„Reikia suprasti vieną paprastą dalyką – visi kaliniai anksčiau ar vėliau išeina į laisvę. Per metus tai maždaug 3,5 tūkstančio asmenų. Iš jų maždaug 30 proc. paleidžiami lygtinai, kita dalis – atlikę visą bausmę. Valstybei būtina rūpintis tuo, kad įkalinimas būtų kiek įmanoma mažiau žalingas ir kad iš laisvės atėmimo įstaigų išėję asmenys neprarastų noro ir gebėjimo gyventi savarankiškai“, – pabrėžė Lietuvos Teisės instituto docentas Gintautas Sakalauskas.
Jis pripažino, kad dauguma lietuvių skeptiškai žiūri į kaimynystę su buvusiais kaliniais. Pavyzdžiui, 2013 m. Etninių tyrimų centro tyrimas parodė, kad 54 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi kaimynystėje su iš įkalinimo įstaigų išėjusiais asmenimis. Lietuvoje norvegų diegiamas Pusiaukelės namų pavyzdys rodo, kad skeptišką požiūrį galima išsklaidyti, o receptas nėra sudėtingas.
Naujas gyvenimo etapas
Praėjusią savaitę Alytuje duris atvėrė pagal Norvegijos modelį įrengti pirmieji pusiaukelės namai nuteistiesiems.
„Idėja yra labai paprasta – uždarose institucijose gyvenantiems žmonėms neretai reikia tarpinio laiptelio iki visiškai savarankiško gyvenimo laisvėje. Pusiaukelės namuose asmenys gyvena savarankiškai, tačiau šalia yra ir socialiniai darbuotojai, kurie padeda, konsultuoja, palydi įveikiant kasdienes gyvenimo problemas.
Būtent tai ir yra pagrindinis pusiaukelės namų tikslas – išlaikyti kiek įmanoma daugiau įkalintų asmenų savarankiškumo ir mažinti žalingą kalinimo poveikį, tuo pačiu didinant sėkmingos integracijos atlikus bausmę tikimybę“, – pusiaukelės namų principą aiškino G. Sakalauskas.
Alytaus pusiaukelės namuose jau netrukus turėtų įsikurti apie 20 nuteistųjų, be to, įrengtos patalpos prižiūrėtojams bei socialiniams darbuotojams. Praėjusią savaitę pristatyti Pusiaukelės namai neprimena kalėjimo ir netviska prabanga.
Pastate, kuriame anksčiau veikė viešbutis bei kavinė, dabar įrengti dušai, virtuvė, valgomasis bei šeši miegamieji. Nors kambariuose nebus galima rūkyti, viengulių lovų čiužiniai – iš nedegaus porolono. Kiekviename miegamajame galės gyventi po 2-5 kalinius. Jiems taip pat įrengta nedidelė biblioteka, skirta stalo žaidimų.
Nuteistieji nedykinės: patys gaminsis valgį, rūpinsis tvarka ir švara pastate bei kieme, o svarbiausia – turės parodyti norą integruotis į visuomenę – jie privalės dirbti arba mokytis ir nurodytu laiku grįžti į namus. Tiesa, į darbą jie vyks be apsaugos.
Nuo įkalinimo įstaigos tokie pusiaukelės namai smarkiai skiriasi – nuteistieji čia galės bet kada susitikti su artimaisiais, kreipsis pagalbos į miesto poliklinikos ar ligoninės, o ne pataisos namų medikus.
Tokiuose Pusiaukelės namuose įsikurti galės ne bet kas: pirmenybė teikiama pirmą kartą nusikaltusiems Alytaus regiono gyventojams, kurie netoliese turi giminių ir artimųjų.
Čia taip pat galės gyventi tik už nesunkius nusikaltimus nuteisti asmenys, už grotų praleidę ne daugiau kaip 10 metų. Teistųjų už seksualinius nusikaltimus, nusikaltimus padarytus veikiant grupėje bei už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus Pusiaukelės namuose nebus.
„Visuomenė sklando nemažai mitų apie pusiaukelės namų keliamas grėsmes. Vis dėlto aplinka šalia tokio pobūdžio įstaigų tampa saugesnė – tą rodo ilgametė Norvegijos patirtis. Todėl, manau, nebūtų per drąsu teigti, kad pusiaukelės namų nauda yra abipusė: visuomenė gyvena saugiau, o nuteistieji, matydami gyvenimą ne pro grotuotus langus, į bendruomenę integruojasi žymiai greičiau,“ – teigia teisingumo ministras Juozas Bernatonis.
Pažeidus nustatytą tvarką Pusiaukelės namų gyventojai privalėtų grįžti toliau atlikti bausmę įprastomis sąlygomis, tačiau tokie atvejai, anot G. Sakalausko, būna labai reti – niekas nenori prarasti teisės ištrūkti iš niūrios įkalinimo įstaigos kasdienybės.
Nepagrįstos vietos gyventojų baimės?
Vis dėlto, dar prieš atveriant duris dėl Pusiaukelės namų Alytoje jau buvo kilęs šurmulys. Panašų nepasitenkinimą dėl Motinos ir vaiko namų reiškė ir Panevėžio gyventojai.
Dalis gyventojų baiminosi nuteistųjų kaimynystės, nors pareigūnai ir valdžios atstovai nesyk tikino, kad grėsmių esą nėra. Pavyzdžiui, Alytaus meras Vytautas Grigaravičius pabrėžė, kad daroma viskas, siekiant išsklaidyti kaimynų nerimą – kai kuriems jų žada netgi nupirkti pavojaus pultelius.
Alytaus pataisos namų vadovas Kęstutis Jasmontas pabrėžė, kad išankstinis alytiškių nerimas jau beveik išsklaidytas, mat būtinas aplinkinių gyventojų sutikimas jau gautas. Tai, jog kils pasipriešinimas pusiaukelės namams, projekto organizatorių bei palaikytojų nestebina.
„Manau, kad apie tikrą ar tariamą priešiškumą ir jo motyvus mes žinome per mažai. Lietuvoje yra labai daug anksčiau teistų žmonių ir tikėtina, kad kurdami teorinį priešiškumą jiems, gyventojai remiasi abstrakčiu įsivaizdavimu, o ne konkrečia asmenine patirtimi.
Žiniasklaida dažniausiai kuria stereotipinį teistojo ar buvusio kalinio įvaizdį, kuris neatitinka visumos konteksto, o būtent pagal pranešimus žiniasklaidoje didžioji dalis gyventojų formuoja savo nuomonę apie tai.
Itin pavojingų nusikaltėlių nelaukia
Žinoma, daugelyje šalių pagal panašų principą veikiančių Pusiaukelės namų patirtis nėra vienoda. JAV netrūksta pavyzdžių, kai Pusiaukelės namuose įvykdomi netgi šiurpūs nusikaltimai.
Pavyzdžiui, kovo pradžioje JAV 30 metų kalėjimo bausme nuteistas Kenny Tate'as.
Ši bausmė skirta už tai, kad jis Pusiaukelės namuose nužudė, o tada ir išprievartavo kitą lygtinai paleistą kalinį. Kanadoje, Vankuverio mieste vasario pabaigoje prasidėjo dviejų vyrų teismas. Jie kaltinami nužudę vieną Pusiaukelės namų gyventoją po to, kai supainiojo tapatybes.
Be to, 2013 metų Pensilvanijos valstijoje atliktas tyrimas parodė, kad 67 procentų kalinių, kurie pabuvojo Pusiaukelės namuose, buvo dar sykį suimti, palyginus su 60 proc. nuteistųjų, iš karto paleistų į laisvę po bausmės atlikimo.
Vis dėlto, Lietuvoje panašių problemų nesitikima vien jau todėl, kad į Pusiaukelės namus nebus perkeliami pavojingi nusikaltėliai.
„Svarbu suvokti, kad absoliuti dauguma per metus nusikalstančių asmenų (maždaug 90 proc.) tai padaro pirmą kartą, kitaip tariant, bent jau statistiškai daug didesnė grėsmė yra iš niekada neteistų asmenų.
Įsivaizdavimas, kad yra kažkokia pastovi ir stabili nusikaltėlių grupė, kuri sudaro kažkokį „kriminalinį pasaulį“, neturi jokio empirinio pagrindo.
Yra vienas kitas nusikaltėlis, kuris gyvena iš nusikalstamo elgesio ir nori taip toliau gyventi arba kitaip nebesugeba. Bet tokių yra kelios dešimtys iš kelių tūkstančių – didžioji dalis nenori būti nusikaltėliais, nenori vaikščioti su kaltėmis, nori gyventi laisvėje ir nenusikalsti.
Iš lygtinai paleistų asmenų per metus naujas nusikalstamas veikas padaro tik maždaug 2-3 proc., o didžioji jų dalis yra smulkūs turtiniai nusikaltimai.
Pagal anksčiau pateiktus bendrus nuteistųjų skaičius turbūt yra aišku, kad ir teisti asmenys yra didelė mūsų visuomenės dalis, gyvenant visuomenėje jų išvengti neįmanoma, o absoliuti jų dauguma nėra pavojingi. Ir ką dar svarbu suvokti, kad tie šimtai tūkstančių nuteistųjų turi savo artimuosius, kurie nori, kad jų artimieji gyventų integruotai“, – pabrėžė G. Sakalauskas.
Pavyzdžiui, Norvegijoje, kuri Lietuvos pusiaukelės namų įrengimo projektui skyrė 1,5 mln. eurų, iš viso yra 8 tokio tipo įstaigos. Visos jos įkurtos daugiau ar mažiau centrinėse miestų dalyse. Anot norvegų specialistų, jų šalyje baimės, jog pusiaukelės namai taps nusikaltėlių traukos taškais nepasitvirtino.
Priešingai, patirtis rodo, jog tie rajonai, kur įkurti pusiaukelės namai, tapo daug saugesni, o dėl nuolatinės priežiūros sumažėjo nusikalstamumas.
„Jau daugelį metų pusiaukelės namai įkuriami miestų centruose. Sakyčiau, pradžioje didesnė problema buvo gyventojų nuomonė, kuri nebuvo palanki. Bet kai tik jiems buvo pateikta išsami informacija, kaip veiks pusiaukelės namai, kokia bus tvarka, problemos nebeliko“, – tvirtino Norvegijos bausmių vykdymo darbuotojų akademijos atstovas Knut Andersen.
Pagrindinis siekis – mažinti kalinių skaičių
Tokių pusiaukelės namų Lietuvoje turėtų būti 4 – Vilniuje, Marijampolėje, Pravieniškėse ir Alytuje, nors, K. Jasmonto manymu, galėtų būti kad ir keliasdešimt. Anot G. Sakalausko, kiekviena Lietuvos įkalinimo įstaiga turėtų turėti tokius pusiaukelės namus ir tada juos plėsti, priklausomai nuo poreikio.
„Tarkim, jeigu vienuose pusiaukelės namuose yra 20 vietų, tai jau vien tik šių metų pradžioje buvo 201 kalinys, kuris bent jau teoriškai galėtų būti į juos perkeltas. Bet, kaip minėjau, tie 201 iš tiesų yra labai mažai. Manyčiau, kad maždaug nuo 15 iki 30 proc. kalinių galėtų gyventi tokiuose pusiaukelės namuose, tai būtų šiai dienai maždaug 1,5 tūkstančio asmenų.
Tačiau šis skaičius mažėtų, jei Lietuvoje iš viso būtų rečiau skiriama laisvės atėmimo bausmė ar bent jau daug trumpesniam laikui – mes turime didžiausią kalinių skaičių Europos Sąjungoje, vidurkį jis viršija kelis kartus“, – sakė G. Sakalauskas.