1990-ųjų balandžio 18 dieną Sovietų Sąjungos valdžia Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą.
Ji truko 75 dienas, o blokados padarinius šalis jautė dar ne vienus metus.
1990 m. balandžio 3 d. Michailas Gorbačiovas ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti kovo 11-ąją priimtus įstatymus bei atkurti iki šios dienos buvusią padėtį.
Balandžio 18 d. 21 val. 30 min. grasinimas buvo įgyvendintas: Lietuvai nutrauktas visas naftos tiekimas, 80 proc. sumažintas dujų tiekimas, apribotas degalų pardavimas, sustabdyti ešelonai su jau siunčiamomis prekėmis ir žaliavomis. Iš viso buvo nustota tiekti 40–60 rūšių žaliavos ir produktų.
Tomis dienomis darbą pradėjusi pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė neišbuvo nė metų, tačiau ji nusipelnė pagyrų už pastangas įveikti ekonominę blokadą ir atvertą langą į pasaulį.
Ši Vyriausybė buvo sudaryta 1990 m. kovo 17 d., o ministrų kabineto nariai prisiekė tų pačių metų balandžio 11-ąją.
Nepraėjus nė savaitei prasidėjo blokada.
Šiandienos aktualijos primena blokados laikus
„Jei Sacharoje kurtų komunizmą, po poros metų ten trūktų smėlio“, – ši frazė, prieš trisdešimt metų nuskambėjusi iš pirmojo nepriklausomos Lietuvos prekybos ministro Alberto Sinevičiaus, jau tapo chrestomatine ir neatsiejama nuo to laikotarpio realijų.
Svarbiausia jų – nepaklusniajai Lietuvai Sovietų Sąjungos taikyta ekonominė blokada, tapusi dideliu išbandymu.
Pašnekesys su penkiose pirmosiose vyriausybėse dirbusiu prekybos ministru, 77-erių A. Sinevičiumi apie tuometę blokadą nori nenori vis pakrypsta į šių dienų realijas. Koronaviruso pandemija, klupdanti pasaulį, taip pat ir mūsų šalį, iš dalies primena tą skaudžią kasdienybę, kurią, bandydama išsiveržti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, patyrė Lietuva.
Kalbėdamas apie pirmąją Vyriausybę, A.Sinevičius pabrėžė, kad tuomet visi dirbo vienam tikslui.
„Nebuvome labai gražiai apsirengę, galbūt nemokėjome tiek užsienio kalbų, kiek dabar moka ministrai. Tačiau buvome skirtingos gyvenimo ir darbo patirties turintys žmonės“, – sakė jis.
Vaišindamas buvusio kolegos, materialinių išteklių ministro Romualdo Kozyrovičiaus žmonos Kristinos keptu karaimišku pyragu, jis pasidžiaugė, kad su pirmosios Vyriausybės ministrais draugystė tęsiasi iki šiol. Progų susitikti randa beveik kas mėnesį. Tiesa, laikas daro savo. Anapilin jau išėjo Romualdas Ozolas, Kostas Birulis, Vaidotas Antanaitis, Romualdas Sikorskis, Algimantas Nasvytis, jau septynerius metus po insulto gera sveikata nedžiugina ir buvusios premjerės Kazimieros Prunskienės.
V. Sinevičiaus namai klote nukloti istorinėmis nuotraukomis – ir to meto, ir vėlesnėmis. Pašnekovas tikėjosi trisdešimtmečio proga savo archyvu pasidalinti su kolegomis, tačiau dabar jau tenka susitaikyti su mintimi, kad dėl koronaviruso susitikimą teks atidėti vėlesniems laikams.
Blokados metu pasinaudojo kooperatyvais
– Esate ir tų laikų liudininkas, ir dalyvis. Papasakokite, kaip klostėsi įvykiai?
– 1990-ųjų pradžioje pas mane užėjo jau paskirtas pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius ir pasiūlė tapti jo pavaduotoju lengvajai, vietinei ir buitinei pramonei. Neabejodamas sutikau – darbas buvo žinomas, vadovai pažįstami, tad – pirmyn.
Tuo tarpu buvo skubiai formuojamas Ministrų kabinetas.
Kol dirbau lengvosios pramonės ministro pavaduotoju, vienu klausimu teko apsilankyti pas K. Prunskienę, kurios anksčiau visai nepažinojau. Aptarėme reikalus ir po kurio laiko ji man pasiūlė užimti prekybos ministro pareigas.
Pasakiau, kad jau pažadėjau dirbti su R. Jasinavičiumi. Po kurio laiko jis man skambina ir siūlo sutikti, nes mums, pažįstantiems vienas kitą, bus lengviau tvarkyti kainų reikalus, vaduotis iš įvairių sąjunginių fondų bei jų skirstymo.
– Pirmoji Vyriausybė yra sulaukusi pagyrų už ypatingą susitelkimą blokados akivaizdoje. Kokia ji buvo jūsų akimis?
– Turėdami skirtingos patirties ir būdami skirtingų pažiūrų mes, ministrai, sudarėme, man regis, darnų kolektyvą, kuris po poros mėnesių dirbo jau gana sklandžiai. Vieni turėjome dešimtmečiais skaičiuojamą administravimo ir valdymo patirtį, kiti – puikų teorinį makroekonomikos išmanymą. Mūsų Vyriausybėje buvo profesorių, docentų, inžinierių ir humanitarų.
Bet svarbiausia, kad visi iki vieno jautėme ryžtą, susiklausymą, pagarbą vienas kitam, norą siekti vienintelio tikslo – įtvirtinti Nepriklausomybę.
Likimas lėmė dirbti penkiose Vyriausybėse, tačiau brangiausi atsiminimai apie pirmąją.
– Kaip blokados metu buvo organizuojamas darbas?
– Kiekvieną rytą susirinkdavo blokadinė komisija ir spręsdavo, ką reikia daryti. Neskaičiavome valandų, nepaisėme, ar diena, ar naktis. Būdavo – parlekiu namo, nusiprausiu, pasikeičiu marškinius ir vėl į darbą. Ir taip ištisomis savaitėmis.
Ačiū Dievui, tais laikais ministras buvo tikras savo srities šeimininkas. Prieš priimant sprendimus jam nereikėjo prašyti partijos ar frakcijos leidimo.
Blokados laikais tų žaibiškų sprendimų per dieną buvo dešimtys. Jeigu tais laikais ministrai būtų valdomi partijų, frakcijų, kaip dabar – garantuoju, blokada mus būtų užspaudusi per dvi ar tris savaites.
Įsivaizduokite: pinigai – rusiški, emisija – ne mūsų rankose, vien sovietinės kariuomenės – 30 tūkst. kariškių, geležinkeliai, žaliavų tiekimas, sienos apsauga, energetiniai ištekliai ir dar daugybė dalykų, kuriuos valdėme ne mes.
Blokada padėjo atrišti rankas iniciatyvai, verslui, greitai išmokė apeiti įvairias kliūtis iš Sovietų Sąjungos pusės apsirūpinant žaliavomis, būtinomis prekėmis, taip pat ir lietuviškų prekių pardavimui.
– Kokių nesutarimų, ginčų kildavo?
– Tik pradėję dirbti su kolegomis – ekonomikos ministru Vytu Navicku ir socialinių reikalų ministru Algiu Dobravolsku – sutarėme kai kurioms itin kokybiškoms ir importinėms prekėms žymiai padidinti mažmenines kainas.
Tais laikais žmonės pinigų turėjo – trūko tik prekių. Po savaitės įrengėme kelias parduotuves vadinamai komercinei prekybai. Nebuvo kada įvairiems derinimams ir aiškinimams.
Daugiausia problemų buvo su finansų srities senbuviu, ministru Romualdu Sikorskiu – jis norėjo, jog visos papildomos įplaukos patektų į biudžetą, o aš – kad dalis būtų skiriama savivaldybėms ir prekybai. Po ilgų ir įnirtingų ginčų sutarėme: biudžetui – 10 proc., savivaldybėms - 10 proc., prekybai - 10 proc. Visi liko patenkinti ir suinteresuoti. Tai buvo pirmas drąsesnis judesys tolesnei kainų politikai, jų liberalizavimui.
Tiesa, kainų padidinimas ir nuvertė mūsų Vyriausybę, tiksliau sakant – jos pirmininkę K. Prunskienę, mat daugelis ministrų kitose Vyriausybėse dirbo ir vėliau.
– Kokią patirtį jūs pats atsinešėte?
– Pramonėje dirbau nuo keturiolikos metų. Tėtis buvo politinis kalinys – man buvo vos šešeri, kai jį suėmė. Likau vyriausiu gaspadoriumi, turėjau padėti mamai rūpintis mažesnėmis sesutėmis. Ir mokantis mokykloje, ir studijuojant teko ragauti visokių darbų. Vėliau įsidarbinau Kauno K. Giedrio kailių fabriko susivienijime. Čia ir „užaugau“ iki direktoriaus pavaduotojo, vėliau tapau „Baltijos“ siuvimo fabriko generaliniu direktoriumi.
Prieš paskiriant ministru, mane Seime taršė kelias valandas. Sakė: „Kaip buvo galima tiek metų išdirbti kailių fabrike neapsivogti.“
Įdomi mūsų kompanija toje Vyriausybėje susirinko: Dariui Kuoliui nebuvo nė trisdešimties, A. Nasvyčiui ir V. Antanaičiui – apie šešiasdešimt. Bet čia buvo svarbūs ne metai, o administravimo patirtis. Kai žmogus nepatyręs, valdyti visus procesus nėra lengva.
Anuomet ministru negalėjo tapti bet koks piemuo, jis turėjo išmanyti savo pareigas, suprasti, ką daro. Dabar partijos žmogus ateina ir nežino, ar jį paskirs kultūros, ar finansų ministru.
Ar jūs įsivaizduojate, kas būtų, jei neliktų elektros, naftos, aliejaus, cukraus, gydytojų, policininkų? Būtų katastrofa. O, štai, jei dingtų visi politikai, įvairūs į valdžią atėję profesoriai, kurie gali kiekvienu klausimu kalbėti – nebūtų jokios tragedijos.
Todėl galvoju: jei šiandien būtų paskelbta tokia blokada, per savaitę neliktų nieko. Nei energijos tiekimo, nei dujų, nei naftos. Nes nėra ryšių. Štai, išsiaiškino, kad „Grigeo“ įmonė teršia vandenį. Taigi čia kanalizacijos klausimas. Sėdi Seimas ir tris dienas svarsto kanalizacijos reikalus. Juk yra atsakingas ministras – tegu ir tvarko. Tai departamento, ministerijos klausimas. O kiek tarnybų tuo užsiima?
Nežinia kas nutiktų, jei dabar būtų blokada.
– Su kokiomis svarbiausiomis blokados sukeltomis negandomis teko susidoroti?
– Tais laikais 85 proc. pinigų į biudžetą grįždavo iš prekybos. Žmonės turėjo sukaupę daug pinigų, o prekių katastrofiškai trūko. Tokia buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovų tradicija. Tu paskelbk komunizmą Sacharoje ir po trijų metų trūks smėlio.
Nesvarbu, kad savikainos kaštai būdavo dideli, o kainos juokingos. Arba priešingai. Tarkime, alkoholio situacija – jo savikaina buvo nedidelė, tačiau parduotuvėje kaina jau būdavo gerokai išaugusi. Tą dalį nurėždavo ir ja padengdavo darbininkų maistą valgyklose. Būdavo neįtikėtinai pigu. Bet tokie dalykai negalėjo tęstis ilgą laiką.
Prasidėjo ekonominė blokada. Tai reiškia, kad buvo užsukti svarbiausi kraneliai – naftos, dujų, elektros. Iš karto sustojo „Mažeikių naftos“ gamykla. Kad ji efektyviai dirbtų, per mėnesį turėjome gauti maždaug 12 mln. tonų naftos žaliavos. Tuoj pat neliko ir dujų. Lietuvai reikėjo 4 mlrd. kubinių metrų. Dalis to kiekio tekdavo Bronislovo Lubio „Achemai“ (tuomet Azoto trąšų gamykla – red.), dalis – likusiai Lietuvai. Tad dėl dujų greitai sutarėme su B. Lubiu. Jis sumažino savo apimtis ir dalį atidavė Lietuvai. Sumažinome katilinių pajėgumus, dar sutaupėme ir niekas nesušalo.
Labai trūko juodųjų ir spalvotųjų metalų. Juos naudodavo staklių gamyklose, kurių Lietuva turėjo ne vieną. Tarkime, grąžtams gaminti reikėjo specifinio legiruoto metalo. Nemaža dalis F. Dzeržinskio staklių gamyklos produkcijos buvo eksportuojama. Šveicarai pirkdavo koordinacines staklių galvutes.
– Kokių konkrečių veiksmų ėmėtės, kad šalyje būtų sumažintas prekių stygius?
– Lengvoji pramonė tais laikais siekdavo apie 38 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Todėl didelės tragedijos dėl jos nebuvo.
Vos atėjęs į valdžią, M. Gorbačiovas pamatė, kad Rusijai – šakės. Todėl leido veikti kooperatyvams. Blokados metu mes tuo puikiai pasinaudojome. Kooperatyvai į Rusiją veždavo viską, ką tik galėjo, o atgal parveždavo to, ko reikėjo mums.
Įmonėse gulėjo daugybė nelikvidžios produkcijos. Tarkime, sovietiniais laikais iš Kazachstano ir Kirgizijos gaudavome 2 mln. avikailių. Iš jų 8–12 proc. būdavo panaudojami karinei pramonei. Pamenate tas žiemines kareiviškas kepures? Kita dalis – kailiniams, kitiems gaminiams iš kailio. Visa tai iškeliaudavo į Rusiją, dažniausiai – į Sibirą.
Lietuvai iš tų kailių likdavo apie 10-12 proc. Iš jų dažniausiai siūdavome vaikiškus kailinukus, kailines kepures.
Tą Lietuvoje sukauptą rezervą paimdavo kooperatyvai ir varydavo pro visą plačiąją Sovietų Sąjungą ir mums atveždavo to, ko reikėjo.
Tie kooperatyvai, dar žinomos kaip pirmosios smulkiosios įmonės, ant savo pečių atlaikė visą smūgį. Mes sudarėme ilgą sąrašą, kuriame buvo surašyta, ko negalima išvežti iš Lietuvos. Tarkime, vaikams trūko uogų, vitaminų. Todėl neleidome išvežti nei aronijų, nei serbentų, nei džemų. Taip pat vaikiškų drabužių, batų.
– Blokados metu Vyriausybės nariai ieškojo paramos ir už Sovietų Sąjungos ribų. Papasakokite apie pirmąsias tokias keliones.
– Blokados metu kartu su K. Prunskiene teko keliauti į Kanadą, Ameriką, Vokietiją, Prancūziją ir Didžiąją Britaniją. Iš pradžių nuskridome į Kanadą, kur turėjome keletą susitikimų. Tada – į Ameriką, pas George'ą Bushą, vėliau – pas Margaret Thatcher, pas Francois Mitterransą ir Helmutą Kohlį. Su H. Kohliu Kazimierai buvo lengviausi – jie buvo pažistami ir puikiai susikalbėjo vokiškai.
Jie visi buvo gudrūs kaip velniai – dešimt lietuvių galėjo parduoti, kad tik palaikytų gerus santykius su M. Gorbačiovu. Teisingai sakė Winstonas Curchillis: „Kur prasideda biznis – baigiasi draugystė“.
– Lietuva laukė pažadėtojo naftos tanklaivio. Kodėl jis taip ir neatplaukė?
– Tai garsusis Juozas Kazickas Lietuvai buvo pažadėjęs suveikti naftos. Jį pažinojau dar nuo 1989-ųjų, kai kartu su B. Lubiu ir G. Vagnoriumi vykome į Ameriką mokytis verslo. Aš jam sakiau: „Kuveite naftos – kiek nori, bet kaip mes ją atsigabensime. Ir kaip gi ji pasieks „Mažeikų naftą“ – juk visa nafta keliauja vamzdžiu“. Nebuvo ir tinkamo gylio uoste, kad įplauktų tanklaivis. Ta žinia apie tanklaivį buvo skirta visuomenei nuraminti.
Visokiais būdais bandėme gauti to, ko Lietuvai labiausiai trūko.
Lietuvai labai stigo aviacinio kuro, tad prikrovėme pilną lėktuvą sviesto ir nuskraidinome į Azerbaidžaną. Iš ten mums atgabeno du ešalonus kuro.
Štai jums kiti konkretūs pavyzdžiai: Surgute statėme mokyklas, nutiesėme 150 kilometrų kelių. Už tai gavome tam tikrą kiekį naftos, kuri Lietuvą pasiekė „Družbos“ vamzdžiu.
Bet ir „prie ruso“ jų trūkdavo. Man dirbant „Baltijos“ fabrike atėjo toks metas, kai neliko benzino. Mašinos stovi, produkcija guli.
Turėjau vieną cechą Rukloje. Ten ruošdavo karius Afganistanui. Tame ceche dirbo 250 moterų, merginų, daugiausia – kariškių žmonos, dukterys. Mes kariškiams pasiuvome užuolaidas, o jie mums už tai parūpindavo degalų.
Blokados laikais iš Šiaulių karinės bazės nemažai pavyko išpešti. Jų lėktuvais į Lietuvą pargabenome ir tremtinių palaikus.
– Kiek pinigų tuo metu turėjo pati Lietuva?
– Lietuva savo sąskaitoje turėjo labai nedaug – šiek tiek rublių, šiek tiek dolerių. Bet buvo tokia protinga bankininkė – „Vnešnekonombank“ vadovė D. Tučkienė, kuri vis pamokydavo, patardavo. Tuo tarpu SSRS centriniame banke buvo toks sukalbamas rusas. Pasakydavai, kad reikia vaistams ir leisdavo paimti pinigų.
Visiškai dingo mamos pieno pakaitalai, vaikiški mišiniai „Tutteli“ ir „Similac“. Jų ir šiaip Lietuvoje būdavo mažai, o per blokadą – dingo visai. Mes turėjome 40 tūkst. tonų savo ir perdirbimui skirto rudojo cukraus iš Kubos. Už tą cukrų Kubai mainais duodavome lajaus. Taigi susitarėme, kad cukrų atiduosime suomiams, o jie mums duos vaikų mišinio. Tokių mainų būdavo daugybė.
Atsiskaitydavo šaldytuvais
– Po 75 dienų blokada buvo nutraukta, tačiau visuomenė ją jautė ne vienerius metus. Kaip reikalai klostėsi toliau?
– Lietuvai ir Sovietų Sąjungai pasirašius moratoriumą, blokada buvo nutraukta. Mes greitai susiskambinome su Maskva, išdėstėme, ko mums reikia ir nuvažiavę pradėjome pasirašinėti Lietuvai naudingas sutartis.
Juk visos pusės buvo suinteresuotos, kad tos blokados nebūtų. Tada atsirado konkretumo, kuriomis prekėmis apsikeičiame. Pasinaudojome tuo, kas pagal SSRS planinę ekonomiką buvo numatyta „Gosplane“ (SSRS Valstybinio plano komitete – red.). Tarkime, sutartis buvo sudaryta su kokiu Krivoy Rogu – kiek jie turi į Lietuvą patiekti metalo, tiek mes atitinkamai prikrauname lentų, ir kitų produktų.
Pradėjome pasirašinėti tiesiogines sutartis.
Būdavo, nuvažiuoji į Maskvą, į Prekybos ministeriją arba į „Gosplaną“, pas tuometį jo vadovą Jurijų Masliukovą. Iškeikia visaip mus, bet ir mes nenusileidžiame. Vieną kartą nuskridome su K. Prunskiene, o J. Masliukovas ir sako: „Na, Albertas, na jis ir duoda. Ir ką su juo daryti“. Nes aš sakydavau: „Neduosi man to ir to, iš Kuro aparatūros gamyklos negausi siurblių. Arba iš Vinco Babiliaus vadovaujamos „Vingio“ gamyklos – vienfazių skaitliukų“.
Taip būdavo pasirašomos sutartys.
Atsimenu jau vėliau, dirbant B. Lubio vyriausybėje, sovietams su prekėmis buvo itin striuka. Tai Bronislovas man ir sako: „Albertai, imk lėktuvą – skrisk sudaryti sutarčių“.
Tada su savo pavaduotoju Dariumi Rumsku ir tuomečiu Užsienio reikalų ministro pavaduotoju Leonu Papirčiu per penkias dienas su visomis penkiomis Vidurinės Azijos respublikomis pasirašėme valstybines sutartis. Lėktuve turėjau maišą pinigų – apie 5 mln. rublių.
Tik vėliau pradėjo delegacijos važiuoti: prezidentas, ministrai. Skelbdavo, kad pasirašė ketinimų protokolus. O kiek aš jų pasirašęs per savo gyvenimą – nesuskaičiuosi.
– Dėl kokių Lietuvai svarbiausių prekių buvo pasirašytos sutartys?
– Tam, kad Lietuvoje nestotų gamyba, verkiant reikėjo įvairių prekių. Tarkime, Vidurinė Azija turėjo ir turi neišsenkančių lobių. Yra tokia žuvytė locmanas, kuri gyvena po rykliu – vedasi vaikus, maitinasi. Tai Vidurinė Azija – kaip tas locmanas. Ir dabar, jei su Rusija turėtume geresnius santykius, o transporto išlaidos nebūtų tokios didelės, tai Lietuva galėtų iš jos gyventi.
Lietuvai trūko chirurginių priemonių. Mano geras bičiulis, akademikas Jurgis Brėdikis, vienoje kosmose gamykloje turėjo draugų. Ten jam leisdavo šių priemonių išsirinkti ir jis jas padalindavo Lietuvos ligoninėms. Mes mainais nusiųsdavome įvairių prekių.
Vienu metu turėjome tiek sviesto, kad iš šaldytuvų per sienas tekėdavo. Tuomet sviesto per metus pagamindavome 3,5 mln. tonų. O uzbekams, kazachams verkiant visko reikėjo.
Po pučo visi liko be pinigų. Kas, kad turėjo prekių, bet neliko ryšių. Kazachstano respublika pagal vario prekybą buvo antroji pasaulyje valstybė po Čilės.
Panevėžio kabelių gamyklai reikėjo apie 8 tūkst. tonų vario luitų, iš kurių buvo gaminamas toks plonas vario laidas, be kurio nebuvo įmanoma gaminti motoriukų. Nėra motoriukų – neįmanoma komplektuoti skalbimo mašinų.
Tai ką mes padarėme? Per „Lietžaliavą“ šveicarams mes tiekėme medvilnės žaliavą. Su uzbekais, turkmėnais, kazachais darydavome barterinius mainus. Tūkstančius tonų sviesto keisdavome į dešimtis tūkstančių tonų medvilnės, o ją parduodavome šveicarams.
Sovietų Sąjungoje prekių nebūdavo, o pinigų turėdavo visi. Nuvažiavome su K. Prunskiene į Ukrainą pasirašyti sutarčių. Susitikome su tuomečiu ministru pirmininku Leonidu Kučma. O jiems Lietuva – tai mažoji Amerika. Padarėme per pietus po gramą, jis sako: „Pinigų pas mus – iki kaklo, o prekių nėra.“ Ukrainoje trūko vadinamųjų plataus vartojimo prekių. Tai jie siųsdavo, ką tik mes užsakydavome.
Taip žingsnis po žingsnio išsikapstėme iš tos duobės, kuri buvo susidariusi per blokadą.
Pasakysiu dar vieną dalyką. Kai peržiūrėjome tiekimo apimtis, pamatėme, kad pas latvius anuomet pinigų grįžimas sumažėjo 12–15 proc., o Lietuvoje padidėjo 10–12 proc. Nes mes nebijojome, netingėjome, leidome žmonėms viską vežti. Kita vertus, mes turėjome žymiai didesnę pramonę, ypač – žemės ūkio.
– Blokados metu buvo įvesti talonai. Kokioms prekėms jie buvo skirti?
– Talonai buvo skirti kruopoms, makaronams, vaikų maistui, naujagimių kraiteliams. Degalams talonų nebuvo. Benzino arba būdavo, arba ne.
– Ar visuomenėje buvo kilusi panika?
– Paniką, kuri kilo anuomet, negalima palyginti su šiandien. Tiesa, žmonės prisipirko kalnus duonos, kruopų. Pigia duona šėrė kiaules, o kruopose pradėjo veistis vabalai.
Tuomet savotišku tarpininku tarp Vyriausybės ir Seimo buvo Česlovas Juršėnas, turėjęs televizijos laidą, kurios metu ragino žmones nurimti ir baigti tomis kruopomis maitinti kirmėles.
Pamenu, kaip iš P. Eidukevičiaus avalynės fabriko į vieną parduotuvę, buvusią prie Kauno geležinkelio stoties, nuvežėme visą konteinerį žalių, vieno dydžio basučių. Per dvi valandas jų neliko. Štai, ką reiškia panika.
– Itin skaudūs visuomenei buvo kainų reikalai. Ilgą laiką buvusios pigios prekės su kiekviena diena pradėjo brangti.
– Apie kainas – atskira istorija. Žmonės galvojo, kad pinigai auga ant medžių. Taip nebūna.
Su kainomis darėme taip: kur buvo komercinė prekyba, kainas mažinome. Tas prekes, kurių kainos buvo jau visai juokingos, šiek tiek pabranginome.
Kai aš, A. Dobravolskas, V. Navickas per televiziją bandėme paaiškinti, kodėl reikia paleisti kainas, K. Prunskienė buvo išvykusi į Australiją. Vėliau mus kaltino, kad dėl to išėjo rusų fabrikai, žmonės neteko darbo.
Taip, išnyko trys karinei pramonei gaminančios „petiorkos“, bet kitaip ir būti negalėjo. Tačiau liko lengvosios pramonės, baldų, kiti fabrikai. O mūsiškiai Seime ir suskydo.
Taip ir tapo pretekstu Vyriausybei paleisti. Kažkam labai knietėjo „atsikratyti“ K. Prunskiene, reikėjo premjero vietos. Paskui visų ministrų prašė pasilikti dirbti toliau.
– Ar galima lyginti dabartinę situaciją su tuomete blokada?
– Jokiu būdu, tai – nepalyginami dalykai.
Aš matau vieną problemą, su kuria susidurs verslas. Anksčiau žmonės ėjo į darbą ir žinojo, kad protingas direktorius turi sukaupęs žaliavų, kurių užteks bent 45 dienoms. O jeigu ko nors trūks, pasiskolins iš kito fabriko.
Šiandieną dominuoja smulkusis ir vidutinis verslas. Tačiau Lietuvoje jo nėra tiek daug, kiek daugelyje kitų šalių. Kaimyninė Lenkija – puikiausias pavyzdys. Per 2008-2009 metų krizę Lenkijos BVP augo apie 5 proc. Todėl, kad jie turėjo savų pinigų ir gerai išvystytų šeimos verslų. Pas mus vietoj šeimos verslo vienas žmogelis turi krūvas viešųjų įstaigų, kurių net pavadinimai pusę puslapio užima.
Esu įsitikinęs, kad koronaviruso pandemija ir jos atgarsiai Lietuvoje jausis ne trumpiau kaip iki kitų metų pirmojo ketvirčio. O gal ir dar ilgiau. Ir Lietuvos BVP, priešingai nei kalba kiti analitikai, turėtų kristi ne mažiau kaip 10 proc.
Šiuo metu Lietuva verslo injekcijoms numačiusi skirti 5 mlrd. eurų. Tai ne tiek mažai pinigų. Tie pinigai kurį laiką bus išties naudingi tam, kad verslas nemerdėtų ar visiškai nesustotų.
Tačiau neramu štai dėl ko. Paimsime tuos pinigus – ir tam duosime, ir tam. Bet valstybėje esant tokiai netvarkai, kas garantuos, kad jie nutekės būtent į tą gyslą, kuri varinėja verslo kraują?
Pagalvokime, kiek laiko praeis, kol atsiras naujos rinkos. Ir tai yra tragedija, nes gijos nutrūko. Prarandame tokias eksporto šalis, kaip Vokietija arba Italija. Kam dabar parduosime? Gal Rusija pirktų, bet su ja visos gijos nutrauktos. Toks buvo politinis sprendimas. Dabar labai tirtų B. Lubio teorija: „Gerai man, gerai mano šeimai, gerai mano fabrikui, gerai mano miestui, gerai ir Lietuvai“.
Per 2008-ųjų krizę Lietuvos BVP krito apie 15 proc. Dabar retas ministras gali prognozuoti, kas laukia Lietuvos. Tai geriau padarytų rimtų kompanijų vadovai, bet jų nelabai kas klauso.