotojai elgsis po 5–10 metų. Technologijos vystosi, anksčiau filmus žiūrėdavo per televizorių, paskui viskas persikėlė į kompiuterius, o dabar – į mobiliųjų telefonų ekranus“, – teigia Eleonora.
Todėl, pabrėžia ji, darbui pritraukiant žiūrovus reikia kompleksiškesnio, mokslinio požiūrio. Kompanijos darbuotojai turi nuolat keistis, prisitaikyti prie naujų sąlygų. Kompanija kuria ne tik kino filmus, bet ir televizijos serialus, vaizdo žaidimus. Norint dirbti šioje srityje, reikia būtų įvairių sričių specialistu ir suprasti, kas vyksta ir žmonių galvose, ir rinkoje.“
„Jei sukūrei konkretų produktą – cigaretes ar dribsnius, – turi konkretų vartotojų segmentą, o su kinu niekada iki galo nežinai, kas bus tavo žiūrovas. Pavyzdžiui, didelė tikimybė, kad šeimos su vaikais filmus žiūrės vėliau, bet svarbu nepamiršti ir vyresnės kartos žiūrovų. Nors šiaip Holivudo filmai kuriami plačiai auditorijai, taikantis į „Oskarą“. Mūsų kompanija per metus sukuria 20–25 filmus, taigi turime galimybę pažaisti“, – pasakoja apie savo darbo virtuvės ypatumus Eleonora.
Kampanija #MeToo – moteris greitai nutildydavo
Eleonora didžiuojasi, kad kino studijoje buvo sukurtas toks filmas kaip „Wonder Woman“ („Nuostabioji moteris“), režisierės Patty Jenkins filmas pagal to paties pavadinimo komiksą. „Šis filmas įkvepia milijonus moterų ir merginų, suteikia galimybę parodyti moterišką pradą per visiškai kitokią prizmę. Tokie dalykai mane stipriai įkvepia“, – sako ji.
Eleonora pabrėžia, kad ir pati studija, ir Holivudas šiuo metu išgyvena tam tikrą perversmą, susijusį su skandalu dėl seksualinio priekabiavimo.
„Na, tai savotiškas apsivalymas. Pavyzdžiui, „Warner Bros“ kompanijoje visiems būna mokymai apie tai, kas yra seksualinis priekabiavimas. Dirbu čia aštuonerius metus ir matau, kad situacija keičiasi. Įdomu, kad per Kalėdas buvau Stokholme ir nustebau, kad ten kampanija #MeToo vyksta dar aktyviau nei Los Andžele“, – sako Eleonora.
Ji pasidžiaugė, kad ir Lietuvoje kampanija aktyvėja. Jos nuomone, su šiuo klausimu reikia eiti toliau, juk dažnai pačios moterys nesupranta, kas yra seksualinis priekabiavimas.
„Ir čia, Amerikoje, visos šios procedūros dažnai priklauso nuo to, kokį advokatą pajėgi pasisamdyti, viskas susiveda į pinigus. Moteris labai greitai nutildydavo. Kita vertus, jei priklausai nuo darbo ir tai – didžioji tavo arterija, rizikuoji likti be jos ir pražūti. Taigi viskas labai greitai nutyla. Bet vis tik aš labai džiaugiuosi, kad į valdžią atėjus D. Trumpui, sulig moterų pabudimu, viskas išvysta šviesą. Šiandien jau neturi įtakos argumentas, kad jis – puikus dailininkas, jam viskas leidžiama, ne, šito daugiau nėra. Dabar turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus“, – konstatuoja Eleonora.
Los Andželo lietuviai: „Kada grįši į Lietuvą?“
„Los Andžele gyvena lietuviai su labai skirtinga patirtimi – tai įvairių kartų atstovai. Žinoma, jie turi savo nuomonę apie vienus ar kitus dalykus, bet palaipsniui artėjame vieni prie kitų. Juk tie, kurie išvyko karo metais, svajojo apie nepriklausomybę, o kai Lietuva tapo nepriklausoma, jiems buvo labai sunku suprasti, kodėl mes, lietuviai, išvažiuojam iš nepriklausomos Lietuvos. Mūsų nuolat klausinėdavo: „Kada grįši į Lietuvą?“ Aš į tai atsakau, kad, visų pirma, aš neišvažiavau, o, antra, kada jūs grįšite?“ – juokiasi Eleonora. Ji sako, kad šiuolaikinę Lietuvą vertina kaip žmogus, kuris auga ir semiasi jėgų.
„Kodėl žmonės masiškai išvažiuoja? Veikiausiai tam yra savų priežasčių, reikia pasigilinti taip pat ir į moralinį klimatą. Juk pažvelgus į ekonominius rodiklius, Lietuvoje viskas gerai, daromos investicijos. Bet pažvelgus į korupcijos lygį, protekcionizmą, visose srityse (vykstantį) savo giminaičių įtraukimą, tai, be abejo, problema, ir ne vien Lietuvos. Daugelis šalių išgyvena tokius pačius procesus – kad ir Graikija, Italija, Ispanija, taip pat ir Prancūzija. Nors tai – Vakarų šalys, kurios niekada nebuvo Sovietų Sąjungos dalis. Dažnai mes tiesiog užsižaidžiame, laikydami save auka, bet nereikia galvoti, kad kitų šalių kelias buvo lengvas. Pavyzdžiui, niekada nesužinosime, kas yra vergija, kas yra genocidas, kas yra dingimas iš žemėlapio. Ir pati sau galiu pasakyti, kad mumyse slypi kažkokia neįtikėtina jėga, kuri visada su mumis“, – sako Eleonora.
Los Andžele ji dirba aktyvų visuomeninį darbą lietuvių bendruomenėje. Beje, kai Eleonora pirmą kartą apsilankė čia vykusioje Lietuvos dienos šventėje, jai pasirodė, kad atsidūrė kaimo šventėje prieš 50 metų.
„Tačiau laikui bėgant supranti, kaip gerai pabūti ir tokioje kaimo šventėje, suvalgyti tą cepeliną, šaltibarščių, atsivesti į šventę draugą iš Brazilijos, Peru ar Švedijos. Juk tada ir jie kitaip vertina Lietuvą, o paskui net čia atvyksta. Tokiu atveju, regis, šį dialogą pradedi čia, tai ir yra mūsų misija – kad ir kur gyventume, visur atstovaujame Lietuvai. Ir aš ne be reikalo įkūriau Lietuviško verslo asociaciją – labai svarbu būti ir dirbti kartu, megzti kontaktus su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis Lietuvos organizacijomis. Juk mums labai norisi įnešti savo indėlį į Lietuvos gerovę, o savo žiniomis galime daug padėti. Mes labai nemėgstame žodžio „emigrantas“, pašalinkite šį žodį iš žodyno, nes jis paseno. Man emigrantas – žmogus, kuris nukirto visus ryšius su tėvyne. O mes – pasaulio lietuviai“, – baigia savo pasakojimą Eleonora.