Išprusęs, mandagus ir pagarbus
Grynesnio oro gurkšnio „tulpinis“ A. Andrušaitis pasiekė po trylikos metų, praleistų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
2014-aisiais vykusio teismo posėdžio metu bausmę už labai sunkius nusikaltimus atliekantis A. Andrušaitis buvo įvardytas kaip noriai dalyvaujantis grupiniuose užsiėmimuose, sportuojantis ir sutariantis su kitais nuteistaisiais.
Išprusęs, pagarbus, mandagus, prisitaikantis ir nelinkęs pasiduoti kitų įtakai – tokie epitetai skambėjo teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas „tulpinio“ likimas.
Tokie epitetai turėjo stebinti, nes būtent „Tulpiniai“, kuriems priklausė ir A. Andrušaitis, vadinami žiauriausia Lietuvoje kriminaline grupuote. Pagrindiniai vadeivos šaudė visus, kurie buvo ar galėjo būti nepalankūs.
Ir ne tik šaudė. „Tulpiniai“ savo aukoms kirsdavo galvas ir jas slėpdami atskirai nuo kūnų. Gauja galvojo, kad taip bus sunkiau nustatyti tapatybes. Su savo aukomis susidorodavo ir juo skandindami bačkose prie „Tulpinių“ dvaro esančiame ežere.
Teismas nusprendė, kad A. Andrušaitis prisidėjo prie 20 žmonių nužudymų, nors pats "tulpinis" tokį teismo verdiktą vadino neteisingu ir bandė teikti apeliaciją teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai. A. Andrušaitis prašė bylą jo atžvilgiu nutraukti, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.
Savo kaltės A. Andrušaitis taip ir nepripažino. Dar 2013-aisiais, kai jis prašė teismo perkelti jį į Pravieniškių pataisos namus, teigė, kad byla buvo sufabrikuota.
Gaujos nariai, V. Baltušis ir A. Vertelka, taip pat buvo nubausti bausmėmis kalėti iki gyvos galvos. Teismas paskelbė, kad V. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, A. Vertelka – 11.
Prie 12 žmonių nužudymo prisidėjo ir dar vienas gaujos narys – Dainius Skačkauskas.
Pareigūnai turėjo duomenų, kad prie „Tulpinių“ nusikaltimų prisidėjo ir daugiau asmenų, tačiau jie teismo nesulaukė. Gauja atsikratė sau nepalankiais bendrais.
Būtina paklusti
Panevėžyje gyvenę „Tulpiniai“ susibūrė kaip kiemo draugų gauja. Iš pradžių visi buvo lygūs, tačiau po kurio laiko stipriausios asmenybės išryškėjo. Lyderiais tapo tie, kurie nedvejodami spausdavo ginklo gaiduką.
Nors vienas kitą jie vadino draugais, net kreipdavosi taip vienas į kitą. Beje, vienas kito nekrikštijo ir pravardėmis. Iki šiol visi žinomi tik vardais ir pavardėmis, priešingai nei daugelyje kitų gaujų.
Prisidengę draugų etikete jie bandė paneigti ir visus savo nusikaltimus. Pareigūnams jie teigdavo, kad juos sieja tik tai, kad yra užaugę viename mieste, netoliese esančiuose kiemuose, o nuotraukos, kuriose užfiksuotos bendros puotos esą buvo tiesiog atsitiktinumas.
„Tulpinių“ lyderis buvo ir V. Baltušis. Pasipriešinimas V. Baltušiui reiškė mirties nuosprendį.
Tai, kad jo galia buvo beribė, įrodo ir tai, kad A. Andrušaitis, net žinodamas, kad jo ieško policijos pareigūnai, neišvyko iš Panevėžio. Gaujoje galiojo griežtos taisyklės, o viena jų – negalima išvykti iš Panevėžio be vado leidimo.
„Tulpiniai“ teisme:
Būtent jo tuomet, kai pareigūnai vieną po kito suiminėjo gaujos narius, ir negavo A. Andrušaitis. Nuo pareigūnų jis slėpėsi viename bute Panevėžyje.
Beje, leidimo iš V. Baltušio negavo dėl to, kad pastarasis tuo metu jau buvo suimtas.
Keista asmenybė
A. Andrušaitį, kuris buvo gerokai žemesnio statuso nei A. Vertelka ar V. Baltušis, su „Tulpinių“ byla dirbę pareigūnai apibūdina kaip savotišką asmenybę be emocijų.
LRT dokumentiniame cikle „Nematoma Lietuvos istorija“ tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis pasakojo, kad A. Andrušaitis esą pats galėjo tapti savos gaujos auka.
„Jo asmenybė tokia keista – su juo kalbi kokias keturias valandas, joks jo veido raumuo nevirpteli, nieko neatsako. Net lūpų neapsilaižo, sėdi kaip mumifikuotas žmogus ir bejausmis daiktas. Pirmą kartą susidūriau su tokiu fenomenu – atrodo visiškai be jausmų“, – A. Andrušaičio elgesį LRT dokumentiniame cikle apibūdino A. Matonis.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras pasakojo, kad jokių emocijų nekėlė ir susitikimai su šeimos nariais. Esą susitikimų metu A. Andrušaitis kalbėdavo visiškai bereikšmius dalykus apie buitį.
Patikimas vykdytojas
A. Andrušaičio vaidmuo gaujoje buvo nusikaltimų vykdymas. Kaip LRT dokumentikoje teigia to meto pareigūnai, jis galėjo veikti bet kokiomis sąlygomis.
„A. Matonio teigimu, būtent A. Andrušaitis kulkomis baigė varpyti komisarą Sergejų Piskunovą ir prokurorę Vidą Kazlauskaitę, kai sužeistas V. Baltušis paspruko, – rašoma LRT dokumentikos cikle „Nematoma Lietuvos istorija“. – Per S. Piskunovo užpuolimą A. Andrušaitis neprarado savitvardos, nors padėtis buvo įtempta. Į kojas sužeistas V. Baltušis metęs ginklą bėgo iš sodų, o viską įvertinęs A. Andrušaitis ėmėsi tvarkyti padėtį. Šaudymui nurimus, nuėjęs paleido kontrolinį šūvį policininkui į galvą. Išjungė automobilio šviesas, uždarė dureles, paėmė savo lyderio numestą ginklą.
A. Andrušaitis nepripažįsta savo kaltės, todėl ir tąkart nedavė jokių parodymų, nors, pareigūnų žiniomis, dažnai būdavo vienintelis likęs gyvas nusikaltimų dalyvis.
Ne vien tik A. Andrušaitis buvo tylus. Pareigūnai taip ir nesužinojo, kur paslėptos kai kurių asmenų galvos.
Paieškas apsunkino ir tai, kad „Tulpiniai“ savo aukas slėpdavo miškuose, todėl pareigūnai nusprendė badyti žemę strypais. Taip esą iš žemės pradėtų sklisti kvapas, kurį užuostų šunys.
Kiesų nužudymas
LNK žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu pasakojama, kad A. Andrušaitis prisidėjo ir prie mažeikiškių Kiesų nužudymo.
Generalinis „Mažeikių naftos“ direktorius Gediminas Kiesus, jo dvidešimtmetis sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas dingo 2000 liepą. Tuo metu G. Kiesus buvo vienas turtingiausių žmonių Lietuvoje.
Sūnaus į Vilniaus oro uostą pasiimti atvažiavęs G. Kiesus nė nenutuokė, kad tai – jo paskutinė kelionė.
„Tulpiniai“ Kiesus sekė persirengę policijos pareigūnai. A. Andrušaitis su Romualu Čeponiu sekė šiems iš paskos. Civiliais rūbais vilkintys gaujos nariai buvo vadinamoji priedangos grupė, nors ir patys buvo ginkluoti.
Tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ rašoma: „G. Kiesaus visureigį „tulpiniai“ sustabdė įjungę mėlyną švyturėlį ir pradėję mojuoti kelių policininkų lazdele. Automobiliams sustojus, viskas vyko labai greitai. Sustabdytieji išlipo. Jų rankos buvo surakintos antrankiais. G. Kiesui ir jo vairuotojui ant galvų buvo užmauti maišai. Jų pagrobėjai turėjo tik du. Tai liudija, kad grobti trečią žmogų nebuvo pasiruošta. Atvažiavo priedangos grupė.
Surakintus pagrobtuosius „tulpiniai“ sugrūdo į savo automobilius. G. Kiesaus visureigį R. Čeponis nuvairavo atgal į Vilnių. Sustojo prie vieno daugiabučio. Liudytojai vėliau pasakos: „Jaunuolis ramiai išlipo. Užrakino ir nuėjo“. Dviem automobiliais pagrobtuosius nuvežė į Čiūrų kaime esančią kaimo turizmo sodybą“.
Šis įvykis pareigūnams tapo itin sunkia mįsle, kol „Tulpiniai“ nepakliuvo jiems į rankas dėl visiško atsitiktinumo. Pareigūnai užfiksavo, kad buvo skambinta iš mobilaus telefono, kuris buvo dingęs per pagrobimą.
Pareigūnai nustatė, kam buvo skambinta, tačiau adresatas – niekuo dėta vilniečių šeima. Kiek vėliau buvo nustatyta, kad šios šeimos dukrai skambino jos draugė – mažametė buvo A. Vertelkos sugyventinės dukra.
Po šio skambučio prasidėjo „Tulpinių“ žlugimas – pareigūnai vieną po kito suėmė gaujos narius, nors jie savo kaltę neigia iki šiol, o gaujos galva – A. Vertelka – iki šiol svajoja apie senatvę laisvėje.
Tarp kalėjimo sienų
Visiškai kitokį savo veidą A. Andrušaitis parodė atsidūręs Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Už grotų patekęs gaujos narys įsiliejo į bendruomeninę veiklą, stengėsi dalytis gerais darbais.
A. Andrušaitis ne vienerius metus dalyvavo Lietuvos kalinių globos draugijos organizuotoje labdaros programoje „Dovanų bankas“ – gamindavo kalėdines dovanas, kurios vėliau buvo dovanojamos Vilniaus miesto ar apylinkių senelių namams.
Prašydamasis į pataisos namus A. Andrušaitis gyrėsi, kad jo pagaminti kilimėliai vienais metais buvo vieni gražiausių.
Kirto galvas, skandino ir sprogdino
„Tulpinių“ vardas Panevėžyje ėmė sklisti dar 1991 m. Į kalėjimą iki gyvos galvos „tupliniai“ pasiųsti už daugiau nei dvidešimt nužudymų, kurie buvo padaryti 1993-2000 metais.
Gauja žudydavo net savus. 1999 metais jų auka tapo „tulpinis“ Saulius Janonis. Vyriškio kūnas buvo įkištas į metalinę statinę ir paskandintas Dubulių tvenkinyje.
Kai kurias aukas tame pačiame ežere skandindavo įbetonuodami kojas į indus, kad neišnirtų.
2000 m. Panevėžyje buvo susprogdintas stomatologijos kabinetas.
1994 metų rugsėjo 21 dieną kelyje Pasvalys-Panevėžys buvo apšaudytas važiuojantis automobilis. Juo iš laidotuvių Biržuose vyko keturi vyrai. Nuo kulkų žuvo trys – Gintaras Maskoliūnas, Pavelas Sereikis ir Gintaras Tamošiūnas.
Kirsdami galvas „tulpiniai“ įsivaizdavo, kad taip kūnus, jei juos rastų, bus sunkiau identifikuoti. „Mažeikių naftos“ vadovas G. Kiesus bei jo sūnus buvo nušauti šūviais į galvą. Į duobę miške lavonai buvo sumesti išrengti nuogai ir be galvų. Būtent po Kiesų nužudymo pareigūnams atsitiktinumo dėka pavyko sučiupti gaujos vadeivą, o vėliau ir visus kitus, prie žiaurių nusikaltimų prisidėjusius asmenis.
Nukirstas mažeikiškių galvas, sudėtas į prekėms skirtus maišelius, tolyn į mišką vežė pats A. Vertelka su bendru.
Kai kuriuos lavonus, norėdami sunaikinti įrodymus, degindavo.
1993-2000 metais įvykdyti „tulpinių“ nusikaltimai buvo aprašyti 62 baudžiamosios bylos tomuose.
Planavo įsigyti „mėsmalę lavonams“
Žiaurias egzekucijas savo sodyboje vykdę „tulpiniai“ planavo įsigyti mėsmalę, kurioje galėtų traiškyti lavonus, rašoma žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“.
Kaip įsigyti mėsmalę, tinkančią malti nužudytiems žmonėms, ne kartą buvo aptarinėjama „tulpinių“ lyderių susibūrimuose.
Tokį įrenginį jie būtų įsigiję, jei ne kažkurio konsultanto praktiška pastaba: mėsos perdirbimo įmonėse malama atvėsinta skerdiena. Jeigu ne, mėsmalės stringa. Atvėsinimas, kaip ir lavonų pjaustymas bei deginimas, ilgai trunkantis procesas.
Idėjos įsigyti žmonių mėsmalę buvo atsisakyta tik dėl per ilgo paruošimo proceso ir nenoro sukelti įtarimų perkant didelį šaldytuvą.
„Tulpinių“ dvaras Panevėžyje: