Žurnalistas, redaktorius, strateginės komunikacijos kompanijos „Publicum“ įkūrėjas, pasaulinės komunikacijos grupės „Havas“ partneris Baltijos šalyse, o dabar dar ir fotomenininkas šypsosi, kad dalis pažįstamų iki šiol nustemba sužinoję, jog jis augo vaikų namuose.
„Kai aš išėjau iš vaikų namų, man buvo 14 metų. Iškart nuvažiavau mokytis į Šiaulių politechnikumą, pradėjau savarankiškai gyventi gavęs tai, kas buvo surašyta lapelyje – bene 4 triusikus, 4 patalynės komplektus, tiek kojinių, tiek rublių. Niekas nežinojo, kad aš iš vaikų namų. Niekas nesuprato. Nei tada Šiauliuose, nei paskui įstojus į Vilnių. Išoriškai niekas nesuprasdavo nei iš išvaizdos, nei iš elgsenos“, – gurkšnodamas juodą kavą vienoje Vilniaus centre įsikūrusių kavinių pasakoja pašnekovas.
Ričardas apie savo gyvenimo istoriją ir nueitą nelengvą kelią kalba retai. Galbūt dėl to, kad vaikų namuose ir už jų durų išmoktos pamokos ir patirti išgyvenimai – itin asmeniški. Vis dėlto jis sutiko būti naujo dokumentinio-socialinio straipsnių ciklo „Atimtieji: tikros istorijos“ pirmuoju herojumi.
DELFI pradeda naują projektą, kuriame itin jautri ir visuomenei aktuali socialinė problema atsiskleidžia lietuvių, augusių be biologinių tėvų, istorijose.
Turi savo bylą
Per daugiau nei penkiasdešimtmetį, atvirauja R. Jarmalavičius, savo mamą matė tik pirmuosius gyvenimo metus. Vėliau – dar vieną kartą jau gyvendamas vaikų globos namuose.
Pakliuvus į globos įstaigą buvo užvesta ir Ričardo byla – tai savotiška pašnekovo gyvenimo istorija ar bent jau faktų rinkinys. Tokią, sako jis, tuo metu turėdavo visi be tėvų augantys vaikai.
„Vaikas keliauja ir kartu su juo keliauja byla – charakteristikos, teismų sprendimai ir taip toliau. Kažkada, labai seniai ją varčiau. Man buvo kokie 13-14 metų, todėl dabar labai per miglą atsimenu, bet pamenu, kad ten buvo kažkoks teismo sprendimas, kad mama palikdavo (vieną namuose – DELFI), neprižiūrėdavo. Ilgai... net po kelias dienas. Ten buvo kažkokių kaimynų liudijimai. Aš bliaudavau nevalgęs ir atėmė“, – priežastis, kodėl pateko į vaikų namus, vardija R. Jarmalavičius.
Daugiau savo bylos, sako jis, nėra vartęs. Ne todėl, kad nenorėtų, o dėl to, kad to padaryti taip ir neprisiruošė, nors dabar, šypteli, būtų visai įdomu.
„Tikiuosi, rasiu tam laiko, tik nesu tikras, ar bebus, nes vaikai būdavo išmėtomi po visą Lietuvą, tie dokumentai keliaudavo kartu su jais ir paskui nesusirinkdavo į vieną vietą. Abejoju, ar susirinkdavo“, – svarsto pašnekovas.
Tokios bylos, aiškina Ričardas, nebuvo laikomos paslaptyje. „Va, net nuotrauka iš tos bylos pavogta“, – nusijuokia vyras ir iš švarko kišenės ištraukia mažą nespalvotą savo vaikystės nuotrauką.
Namie palikdavo rėkiantį, kelias dienas neduodavo valgyti
Nors į globos įstaigą Ričardas pateko būdamas dar visai mažas, kai kurios gyvenimo su mama detalės, tikina jis, išliko atmintyje.
„Atsimenu, kad mane vesdavo į kažkokį savaitinį darželį, kuris buvo ant Tauro kalno. Aš net vizualiai prisimenu, kaip nuo to darželio eiti iki Lenino (dabar Lukiškių – DELFI) aikštės. Ji visada vėluodavo mane pasiimti ir aš pamenu vieną tokį fragmentą, kažkokią situaciją, kai jau tamsu, visi vaikai išėję, viena auklėtoja pasilikusi, ateina mama ir jos labai rėkia viena ant kitos. Išjungtos šviesos, tas konfliktas vyko lyg kažkokioje valgykloje.
Aš toje vietoje buvau daug kartų, man atrodo, kad aš tarp kiemų randu tą buvusį darželį, tik jis atrodo visai nebe taip. Aš pamenu, kad buvo kiemas, buvo takas iki gatvės, neberandu to tako, bet patį darželį randu“, – gana ryškius prisiminimus iš pirmųjų gyvenimo metų pasakoja Ričardas.
„Sunku suvokti, kad apskritai įmanoma ką nors atsiminti iš pirmųjų gyvenimo metų“, – nusistebiu.
„Tai yra fragmentai. Kai yra prisiminimai ir žinojimas, sunku pasakyti, kur tikra. Ypač tokio amžiaus vaikui. Bet aš manau, kad tos tarsi tam tikros nuotraukos, yra tikros. Kaip suprantu, namie praleisdavau labai daug laiko, kol kaimynai neapsikentę iškvietė miliciją. O darželį prisimenu, matyt, dėl tos scenos, nes ji buvo labai baisi, ten labai rėkė. Gal ji girta atėjo, nežinau. Todėl, matyt, tokios nuotraukos ir įsirėžė“, – svarsto jis.
Greičiausiai, mano Ričardas, šie įvykiai galvoje pasiliko dėl to, kad vaikui tai buvo traumuojanti patirtis. Tačiau, ką tuo metu jautė, vyras atsakyti dabar negali. „Atsimenu tik vaizdą“, – teigia.
„Nepamenu, kad aš būčiau labai rėkęs, bet jeigu kelių mėnesių ar metų vaiką palieka vieną, užrakintą, jis greičiausiai rėkia. Ir aprašyme buvo, kad palikdavo kriokiantį, kelias dienas neduodavo valgyti.“
„Tai galiausiai nuolat verkiančio vaiko pagailo kaimynams?“ – pasitikslinu. „Kažkokiems kaimynams geradariams. Gal tokiems, kaip dabar pafilmuoja vaikus bemušančius tėvus. Susirinko liaudies teismas ir atėmė“, – šypteli Ričardas.
Nežinomus tėvus vadindavo Jonais
Mama, pasakoja pašnekovas, jo susilaukė būdama labai jauna, vos 18-19 metų: „Jai kažkoks nepažįstamas, tikiuosi, padorus, tik neatsakingas žmogus padarė vaiką ir ji man gimus pradėjo gerti. Tai buvo ir blogai, ir kažkuria prasme gerai. Gerai, kad ji pradėjo gerti tik mane pagimdžiusi, nes po kiek laiko ji dar pagimdė brolį ir seserį, tuo metu ji jau gėrė, tai jiems ne taip pasisekė.“
Prie tėvo vardo įvairiuose dokumentuose, tikina pašnekovas, buvo nurodytas Jonas.
„Tais laikas visiems duodavo tėvo vardą, nes tokia buvo rusų tarybinė tradicija. Pas mane yra Ričardas Jono. Joną rašydavo visada, kai tėvas yra nežinomas. Galbūt būdavo ir tikri Jonai, – nusijuokia. – Pas mane buvo Jono, bet kur gimimo liudijime turi būti įrašytas tėvas – brūkšnys.“
„Kuo tie Jonai taip prasikalto“, – juokaudama klausiu. „Nežinau, bet Jonams priskyrė neatsakingų tėvų vaidmenį“, – šypsosi vyras.
Nors dabar, visuomenei įsijautrinus dėl valstybės vaidmens šeiminiame gyvenime, dažnas pasako, kad seniau į jį nebuvo kišamasi, Ričardas tikina, kad realybė buvo kiek kitokia, gal tik ne vieša.
„Vaikų namai visada buvo pilni, tai juos iš kažkur paimdavo. Būdavo atvykusių įvairiais keliais – atsimenu, vyresnėse klasėse buvo vaikų, kurių abu tėvai kažkokiomis aplinkybėmis mirė ir nebuvo kam jų paimti, bet didžioji dalis būdavo iš asocialių šeimų. Bent jau tiek, kiek aš prisimenu. Ar palikti, ar paimti“, – teigia R. Jarmalavičius.
Krūmuose visi vaikai žaisdavo namus
Kai kurios gyvenimo vaikų namuose detalės, pasakoja vyras, dabar jau taip pat išblukusios iš prisiminimų. Ir nors, tikina jis, tai buvo savotiška kova už būvį, blogai juose nesijautė. Gal dėl to, svarsto, kad buvo susikūręs savo burbulą, kuriame gyveno pagal paties sugalvotas taisykles.
„Aš gyvenau savo susikurtame pasaulyje ir nelabai priimdavau kažką iš aplinkos. Tame pasaulyje aš jaučiausi labai gerai. Neprisileidau žmonių, nes jų bijojau, bet pats su savimi jaučiausi labai gerai. Saugiau. Kai galvoju, kodėl didžioji dalis vaikų, išėjusių iš vaikų namų, nueina klystkeliais, mano atsakymas yra toks, kad jeigu tu tokioje vietoje – ar vaikų namuose, ar kalėjime, ar dar kažkokiose ekstremaliose situacijose – neatsiriboji ir susitapatini su aplinka, tai gyveni pagal aplinkos taisykles ir pats toks tampi“, – mano pašnekovas.
Į viską, kas vyksta aplink, Ričardas sako žiūrėdavęs kaip į filmą ar knygą, kurių augdamas valstybinėje globos įstaigoje skaitė itin daug. „Aš gyvenau uždarą gyvenimą“, – pripažįsta jis.
Paklaustas, nuo ko tuo metu bėgo ir nuo ko slėpėsi, Ričardas susimąsto: „Nežinau, ar bėgau. Aplinka buvo nesaugi... Norėjosi turėti kažką savo. Kažką, kur esi tu ir turi, ką pats susikuri. Aplinkui vaikų namus buvo sodai, daržinės su šienu, malkinės. Populiariausias daugumos vaikų žaidimas buvo kur nors susikurti namus. Pavyzdžiui, krūmuose – pasikloji kartoną, apsidengi stogelį. Net medžiuose pasidarydavome lentų susikrovę, šieno kupetoje guolį įsirengdavome. Per vakarienę net nevalgydavai, pasiimdavai duonos ir nueidavai ten, kad pavalgytum, pabūtum. Jeigu pažiūrėdavai aplink, visi krūmai būdavo apgyvendinti. Visos vietos, kuriose galima mažam vaikui įsirengti guoliuką, buvo užimtos.
Realiai, tu ten tiesiog pabėgdavai ir apsimesdavai, kad čia yra tavo namai, nes visur kitur tu neturi savo vietos – ryte atsikeli, išeini į mokyklą, grįžti, tu neturi savo miegamojo. Būdavo patalpa, kur visi ruošdavo pamokas. Tu neturi net savo nuolatinio stalčiaus. Nėra nieko tavo.“
Į miegamąsias patalpas, kurios būdavo kitame pastate, pamena pašnekovas, vaikus įleisdavo tik po to, kai jie paruošdavo pamokas, pavakarieniaudavo ir visi kartu pažiūrėdavo „Labanakt vaikučiai“.
„Atsimenu vieną savo gimtadienį. Su geriausiu draugu mes nuėjome į kaimo parduotuvėlę, buvome iš kažkur susitaupę (pinigų – DELFI), gal pridavę butelių. Nusipirkome limonado ir batono, slapta lipome per langą ir pasislėpę po lova šventėme mano gimtadienį. Kažkodėl reikėjo būtinai pasislėpti po lova. Galėjome šiaip kambary, taigi nieko nėra name. Bet nepakako... Reikėjo slėptis po lova“, – liūdnai nusijuokia Ričardas ir susimąsto, tarsi ieškodamas atsakymo dėl tokio savo tuometinio elgesio.
Gražiausia vaikų namų mergina ir klystkeliais nuėjęs geriausias draugas
Vyras pripažįsta – jo uždarumą ir nuolatinį norą pasislėpti greičiausiai lėmė žvėriškas nesaugumo jausmas, apnikęs gyvenant vaikų globos namuose. Vis dėlto per tą savo gyvenimo laikotarpį, džiaugiasi, jam pavyko praeiti saugiai. Tiesa, taip, tikina R. Jarmalavičius, baigėsi toli gražu ne visiems kartu augusiems.
„Buvo tokia gražiausia vaikų namų mergina, kurią visi buvo įsimylėję, bet ji buvo labai atvira pasauliui, ji labai greitai ištekėjo už kažkokio bandito, prigimdė jam vaikų, paskui jo nebematė ir vargsta iki šiol. Neseniai teko ją matyti, ji jau nebepanaši į tą gražiausią mergaitę, kurią visi buvo įsimylėję“, – pasakoja jis.
Dar liūdnesniu keliu, atvirauja Ričardas, pasuko jo geriausias draugas, su kuriuo kartu augo ir po skirtingus vaikų namus keliavo nuo pat mažumės: „Jis buvo labai atviras, su visais bendraujantis ir baigė labai blogai. Išėjo ir labai greitai sėdo į kalėjimą už išprievartavimą. Tolesnio jo likimo nežinau.“
Ričardas sako niekada negalvojęs, kad jį galėjo ištikti draugo likimas. Tikriausiai, mano jis, į skirtingus gyvenimo kelius nuvedė visai nepanašūs charakteriai.
„Jis nuo pat mažens buvo atlapaširdis, geras, linksmas. Kai tu esi atviras aplinkai, tampi toks pats kaip aplinka, gyveni pagal tas pačias taisykles. Aš gyvenau pagal savo susikurtas taisykles, išorėje tik tiek, kiek reikia. Gyvenau pats su savimi. Aš neįsileidau tos aplinkos. Todėl, kai tu klausi, kaip ten buvo tuose vaikų namuose, man labai sunku vertinti, nes aš galiu apibūdinti savo būseną, bet buvo tam tikras burbulas, kurį aš buvau susikūręs. Kaip yra už to burbulo, atsimenu tik per miglą – spalvas, kvapą, bet aš mažai tuo gyvenau. Mačiau tai, bet neįsileidau į save. Čia panašiai kaip žiūrint siaubo filmą – jeigu moki su savimi dirbti, gali visai nebijoti.“
Kastos, smurtas ir išnaudojimas
Vaikų namuose kartu su Ričardu augo labai skirtingo amžiaus vaikai – buvo ir mažamečių, ir paauglių. Tai, prasitaria pašnekovas, buvo pagrindinė priežastis, leidusi atsirasti kastoms.
„Mažiukai turėdavo tarnauti vyresniems, mergaitės, aš net neabejoju, buvo vienaip ar kitaip išnaudojamos vyresnių berniukų. Kai būdavome maži, tai nuolat nuo vyresnių gaudavome per galvą, – pasakoja Ričardas ir netrukus paaiškina. – „Gauti per galvą“ – tai čia toks labai švelnus pasakymas.“
Pats sako neatsimenantis, kad būtų nuolat patyręs fizinį smurtą, tačiau psichologinis – buvo kone kasdienybė. „Aš jautriausiai reaguodavau ir daugiausiai bliaudavau, kai mane pravardžiuodavo“, – dabar jau juokdamasis pasakoja vyras.
Ričardas sako, kad jau ir pradėjęs eiti į mokyklą buvo itin uždaras. Turbūt todėl, svarsto jis, ten pavykdavo neįsivelti į barnius.
„Dažniausiai laikydavausi nuošaly, savyje, bet tarp vaikų nuolat būdavo konfliktinės situacijos. Vaiknamiečių visi bijojo, nes jie buvo nagli ir žiaurūs. Mūsų visi bijojo“, – teigia pašnekovas ir susimąsto, nutyla. „Bijojo“, – po kelių sekundžių tarsi patvirtindamas sau pakartoja.
„Tikrai buvo labai žiaurūs ar tiesiog bijojo dėl nežinojimo, stigmatizavimo?“ – klausiu.
„Didžioji dalis buvo labai žiaurūs. Atsimenu konkrečias labai gerai tai iliustruojančias situacijas. Vaikai surado kažkur pasimetusį šuniuką ir jį ilgai, gal kelis mėnesius viename iš savo tų namukų krūmuose augino – nešė paskutinį duonos kąsnį, maitino, prižiūrėjo, slėpė. Tai buvo dideli vaikai. Tas, kuris prižiūrėjo šuniuką, turėjo pasidaręs tokį pistoletą, prigrūstą sieros nuo degtukų. Pats savo akimis mačiau, kaip tas vaikas – nežinau, kas jam užėjo – išmetė šuniuką ir jį ištaškė ore,– lyg ieškodamas atsakymo, kodėl taip nutiko, nutyla pašnekovas. Netrukus jis prisimena dar vieną pavyzdį. – Pripūsdavo varles oro, sumesdavo į ežerą ir šaudydavo su ragatkėmis .
Tai gal nebūtinai iliustruoja baisiausius dalykus, bet vieni su kitais, stipresni su silpnesniais, tai buvo... labai žiauru.“
„Mini vaikų kalėjimai“
„Kažkiek primena pasakojimus apie kalėjimo subkultūrą“, – atsargiai sakau, nenorėdama įžeisti pašnekovo, tačiau Ričardas nė kiek nesutrinka ir nedvejodamas patvirtina, kad palyginimas – taiklus.
„Blogiausius vaikus išveždavo į sustiprinto režimo, tokius mini vaikų kalėjimus, paskui juos grąžindavo. Tai niekuo ypatingai nesiskyrė, kažkuria prasme buvo kaip vaikiškas kalėjimas tik laisvesnio režimo.
Mes kartais pabėgdavom, bet mus pagaudavo. Net nesuprasdavome, kur pabėgame. Atsimenu atvejį, kai pabėgome ir nuėjome pas kažkokius kaimiečius už keliolikos kilometrų. Vėlai naktį atvažiavo direktorius ir bevalgančius kažkokią mėsą išsivežė atgal. Kodėl mes bėgom, aš nežinau“, – juokiasi.
Paklaustas, ar tai reiškia, kad taisyklė tokioje vietoje viena – išlieka tik stipriausi, pašnekovas atsako: „Išlieka stipriausi, bet nebūtinai fiziškai. Yra daugybė pavyzdžių, kad daugiausiai sutraumuoti būdavo dideli, pasportavę. Ten yra išgyvenimo klausimas, bet daugiau vidinės stiprybės. Aš manau, kad tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui, labai svarbu rasti stiprybės savyje ir atsiriboti nuo tos aplinkos, kuri tave gali sutraiškyti. Draugauti su savimi, pasitikėti savimi, būti įdomiam sau ir stipriam su savimi. Jeigu tik bandai remtis į kitus žmones, tu ten nelabai išgyvensi.“
Paklaustas, iš kur vaikui, kurį paliko tėvai, ir kuris turi itin didelį nepasitikėjimo savimi ir aplinka jausmą, imti stiprybės, pašnekovas gūžtelėja pečiais.
„Aš manau, kad tai labai individualu. Pasisekė. Gal genetiškai, gal tas Jonas buvo geras ar stiprus. Nežinau“, – juokauja Ričardas.
Išsivystęs stiprus savisaugos instinktas, pasakoja vyras, vaikų namų auklėtinius lydėdavo visose gyvenimo sferose. Ir nors atrodo, kad be tėvų likę vaikai aplinkiniams gali kelti gailestį, iš tiesų esą buvo priešingai.
„Kai mes ten gyvenome, ėjome į bendrą mokyklą kartu su kitais miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojais. Į juos visus žiūrėjome kaip į prasčiokus. Mums visi kiti buvo prastesni, mums jų buvo gaila. Mums visi kiti buvo kaimiečiai ir mužikai. Man būtų buvę labai keista, jei kažkam manęs būtų buvę gaila, man kitų buvo gaila. Aš jaučiausi aukščiau už visus. Nepaisant to, kad apsirengę buvome tikrai prastai“, – tuo metu buvusį požiūrį prisimena jis.
Per patikrinimus ištiesdavo naujus kilimus ir gražiau aprengdavo
R. Jarmalavičius pasakoja, kad sovietmečiu globos įstaigoje gyvenusius vaikus gražiau ir tvarkingiau aprengdavo tik per šventes ir vykstant patikrinimams: „Kai atvažiuodavo komisijos, ištiesdavo kitus kilimus, pakeisdavo lovų užtiesalus ir būdavo išeiginiai drabužiai. Kasdien į mokyklą vaikščiodavai kitaip, bet jeigu atvažiuodavo komisija, perrengdavo. Komisija išvažiuodavo – vėl viską suvyniodavo ir padėdavo.“
Vis dėlto, pasak jo, tai nebuvo blogiausias dalykas. Labiausiai Ričardui esą nepatikdavo ten gamintas maistas. Dėl to, šypteli jis, kai kurių produktų negali valgyti iki šiol, o kai kurie iš ten išsinešti įpročiai stebina draugus.
„Negaliu pakęsti virtų morkų, ypač pieniškoje sriuboje. Ten išmokau valgyti daug duonos. Iki šiol pažįstami sako – kodėl tu prie makaronų imi duonos? Čia yra nuo tų laikų, nes aš geriau nevalgydavau nieko, bet prisivalgydavau daug duonos ir jos dar pasiimdavau su savimi.
Kita vertus, mes ten gyvendavome neblogai. Artėjant Naujiems metams skaičiuodavome, kiek šiemet dovanėlių gausime – ar tris, ar penkias. Gaudavome nuo vaikų namų, nuo rajono švietimo skyriaus, nuo dar kažko. Mums tų dovanėlių užtekdavo ilgam – slėpdamas saldainius galėdavai juos valgyti pusę metų.“
Net ir visą vaikystę lydėjęs noras apsisaugoti nuo grėsmingos aplinkos, dabar svarsto pašnekovas, tapo savotiška mokykla.
„Tu neturi nieko savo, neturi savo lovos, neturi savo stalčiaus, neturi... Jautiesi kaip gyvendamas oro uoste. Nors man, beje, tai visai patinka. Gal dėl to aš galiu užmigti bet kur. Tarnaudamas kariuomenėje, ir čia nė kiek neperdedu, esu miegojęs stovėdamas ir atmerktomis akimis, – juokiasi R. Jarmalavičius. – Dabar turbūt taip nemokėčiau. Aišku, tas poreikis turėti savo lovą yra, savo namus – yra, bet jeigu reikia, manęs tai negąsdina. Aš galiu, kad ir čia ant grindų atsigulęs numigti“, – patogiai įsitaisęs ant sofos išmoktomis pamokomis dalinasi jis.
Su Ričardu sėdėdami jam jau gerai pažįstamoje kavinėje kalbėjome ilgai. Prie aplink esančių staliukų vis keitėsi žmonės. Po pasakojimų, kas vyksta už dažnai uždaromis viešumui liekančių vaikų namų durų, pokalbis pakrypo apie gyvenimą, prasidedantį su kuprine, pilna lapelyje surašytų daiktų, likus kitoje tų užvertų durų pusėje. Apie tai – kitame straipsnių ciklo tekste.
DELFI pradeda naują projektą, kuriame itin jautri ir visuomenei aktuali socialinė problema atsiskleidžia lietuvių, augusių be biologinių tėvų, istorijose.
Baimė kalbėti apie vaikystėje patirtus išgyvenimus ir problemas dažnai tampa stigma, persekiojančia visą gyvenimą. Jeigu ir jūs buvote paimti ar palikti tėvų, pasidalinkite savo istorija. Galbūt ji padrąsins su panašiais išgyvenimais susidūrusius ar vis dar susiduriančius nesigėdyti savo patirčių ir rasti tam tikrų problemų sprendimus. Susiekite su mumis el. paštu piliečiai@delfi.lt, temos laukelyje parašydami „Augau be tėvų“.