Išvaizdi, jauna, bet neturėjusi vaikystės – tokiais epitetais pirmuose laikraščių puslapiuose buvo apibūdinama nužudytoji Natalija. Vilnietės gyvenimas išties buvo ne kaip eilinės dvidešimtmetės – būdama dar nepilnametė ji įsimylėjo gerokai vyresnį vyrą. Ir nors ji ištekėjo už kito, kontaktą su buvusiu mylimuoju palaikė. Tai, vėliau paaiškėjo, jai kainavo gyvybę.

Meilės klystkeliai

J. Laikovskis gyveno Šalčininkų rajone esančiame kaime iki pat 1997-ųjų, kada buvo nuteistas už žmogžudystę. Tame pačiame kaime gyveno ir nužudytoji Natalija. Su 10 metų vyresniu vyru ji susipažino dar būdama mokine. Jų draugystė netrukus virto į susižavėjimą, o vėliau susižavėjimas virto meile.

Visgi jau po tragiškų įvykių duodamas interviu J. Laikovskis sakė, kad moterį visąlaik mylėjo ir gailėjosi savo padarytos klaidos.

Žiniasklaidoje po kruvinų įvykių skelbta, kad J. Laikovskio šeima apie judviejų santykius nedaug težinojo – jo artimieji vėliau žurnalistams pasakojo, kad vyras dažniau namo parsivesdavo ne Nataliją, o kitą moterį.

Jau po tragiškų įvykių duodamas interviu J. Laikovskis sakė, kad moterį visąlaik mylėjo ir gailėjosi savo padarytos klaidos.

Visgi neilgai trukusiai draugystei buvo lemta pasibaigti – J. Laikovskis buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme ir buvo išvežtas į Vilnių, kur kalėjo tuometinėje Vilniaus griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje.

Viena palikta Natalija susirado kitą vyrą, už kurio vos sulaukusi pilnametystės ištekėjo. Greitai šeimą papildė ir gimęs vaikas, tačiau jis, panašu, nesustiprino poros saitų. Sutuoktiniai išsiskyrė, o vaiko globa atiteko Natalijai.

Ši, norėdama užsidirbti pinigų, pasirinko emigracijos kelią – išvažiavo į Vokietiją, kur šoko baruose. Buvęs mylimasis su ja tuo metu bandė palaikyti kontaktą, rašė meilės laiškus. Nėra žinoma, ar moteris jam atsakė tuo pačiu.

Netrukus mergina grįžo į Lietuvą, tik šįkart ne į gimtąjį kaimą, o Vilnių. Ten pat gyveno ir jos šeima.

Lemtingas prašymas

Tuo metu J. Laikovskis vis dar kalėjo pataisos namuose. Bausmę jis atliko tyliai, kitų kalinių neskriaudė, draudžiamų daiktų nebandė prasinešti – dėl to nebuvo užsidirbęs ir nuobaudos. Dėl to vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė buvo gerokai sutrumpinta.

Galima spėti, kad visą šį laiką nuteistasis jautė šiltus jausmus buvusiai kaimynei Natalijai. Bendravo ir su Natalijos motina, kuri savo apsilankymais praskaidrindavo niūrią kalinio rutiną.

Nuteistieji galėjo prašyti iki dešimties dienų „atostogų“, po kurių privalėjo patys grįžti į koloniją.

Ir štai – lemtinga 2000-ųjų pabaiga. Pačiame metų gale tragiškai nusižudė J. Laikovskio brolis. Sužinojęs apie tai jis kreipėsi į savo pusseserę, kurios paprašė atvykti iki pataisos namų ir paprašyti, kad jis būtų trumpam išleistas ir galėtų sudalyvauti brolio laidotuvėse.

Pagal tuomečius Lietuvos įstatymus, neturintys nuobaudų nuteistieji galėjo prašyti administracijos malonės būti trumpam išleistiems. Gryno oro įkvėpti galėjo visi, net ir žmogžudžiai.

Išeiti iš įkalinimo įstaigos buvo galima tik labai svarbiais atvejais. Nuteistieji galėjo prašyti iki dešimties dienų „atostogų“, po kurių privalėjo patys grįžti į koloniją. Išeinantiems kaliniams reikėjo pasirašyti dokumentą, kuriame nurodyta, kad slapstymasis nuo teisėsaugos gresia nuobaudomis. Pavyzdžiui, bausmės prailginimu.

Pusseserės prašymas buvo patenkintas – J. Laikovskiui buvo suteikta galimybė trumpam palikti pataisos namų teritoriją. Kadangi jo bausmės laikas buvo sutrumpintas, niekas netikėjo, kad nuteistasis gali bandyti negrįžti į įkalinimo įstaigą ir taip prasiilginti laiką pataisos namuose.

Iš pataisos namų jam buvo leista išeiti 2000-ųjų gruodžio paskutinėmis dienomis, atgal grįžti jis buvo įpareigotas 2001-ųjų sausio 3 dieną.

Šventė Naujuosius

Išėjęs iš pataisos namų J. Laikovskis kaip mat nuvyko į savo gimtinę Šalčininkų rajone – pas mamą. Sausio 31 dieną netoli jo namų esančiose kapinėse vyko brolio laidotuvės.

Vėliau laidotuvėse dalyvavę žmonės pasakojo, kad iš pataisos namų trumpam paleistas vyras jose išties dalyvavo. Negana to, daug bendravo su popu, priėjo išpažinties. Tiesa, su ką tik sūnų palaidojusia motina neužsibuvo.

Netrukus vyras pasakė, kad jam reikia kažkam paskambinti ir išėjo pas savo pusseserę. Tuo metu dar nebuvo daug mobiliųjų, todėl jam teko keliauti į artimosios namus, kur buvo laidinis telefonas.

Atėjęs pas pusseserę, kaip pats sakė, paskambino dvasininkui, su kuriuo gana ilgai bendravo. Vėliau susėdo su ja ir jos vyru prie vieno stalo ir pradėjo kalbėtis. Jau po nužudymo moteris kriminaliniam laikraščiui „Akistata“ pasakojo, kad pusbrolis liejo širdį mylįs Nataliją, kurė planus apie vedybas.

J. Laikovskis pas merginą atvažiavo romantiškai nusiteikęs – turėjo gėlių puokštę, kiek žinoma, iš pradžių gražiai elgėsi, dievagojosi ją mylįs ir norįs vesti. Tačiau šventės eigoje viskas pradėjo krypti kita linkme.

Pusseserė vėliau žurnalistams pasakojo, kad J. Laikovskis tądien buvo geros nuotaikos, nors, priminsime, prieš kelias akimirkas išlydėjo brolį į paskutinę kelionę. Tiesa, pusseserė vėliau tikino, kad artėjančios tragedijos ženklų nuteistojo veide nebuvo matyti – jis elgėsi kaip įprastai.

Netrukus jis išėjo iš artimosios namų ir patraukė Vilniaus link, kur buvo suplanuotas susitikimas su Natalija. Vėliau pradėjo aiškėti, kad šį susitikimą suorganizavo merginos motina, su kuria J. Laikovskis palaikė kontaktą būdamas už grotų.

2001-uosius nuteistasis sutiko Vilniuje esančio bendrabučio kambaryje. Kaimynai „Akistatai“ pasakojo girdėję iš bendrabučio kambario tąnakt sklidusią trankią muziką, kalbas.

J. Laikovskis pas merginą atvažiavo romantiškai nusiteikęs – turėjo gėlių puokštę, kiek žinoma, iš pradžių gražiai elgėsi, dievagojosi ją mylįs ir norįs vesti. Tačiau šventės eigoje viskas pradėjo krypti kita linkme.

Nuteistasis vis tardė moterį, ar ši lauksianti kol jis grįš iš kalėjimo. Tačiau mažą vaiką viena auginusi moteris buvo kategoriška – J. Laikovskio specialiai nelauks. Taip jam ir pareiškė.

Šis jos akibrokštas mylimajam pasirodė pernelyg skaudus. Visą vakarą gražiai bendravęs su mergina, rašęs jai meilės laiškus vyras sužvėrėjo. Prasidėjo agresijos protrūkis. J. Laikovskis griebėsi pirmo po ranka pakliuvusio daikto – lygintuvo laido ir juo pradėjo Nataliją smaugti.

Moteris po kiek laiko po smaugimo pradėjo atsigavinėti, tačiau J. Laikovskis vėl griebėsi laido, o vėliau suvarė į ją peilį. Šie sužalojimai buvo lemtingi – moteris nuo jų mirė. Tolesnė įvykių eiga tą vakarą viešai nebuvo skelbiama.

Mirusią moterį bendrabučio kambaryje rado tik po kelių dienų. Natalijos mama, nesulaukusi žinios iš dukros, atvažiavo prie jos gyvenamosios vietos. Pravėrusi kambario duris ji rado be gyvybės ženklų gulinčią dukrą.

Slapstėsi

Iš pradžių pareigūnai dėl padaryto nusikaltimo įtarinėjo du žmones. Savo nuomonę jie pakeitė ir apsiribojo tik vienu J. Laikovskiu kai šis, pasibaigus laikino paleidimo laikui, negrįžo į pataisos namus.

Prasidėjo pusantro mėnesio trukusios paieškos. Pareigūnai dingusio vyro ieškojo visur – apvažiavo jo artimųjų ir kitų su įvykiu galimai susijusių asmenų namus. Žiniasklaidoje buvo išplatintos J. Laikovskio nuotraukos, žmonės buvo kviečiami pranešti apie asmenis, panašius į bėglį.

Tačiau jo vis nepavyko rasti. J. Laikovskis, kaip po to paaiškėjo, buvo labai paranojiškas – tik išgirdęs menkiausią sireną ar suuodęs pareigūnus puldavo bėgti. Iš pradžių nusikaltėlis gyveno Vilniuje, kur slapstėsi su benamiais. Jis slėpėsi vietose, kur normalūs žmonės nelabai ir pasirodo.

Vėliau jis pakeitė taktiką ir patraukė į motinos namus Šalčininkų rajone. Ten kurį laiką gyveno. Pareigūnai visada įtarė, kad vyras gali būti mamos namuose, tačiau ji net ir žurnalistams tikino, kad niekada neslėptų bėglio sūnaus.

Išsigandęs bėglys, supratęs, kad nebepavyks pabėgti, dar bandė slėptis po mamos lova, tačiau ten pat ir buvo surastas.

Visgi pareigūnai vykdė vieną reidą J. Laikovskio mamos namuose. Tąkart jis sugebėjo pasislėpti dar prieš pasibeldžiant pareigūnams – paranojiškas vyras, vos išgirdęs šunį lojant tekinas nulėkė į miško tankmę, kur pasislėpė nuo teisėsaugos organų. Naktį jis praleido tvarte.

Tačiau pareigūnai buvo beveik įsitikinę – žmogžudys yra pas mamą. Todėl vieną vakarą, praėjus maždaug pusantro mėnesio po jo dingimo, apsupo motinos namus ir tik tada pasibeldė į duris.

Išsigandęs bėglys, supratęs, kad nebepavyks pabėgti, dar bandė slėptis po mamos lova, tačiau ten pat ir buvo surastas. Jis nesipriešino ir savanoriškai prisipažino nužudęs mylimąją Nataliją.

Prašė atleidimo

Jau netrukus buvo paskelbtas nuosprendis žudikui – kalėjimas iki gyvos galvos. Jis perkeltas į Lukiškių kalėjimą, konfiskuotas visas J. Laikovskio turtas. Žiniasklaida dar ilgai aptarinėjo jo slapstymosi nuo policijos, nužudymo aplinkybes ir priežastis. Pasibaigus teismo procesui dėmesys aprimo.

Tačiau tylą pralaužė LNK laidos „Atleisk“ ir „Lietuvos žinių“ žurnalistų apsilankymas Lukiškėse. Laidos kūrybinė komanda apsilankė kalėjime, kur 4 nuteistieji prieš kameras atgailavo už savo padarytas nuodėmes ir prašė atleidimo. Tarp jų buvo ir J. Laikovskis.

Noriu atsiprašyti savo ir nužudytosios motinos. Daug skausmo joms suteikiau atėmęs gyvybę moteriai, kurią mylėjau. Ką padariau, suvokiau čia, kalėjime. Tai buvo didelė klaida.
Josifas Laikovskis

„Noriu atsiprašyti savo ir nužudytosios motinos. Daug skausmo joms suteikiau atėmęs gyvybę moteriai, kurią mylėjau. Ką padariau, suvokiau čia, kalėjime. Tai buvo didelė klaida“, – tyliai „Lietuvos žinių“ žurnalistei bėrė J. Laikovskis.

Jis dievagojosi mylėjęs moterį ir gailėjo gyvo likusio jos vaiko.

„Man labai gaila, kad našlaitis liko jos sūnelis, jam dabar turėtų būti apie pustrečių metų“, – sakė jis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (14)