Į JAV spruko dar 1981-aisiais: Amerika dabar pasikeitė neatpažįstamai - ne tik atlyginimai, bet ir automobiliai

Jungtinėse Amerikos Valstijose Adamas Pavlikevičius atsidūrė dėl savo politinės veiklos 1981 m. prieš komunistinės Lenkijos valdžią.

Tuometinis Lodzės technikos universiteto studentas buvo vienas iš streiko organizatorių, valdžiai šalyje įvedus karinę padėtį. Jo ėmė ieškoti policija, tad A. Pavlikevičius faktiškai pabėgo į JAV.

JAV – dinamiška šalis

„JAV stipriai pasikeitė nuo tada, kai 1981 m. čia atvykau, man atrodo, šalis tapo agresyvesnė, dinamiškesnė. Dabar viskas vyksta labai greitai, labai stipriai pasikeitė šalies infrastruktūra, miestai visiškai kitokie, aplink labai daug emigrantų“, – mano A. Pavlikevičius.

Jo teigimu, į akis krenta tai, kad permainos palietė ir automobilių parką, žmonės renkasi gana nedidelius automobilius, o devintą ar dešimtą dešimtmetį Amerikos keliuose buvo daugybė didžiulių automobilių.

Pasikeitė net amerikiečių architektūriniai pomėgiai – prieš dvidešimt, trisdešimt metų, pašnekovo teigimu, viduriniosios amerikiečių klasės atstovai teikdavo pirmenybę gana nedideliems namams, o dabar madingi dideli gyvenamieji namai.

„Kai atvykau, buvo galima lengvai gauti darbą didelėse gamyklose ir fabrikuose, dabar tokių įmonių liko mažai, jas uždarė, o gamybą perkėlė į Kiniją ir į kitas šalis. Kitas dalykas – devinto dešimtmečio pradžioje, kai aš tik atvykau į JAV, žmonės labai dažnai keliaudavo miesto ir tarptautiniu transportu – autobusais. Šiandien autobusais čia niekas nevažinėja, nebent neturtingi ar bedarbiai“, – toliau vardina permainas JAV, kurios įvyko jam gyvenant Amerikoje A. Pavlikevičius. Didėja ir kainos.

Į akis krenta tai, kad permainos palietė ir automobilių parką, žmonės renkasi gana nedidelius automobilius, o devintą ar dešimtą dešimtmetį Amerikos keliuose buvo daugybė didžiulių automobilių.

„Pragyvenimas brangsta, kaip ir visur pasaulyje, bet didėja ir atlyginimai. Čia, JAV, išsilavinę ir aktyvūs žmonės daug uždirba ir gali sau leisti atitinkamą pragyvenimo lygį. Mažiau išsilavinusiems, manau, yra sunkiau“, – mano A. Pavlikevičius. Pašnekovas tvirtina, kad šiuo metu JAV praktiškai nebeliko to nerūpestingumo, su kokiu šalis jį pasitiko 1981 m. Žmonės kur kas dažniau dirba viršvalandžius arba nešasi darbo namo.

Pasikeitė ir požiūris į politiką

„Per visą laiką, kurį gyvenu JAV, o tai – beveik 37 metai, dar neteko matyti, kad demokratams ir respublikonams būtų taip sunku rasti kompromisą.

Skirtumai matyti visur. Pavyzdžiui, demokratai pasisako už visokių mažumų, emigrantų, pabėgėlių palaikymą, respublikonai priešingai – man rodos, daugiau ideologizuojasi, iki tokio lygio, kad problemos sprendimas nustumiamas į antrą planą, svarbiau jos ideologija“, – aptaria dabartinės Amerikos politikos ypatumus A. Pavlikevičius.

Dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą pašnekovas laiko žmogumi, kuris yra kiek nuošaly nuo ideologinių klausimų.

„Gal būtent todėl Donaldas Trumpas ir laimėjo rinkimus, kad jo pažadai buvo praktiškesni, mažiau ideologiški, (jis) mažiau klauso įvairių ekspertų, daugiau veikia savarankiškai“, – pasakoja A. Pavlikevičius.

Patį Adamą, jo teigimu, kaip ir daugelį amerikiečių erzina tai, kad vyriausybė dosniai finansuoja kariuomenę ir kur kas mažiau finansinių lėšų skiria visuomeninėms reikmėms ir šalies infrastruktūros palaikymui.

Pirmi žingsniai Naujajame Pasaulyje

A. Pavlikevičius prisimena streiką – studentų maištą, palaikiusių prieš totalitarinį režimą pasisakiusį „Solidarumą“ (masinį antitotalitarinės, antikomunistinės pakraipos socialinį judėjimą Lenkijoje – red.) – su šypsena, bet, pasak jo, pavojus būti sumuštam, likti luošu, būti nubaustam ir atsidurti kalėjime buvo realus.

„Kartu su manim, palaikydamas draugiją, turistinės vizos į JAV prašė ir vienas mano pažįstamas, tada jis turėjo ir kvietimą į Ameriką – ar giminaičių, ar pažįstamų. Juokingiausia, kad kvietimą gavau būtent aš“, – pasakoja A. Pavlikevičius.

JAV jis atsidūrė 1981 m. – nuo to lemtingo A. Pavlikevičiaus žingsnio iš lėktuvo Niujorko oro uoste į Naująjį Pasaulį. Atskridęs į Niujorką, A. Pavlikevičius apie metus keliavo autostopu po JAV. Jis prisimena, kad jau tai buvo didelis nuotykis. Savo pirmą rimtą darbą didelėje tarptautinėje korporacijoje „Honeywell“ buvęs Lodzės universiteto studentas gavo visiškai atsitiktinai.

„Aš, eilinis vaikinas iš Lenkijos, apskritai nenumaniau, kad egzistuoja tokia dalykai, kaip motyvacinis laiškas, CV – skambinu į „Honeywell“. Sakau, kaip yra, noriu pas jus dirbti – atsako, gal galėtumėte atsiųsti savo CV, o mes paskambinsime jums po kelių dienų. Dabar tai atrodo neįtikėtina, bet aš, užuot atsiuntęs gyvenimo aprašymą, sėdau Pensilvanijoje į autobusą ir atvažiavau Minesotos valstiją, į Mineapolį. Atvykau į „Honeywell“ ir pareiškiau – štai aš, galite su manimi pasikalbėti ir nuspręsti, tinku pas jums dirbti ar ne“, – prisimena pašnekovas tolimus laikus.

Galiausiai A. Pavlikevičius atsidūrė darbo pokalbyje, kuris... buvo sėkmingas. Minesotoje jis įstojo į valstijos universitetą, į doktorantūros studijas, kurias baigė po ketverių metų – 1986 m. ir gavo elektrotechnikos daktaro laipsnį. Minesotos universitete jis susipažino su savo pirma žmona, kuri buvo iš Kolumbijos. Su ja A. Pavlikevičius susilaukė trijų berniukų.

„Vaikai išmoko kalbėti, rašyti ir skaityti lenkiškai, ispaniškai ir, savaime suprantama, angliškai. Visi baigė gerus amerikietiškus universitetus, visi dirba įvairiose srityse, kaip antai, aktorinio meistriškumo, verslo ir inžinerijos. Įdomu, kad vyriausias (aktorius) dabar vaidina šou apie lenką muzikantą. Vėliau mes išvykome į Kolorado valstiją, aš pradėjau dirbti kitoje kompanijoje ir čia mano pirma santuoka iširo“, – pasakoja A. Pavlikevičius. Jis šypsosi, bet matyti, kad prisiminimai apie pirmą santuoką skaudūs.

Lenkiškos ir itališkos aistros

1997 m. A. Pavlikevičius sutiko antrą savo gyvenimo meilę lenkų klube Denveryje, Kolorado valstijoje. Antra žmona tapo Patricija, mergina iš Naujojo Džersio, kuri tuo metu atvyko pailsėti ir paviešėti pas draugę. Adamo pradėtą pasakojimą apie pažintį su Patricija ji iš karto pertraukia.

Akivaizdu, kad Patricija seniai norėjo įsiterpti, nors iki šiol tik klausėsi mūsų pokalbio su jos vyru.

„Mano draugė – lenkė, ji pakvietė vakare kur nors nueiti pašokti, pasilinksminti. Sutikau ir visiškai netikėtai atsidūriau lenkų klube, kuriame buvo daugybė lenkų porų, aš buvau vienintelė laisva mergina, o laisvų vaikinų buvo tik du. Tarp manęs ir Adamo įsiplieskė kibirkštis, mes šokome, o paskui nuo visų pasprukome, pasislėpėme klubo virtuvėje ir ėmėme bučiuotis“, – vienu atsikvėpimu iškloja pažinties su vyru istoriją Patricija.

„Bučiavomės, skambant beldimo į duris akompanimentui, mano varžovas, kuriam nepasisekė, rankomis ir kojomis daužė į duris, kvietė mane į kovą, bet aš tiesiog negalėjau atsiplėšti nuo Patricijos“, – antrino žmonai Adamas. Susituokę jie susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Johno Paulo, kuriam neseniai sukako 14 m., ir dukters Evos (9 m.).

Vyras – lenkas

„Koks gyvenimas su vyru lenku?, – perklausia Patricija. – Visi mano draugai ir aš – amerikietiško futbolo fanatai, o Adamas – ne! Įsivaizduokite, kai mes visi su draugais ketiname pažiūrėti kokias super rungtynes, šitas niekšelis (čia Adamas šypsosi) ima niurzgėti, kas čia per nesuprantamas sportas“, – pasakoja apie vyrą Patricija. Vyro norą laikytis lenkiškų tradicijų moteris laiko savotišku iššūkiu, kuriam reikia daug jėgų, pastangų. Laimė, Patricijos nuomone, jai lengviau suprasti vyrą, nes pati turi itališko ir airiško kraujo, jos tėvų šeimoje buvo stiprios katalikiškos tradicijos, kurių šalininkas ir yra Adamas.

„Koks gyvenimas su vyru lenku?, – perklausia Patricija. – Visi mano draugai ir aš – amerikietiško futbolo fanatai, o Adamas – ne! Įsivaizduokite, kai mes visi su draugais ketiname pažiūrėti kokias super rungtynes, šitas niekšelis (čia Adamas šypsosi) ima niurzgėti, kas čia per nesuprantamas sportas“.

„Kai draugavome, Adamas pasakė, kad turi tris vaikus iš ankstesnės santuokos ir kad dėl jo atkaklumo visi ėmė kalbėti lenkiškai. Tada man tai pasirodė miela, bet dabar – Dieve mano, – Patricija žaismingai žvilgteli aukštyn, – kai su Adamu susilaukėme vaikų, tai pasirodė tikras iššūkis. Sekmadienį vaikai norėtų pailsėti, o Adamas pakelia mus visus anksti ryte ir važiuojame į sekmadieninę mokyklą mokytis lenkų kalbos“, – pasakoja Patricija.

Šiuo metu A. Pavlikevičius dirba su aukštųjų technologijų kompanijomis (integralios schemos), jo žmona yra techninio parengimo vadybininkė nekomercinėje įmonėje „Mercy Housing“. A. Pavlikevičius su šeima gyvena Kolorado Springse, esančiame maždaug už valandos kelio nuo Šv. Josepho parapijos Denveryje ir savaitgalinės mokyklos.

Čia moteris atsisveikina, nes sekmadieninėje lenkiškoje mokykloje, šalia kurios bendraujame su Adamu ir Patricija, baigiasi pamokos, ir ji išeina pasiimti vaikų. Mes su Adamu tęsiame pokalbį.

Kuo likote – lenku, amerikiečiu, italu ar?

A. Pavlikevičiaus teigimu, jis visų savo vaikų prašo kalbėti su juo lenkiškai ir mokytis sekmadieninėse mokyklose lenkų kalbos.

„Visi mano vaikai moka lenkų kalbą ir bendrauja su manim lenkiškai. Jie taip pat skaito ir rašo lenkiškai. O apskritai kalbant apie mišrias santuokas, jose kyla daug problemų, kurių „normalioje“ šeimoje gali nė nebūti. Turiu omeny skirtingas tradicijas, požiūrius į įvykius ir t. t.“, – aiškina A. Pavlikevičius gyvenimo daugiakultūrinėse santuokose specifiką. Jis pats stengiasi palaikyti ryšius su lenkų bendruomene.

„Ryšiai su lenkais bažnyčioje ir mokykloje skatina mane jausti ryšį su senąja šalimi. Mes dalyvaujame visuose renginiuose, padeda, kiek tik įmanoma. Turime ryšių su lenkais visoje šalyje, todėl kas kartą, kai keliaujame, yra žmonių, kuriuos pažįstame ir kuri tapo mums šeima“, – aiškina vyriškis apie tai, kodėl ryšys su lenkų kultūra jam toks svarbus.

Be to, A. Pavlikevičius neapriboja bendravimo rato tik lenkų bendruomene. Ne rečiau nei su lenkais jie susitinka su amerikiečiais pažįstamais ir Patricijos draugais, kartais visi keliauja, eina į kiną ar tiesiog rengia vakarėlius.

A. Pavlikevičius nori dar kažką pasakyti, bet pro mokyklos duris žvilgčioja Patricija ir moja ranka, regis, su Adamu nori pasikalbėti ne tik žmona, bet ir mokytoja. Darosi aišku, kad mūsų su Adamu pokalbis eina į pabaigą, belieka tik paspausti vienas kitam ranką ir pasižadėti susitikti Senajame Pasaulyje...