Lietuvos pareigūnai tikina, kad skandinaviška, ypač Norvegijos įkalinimo įstaigų tvarka yra ne šiaip sektinas pavyzdys, bet ir praktiškai įgyvendinamas uždavinys mūsų šalyje. Esą tereikia laiko, kantrybės ir supratimo iš visuomenės.
Kodėl svarbu iš lagerių keltis į kameras?
Gyvenimas vienoje erdvėje su nusikaltėliais ir minimalus santykis su prižiūrėtojais vieną pagrindinių įkalinimo įstaigų funkcijų verčia neefektyvia arba tiesiog netikslinga: bendroje erdvėje su kitais nusikaltėliais kalinys nemato prasmės keistis, tad žodžiai „pataisos namai“ skamba beprasmiškai.
Ir nors visuomenėje įsišaknijęs noras dar skaudžiau bausti nusikaltėlius, pavyzdžiui, ilginti bausmės atlikimo trukmę, specialistai pabrėžia, kad Lietuvos įkalinimo įstaigos pagaliau pasuko priešinga kryptimi. Jau kelerius metus trunkančios reformos Lietuvos įkalinimo įstaigas galiausiai turėtų pakeisti neatpažįstamai.
„Vien per pastaruosius metus yra labai stiprūs pokyčiai siekiant modernizuoti įstaigas bei teikiamas paslaugas. Pokyčiai pastebimi kalbant ne tik apie pastatų renovaciją, dinaminės apsaugos įvedimą, bet ir pareigūnų mokymus“, – teigė laikinas Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius Renatas Juntonenas.
Jis pabrėžė, kad panaudojus „gerąją Norvegijos praktiką“, ypač jaučiasi darbuotojų mokymo, lavinimo kokybė. Pagal norvegų finansuojamą programą, Lietuvoje vykdomi šeši projektai, padėsiantys modernizuoti atgyvenusią bausmių vykdymo sistemą.
Specialistų teigimu, nuteistiesiems taikomų pataisos priemonių efektyvumas labiausiai priklauso nuo su šiais asmenimis dirbančių pareigūnų turimos kvalifikacijos ir gebėjimo atlikti savo darbą.
Pavyzdžiui, programos „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“ projektai, finansuojami Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis. Norvegijos Karalystė neatlygintai jau skyrė apie 7,7 mln. eurų.
„Norvegija daug metų iš savo valstybės mechanizmų finansuoja 6 projektus, tad Lietuva perėmė ir patirtį, ir mokymo programas būtent iš norvegų. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau taikomos tokios priemonės, kaip dinaminė apsauga“, - antrino Ž. Mikėnaitė.
Kalėjimų departamento vadovės teigimu, dinaminė apsauga paremta kitokiu bendravimo principu su nuteistaisiais. Kalinių prižiūrėtojai stengiasi palaikyti gerus santykius su nuteistaisiais, palaikyti su jais nuolatinį ryšį, spręsti problemas.
„Pavyzdžiui, anksčiau paprasta krata reikšdavo, kad pareigūnas išverčia kamerą, prieš tai grubiai pranešdamas „Atsistokite, išeikite“. O dabar kalinys pasitinkamas mandagiai: “Labas vakaras, ar galėčiau patikrinti po lova?“ Nuteistasis netgi pasimeta dėl tokio mandagumo, o jam išeinant pats mandagiai atsisveikina, nes jam palinki gero vakaro, padėkoja. Atsirado daugiau pagarbos, pareigūnai linkę labiau spręsti problemas, o ne bausti“, - naują praktiką apibūdino Ž. Mikėnaitė.
"Svarbiausia – žmogiškas darbas su nuteistuoju. Iš tikrųjų einame link to, kad Lietuvoje būtų ne bausmės atlikimo, o tikrai pataisos įstaigos“, – antrino R. Juntonenas.
„Manau, kad daugiausiai po kelių metų ši sistema turi išplisti po visas įkalinimo įstaigas. Žinoma, visiškai pakeisti žmonių neįmanoma. Juk nepaimsime jų smegenų ir neperkelsime, kaip iš mašinos. Bet galime kalbėti apie įtaką – galime padėti suvaldyti pyktį, išmokyti bendrauti, įsidarbinti. Nes kol kas Lietuva pirmauja pagal vidutinės trukmės bausmių skaičių – pas mus netgi daugėja tų, kurie nuteisiami laisvės atėmimo bausmėmis nuo 5 iki 10 metų. Vidurkis siekia apie šešis su puse metų, tuo tarpu Norvegijoje – iki 3 metų“, - sakė Ž. Mikėnaitė.
Numalšino visuomenės būgštavimus
R. Juntonenas pripažino, kad akivaizdžių, matomų pokyčių visuomenė gali staigiai ir nepastebėti, mat projektai bei reformos – ilgalaikiai.
„Pripažinkime, reikia keisti ne tik nuteistųjų požiūrį, bet ir pačios visuomenės į laisvės atėmimo, apribojimo sąvokas. Pažiūrėkite, kaip visuomenė skausmingai reaguoja į pusiaukelės namų įrengimą, nuteistųjų su vaikais namų įrengimą. Natūralu, kad kai kurie yra vedini senų stereotipų ir priešinasi“, – pripažino R. Juntonenas.
Pavyzdžiui, pernai rudenį Panevėžyje buvo kilęs nemenkas sujudimas, mat viename privačiame name po kelerius metus trukusių tinkamos vietos paieškų nuspręsta apgyvendinti nuteistąsias iš Panevėžio pataisos namų – iš viso 5 moteris su vaikais.
Vietos gyventojai skundėsi informacijos stoka ir atvirai reiškė nepasitenkinimą, jog kaimynystėje įsikurs nuteistosios. Būgštauta, jog su vaikais gyvenančias nuteistąsias esą lankys įtartini asmenys ir taip kels grėsmę kaimynystei.
Įsiaudrinusių vietos gyventojų tuomet neįtikino ir patikinimai, kad laisvėje ir taip gyvena dešimtys už įvairius nusikaltimus nuteistų žmonių. Tiesa, anot R. Juntoneno, problema jau esą beveik išspręsta.
„Taip jaučiamas labai didelis bendruomenės pasipriešinimas integravimo programoms. Visi nenorime matyti nusikaltusių žmonių, juos smerkiame. Tačiau jei bendruomenė neprisiims atsakomybės už tuos žmonės, jei neišties pagalbos rankos, tie nuteistieji geresni netaps“, - sutiko Ž. Mikėnaitė. Ji tikino, jog neprieštarautų, jei kalinių integracijos programoje dalyvaujantys asmenys apsigyventų kad ir jos kaimynystėje.
"Man nebūtų didelė problema. Gal netgi turėdama laisvo laiko galėčiau dirbti savanore. Mūsų pareiga - padėti tiems nuteistiesiems grįžti į visuomenę, nesmerkti už tai, ką jie padarė. Klysti visi turime teisę, kaip ir galimybę padėti", - pabrėžė Kalėjimų departamento vadovė.
Nepaisant tokio optimizmo, kol kas bandomieji projektai pamažu skinasi kelią. Tačiau, pasak R. Juntoneno, Reabilitacijos centro įrengimas yra pavyzdys, kaip keičiasi padėtis šalyje, kuri Europoje yra tarp lyderių pagal įkalintųjų skaičių.
„Tai yra maža, bet svarbi dalelytė to, ką įsisavinome. Be to, jau galime ir dalintis praktika su kaimyninėmis šalimis, o ir darbas su Norvegija nesibaigia vien finansine pagalba – vyksta bendradarbiavimas su norvegų reabilitaciniais centrais“, – pabrėžė R. Juntonenas.