Šio pokalbio metu E. Bičkauskas – kaip niekad atviras. Savo akimis viską regėjęs ir prie nepriklausomos Lietuvos atkūrimo tiesiogiai prisidėjęs, signataras išties turi, ką papasakoti – ir apie susitikimus su Michailu Gorbačiovu, ir apie bemiegę naktį ambasadoje su pistoletu rankose per Sausio 13-osios įvykius, ir apie ambasados prancūziško konjako atsargas sudorojusį Borisą Jelciną, ir apie paskutines Kazimieros Prunskienės, kaip premjerės, akimirkas parlamente.
– Esate labai įdomaus likimo žmogus – gyvenimas jus apdovanojo daugybe patirčių. Pokalbį norėčiau pradėti nuo unikalaus biografinio fakto. Esate vienintelis sovietinės respublikos prokuratūros pareigūnas, ypač svarbių bylų tyrėjas, kuris Maskvos nurodymu buvo pašauktas į tarnybą sovietinėje armijoje. Juk į armiją iš tokių pareigų niekas į neimdavo, o jums tuomet jau buvo beveik 30 metų. Už ką jums teko tokia bausmė?
– Anuomet, iki 1990-ųjų, mūsų, ypač svarbių bylų tardytojų, respublikos prokuratūroje buvo tik kokie septyni ar aštuoni. Mes tyrėme sudėtingiausias bylas. Viena iš tyrimo krypčių buvo korupcijos – kyšininkavimo – bylos.
Turėjau gan rimtų bylų ir pasakysiu taip: nemokėjau ar nesutikdavau laiku nuspausti stabdžio, kai tos bylos paliesdavo labai įtakingus asmenis bei sferas.
Buvau „per mažas“ pareigūnas, kad mane kviestųsi aiškintis į Komunistų partijos Centro komitetą (CK), bet mano viršininkas ten eidavo nuolat. Tačiau aš pats spaudimui nepasiduodavau, o tai turėjo atitinkamą atgarsį.
Dėl mano pašaukimo į armiją buvo gautas vardinis įsakymas iš Maskvos. Kiek žinau, sovietinėje Lietuvoje nebuvo nė vieno, kuris būtų paimtas į armiją iš Generalinės prokuratūros darbuotojų ir, tuo labiau, išsiųstas ten, kur patekau aš.
Kadangi tai buvo vardinis įsakymas, netgi esant dideliems norams ar galimybėms – o aš tokių net ir neturėjau – niekas nedrįso dėl to ginčytis su Maskva. Nereikėjo net medicininės komisijos – buvau išsiųstas per savaitę.
Žmona tuo metu buvo išvykusi šokti į Indiją, kai grįžo – aš buvau Tolimuosiuose Rytuose.
– Turbūt, žinote, ar bent nujaučiate, dėl kokios bylos, dėl kokių asmenų ten atsidūrėte?
– Žinau iniciatorius – paskui jie patys gyrėsi, tačiau konkrečių įrodymų neturiu. Ir jie dar gyvi.
Kyšininkavimo bylos buvo tokio lygio, kad spręsdavome, ar daryti kratas partijos, CK narių namuose.
– Spėju, kad tuomet, kai gavote šaukimą į armiją, galėjo atrodyti, jog griūva gyvenimas?
– Taip, tuo metu buvau įsitikinęs, kad tiesiog reikia išbraukti iš gyvenimo du metus. Bet dabar suvokiu, kad tie metai man nepraėjo veltui – tai buvo didelė, neįkainojama patirtis. Ir vargu, ar būtų susiklostęs tolimesnis mano gyvenimas taip, kaip jis susiklostė, jeigu nebūčiau praėjęs to kelio.
Kad įsivaizduotumėte atstumą – būnant Tolimuosiuose Rytuose, prie Kinijos sienos, porą kartų teko skristi į komandiruotę Gruzijoje. Man net nekilo mintis kad, pakeliui į Gruziją, aš neaplankyčiau Vilniaus. Atrodė, kad Lietuva – jau ranka pasiekiama.
Buvau pašauktas į tarnybą karinėje prokuratūroje. Kad niekam nekiltų jokių ideologinių klausimų, ten taip pat tyriau kriminalinius nusikaltimus, kurių armijoje buvo apstu. Buvau 40-osios armijos karinės prokuratūros tardytojas.
Tai buvo „pilnakraujė“ armija, sudaryta iš tankų divizijos, priešlėktuvinės, priešraketinės gynybos, aviacijos dalinių – viena iš stipriausių tuomečių SSRS armijų. Todėl aš ne iš pasakojimų, o iš asmeninės patirties žinau, kas yra šimtai tankų ir kas yra veikianti armija.
Tada jai vadovavo Dmitrijus Jazovas, kuris vėliau buvo paskirtas SSRS gynybos ministru. Jo adjutantu buvo mano tiesioginis viršininkas, Tolimųjų Rytų karinis prokuroras, generolas Subačevas. Dirbant Maskvoje man su jais teko ne kartą derėtis.
Iš tarnybos sovietų armijoje grįžau 1986 m. gruodį.
Išsiuntė iš prokuratūros
– O grįžęs netrukus įsiliejote ir į Sajūdžio veiklą?
– Sugrįžęs iš armijos su šiurpu pamačiau, kas dedasi Lietuvoje. Todėl mano įsiliejimas į Sąjūdžio veiklą tikrai buvo neatsitiktinis.
Net tokioje skylėje, kurioje man teko praleisti dvejus metus, buvo juntama Michailo Gorbačiovo pertvarka. O Lietuvoje buvo absoliutus štilis. Išvažiavau iš kažkokio sąstingio sukaustyto rezervato – grįžau į tokį patį. Grįžau į tas pačias pareigas, į tą pačią prokuratūrą. Manau, kad buvau ne pats blogiausias tyrėjas ar tardytojas.
Galiu pasigirti tuo, kuo didžiuojuosi. Dirbant prokuratūroje būdavo budėjimai, per kuriuos vykdavome tirti, vadinamųjų, tamsių nužudymų. Tai yra toks nužudymas, kai turi išspręsti galvosūkį, kas tai padarė, kai jau atrodo, jog jokių įtariamųjų nėra. Suskaičiavau, kad per tuos darbo metus prokuratūroje esu išaiškinęs apie 70 tamsių nužudymų. Bet taip pat galiu pasakyti, kad du nužudymai liko ant mano sąžinės. Galiu net pavardes tų žmonių pasakyti ir įtariamuosius įvardyti.
Kai susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, man net nekilo minčių, kad aš turiu elgtis kažkaip kitaip. Žinojau, kad Sąjūdis neturi teisininkų, o „Respublikos“ redaktorius V. Tomkus buvo iniciatyvinės grupės nariu. Aš jį susiradau ir pasiūliau savo paslaugas.
Teisininkai buvo labai konservatyvi visuomenė. Visi jie buvo išauklėti Maskvos, net ir atlyginimus iš ten gaudavo. Tam tikra prasme jie irgi buvo ideologiniai darbuotojai.
Beje, kai pradėjau dirbti su Sąjūdžio iniciatyvine grupe, nedariau iš to paslapties. Didžiuojuosi, kad tarp teisininkų, būtent Lietuvos prokuratūroje, buvo įkurta pirmoji Sąjūdžio grupė. Tuo metu tai buvo drąsu. Kalbu ne apie save, apie savo kolegas. Tai, kad tarp signatarų yra trys žmonės iš prokuratūros (Vidmantas Žiemelis, Zennas Juknevičius ir E.Bičkauskas – red.) – neatsitiktinis dalykas.
Vienas iš svarbiausių Sąjūdžio uždavinių, demokratizuojant visuomenę, buvo pirmieji rinkimai į SSRS Aukščiausiąją tarybą (AT), kurie vyko 1989 m. pradžioje. Manau, kad tai buvo labai svarbus etapas.
Buvau iškviestas prokuratūros vadovybės – man buvo pasakyta: „Arba baik su Sąjūdžiu, arba eik velniop iš prokuratūros“. Baigti aš nepabaigiau, tačiau žinojau – jeigu nebūsiu išrinktas į AT, mano karjera tuo ir pasibaigs. Bet laimėjau rinkimus Šilutės rinkiminėje apygardoje.
– Kaip AT deputatas Maskvoje atsidūrėte dar iki Kovo 11-osios. Kaip apibūdintumėte tą savo gyvenimo etapą?
– Darbas AT, Maskvoje, iki Kovo 11-os man tapo milžiniškos patirties metais. Pažinau nepaprastai daug ypatingų žmonių, teko bendrauti ir su užsienio diplomatais, ir su politikais. Su Andrejumi Sacharovu, Anatolijumi Sobčiaku, Galina Starovoitova, tuo pačiu Michailu Gorbačiovu ir kitais.
Ten būdamas galėjau globaliai pažvelgti į Lietuvos situaciją. Tada supratau svarbiausią dalyką – jeigu neįvyks esminiai procesai pačioje Rusijoje, Lietuvos nepriklausomybė bus tik popierinė.
Supratau, kad visų blogybių šaltinis yra ne Rusija, net ne SSRS, kaip teritorinis padalinys, bet komunistinis bolševikinis režimas. Būtent jį reikėjo įveikti, nuversti ir tik tada, kai režimas nebus stiprus, galėsime kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę.
Žinote, buvo ir yra toks leidinys „Argumenty į fakty“. 1989 m. gruodžio mėnesį kažkas iš skaitytojų paklausė, kas daugiausia kalbėjo SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Ir ten eilės tvarka buvo išvardinta nedidelis skaičius žmonių. Su dideliu netikėtumu sau, aš pamačiau, kad esu tryliktoje vietoje. Aukščiau už mane buvo M. Gorbačiovas, B. Jelcinas, A. Sacharovas, A. Sobčiakas ir kiti žmonės, kurių pavardės daug ką byloja.
Tačiau labai apsirinka galvojantys, kad aš ten kalbėjau tik apie Lietuvą. Aš gerai atsimenu 1989 m. gegužės 29 dieną, kai SSRS deputatų suvažiavime garsiai, iš tribūnos, pirmą kartą prabilau apie Molotovo Ribentropo paktą. Suvažiavime tai sukėlė milžinišką sąmyšį.
– 1990 m. balandžio mėn. buvote paskirtas LR nuolatiniu atstovu SSRS, o nuo 1991 m. iki 1993 m. balandžio mėn. – Lietuvos diplomatinės misijos Rusijos Federacijoje vadovas. Kaip buvo priimtas sprendimas, kad būtent jūs Maskvoje būsite Lietuvos pasiuntiniu?
– Kai K. Prunskienė buvo paskirta premjere, susitikau su ja ir pasakiau, kad, mano galva, vienas iš pirmųjų žingsnių, kuriuos mes turime padaryti – imti Maskvoje esančią Lietuvos atstovybę į savo rankas, mat, esant tokiai politinei situacijai, ji turės milžinišką vaidmenį. Tiek derantis su sovietais, tiek užmezgant santykius su užsienio valstybėmis. Kazimiera viską suprato ir čia pat man leptelėjo: „Jei taip galvoji – tai ir imk“.
– Kaip tai atrodė praktiškai?
– Atstovybėje tuomet dirbo apie dešimtis žmonių, taip pat ir Lietuvos atstovas. Buvo priimtas Ministrų tarybos potvarkis jį atleisti, o mane paskirti į jo vietą. Nuvykau ten balandžio 3 dieną. Negaliu pasakyti, kad buvau sutiktas draugiškai. Į savo kabinetą patekau gal tik po kelių dienų – iki to laiko vyko nebylus karas su buvusiuoju atstovu. Darbuotojai irgi buvo pasimetę, nežinojo, koks jų laukia likimas. Galiu pasakyti, kad nei vieno jų neatleidau. Bet pagrindine smogiamąja jėga tapo keli jauni žmonės, kurie pas mane atvyko dirbti iš Lietuvos.
Buvau pristatytas SSRS Ministrų tarybos reikalų valdytojui. Jo pavardės neprisimenu – įstrigo tik tai, kad jis vis kartojo, jog jam malonu susipažinti su LSSR nuolatiniu atstovu. Tuo tarpu, aš jį vis pataisydavau, kad ne LSSR, o Lietuvos respublikos atstovu.
Dirbti man ban buvo pakankamai lengva, nes daugelį jau pažinojau kaip AT deputatas. O jie pažinojo mane. Ir su M. Gorbačiovu buvau susitikęs ne vieną kartą. Namuose turiu vieną įdomų suvenyrą – 1989 m. gruodžio pabaigoje, jau nujausdamas, kad artėja mūsų išsiskyrimas, M. Gorbačiovas padovanojo savo knygą. Rusų kalba ten užrašyta: „Draugui Egidijui Bičkauskui, bendrą darbą atminti. Michailas Gorbačiovas.“
– Jums tik pradėjus dirbti atstovybėje, Maskva Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą. Kokie sprendimai buvo priimami, kaip buvo bandoma padėti Lietuvai iš Maskvos?
– Blokada buvo bene švelniausias variantas, kas tada galėjo nutikti Lietuvai. Juk iš karto po Kovo 11-os, AT suvažiavimas suteikė visus įgaliojimus M. Gorbačiovui ir įpareigojo išspręsti visus reikalus. Viena vertus, jis turėjo suvažiavimo įgaliojimą susitvarkyti su Lietuva bet kokiomis priemonėmis, kita vertus – M. Gorbačiovas pats pradėjo jausti, jog yra atsidūręs tokioje keblioje situacijoje, kad nežinia kada ir kokiu mastu veiksmas pasisuks prieš jį patį.
Jam reikėjo balansuoti tarp pozicijos ir opozicijos, noro ar nenoro panaudoti karinę jėgą. Tai buvo labai sudėtingi procesai.
Ekonominė blokada buvo labai rimtas, tačiau – ne pats blogiausias dalykas.
– Kaip dažnai anuomet būdavote Kremliuje, susitikdavote su M. Gorbačiovu?
– Neužtektų nei rankų, nei kojų pirštų suskaičiuoti. Tiesa, stipriai jaučiau, kaip keičiasi ir situacija, ir žmonės. Jaučiau paramą iš žmonių ir žinojau: jei kas nors įvyktų su Lietuvos atstovu, tai būtų atitinkama reakcija. Juk formaliai aš dar buvau ir AT deputatas. Mes buvome pasitraukę iš AT, tačiau jie šito nepripažino. Kadangi nepripažino – man buvo taikoma neliečiamybė.
– O toji grėsmė buvo labai reali?
– Puikiai žinojau, kaip veikia KGB. Žinojau ir tai, kur jie buvo įsirengę stebėjimo butus. Man apie tai buvo pranešta.
Jau gerokai vėliau, besidomėdamas dokumentika, supratau, kokia reali ir nesunkiai įgyvendinama buvo toji grėsmė.
Ar aš kada nors bijojau? Būdavo išties nejaukių situacijų. Tačiau visada galvojau: jei vieno ar kito dalyko nepadarysiu, tai kaip sugrįšiu į Lietuvą? Kaip aš galėsiu grįžti ir pasakyti, kad kažko išsigandau ar kažko nepadariau?
– Turbūt, adrenalino netrūko kiekvieną dieną?
– Adrenalinas pas mus visus liejosi per kraštus: ir Lietuvoje, ir ten – Maskvoje.
Be jokios abejonės, buvo neadekvačių veiksmų. Pamenu Sausio 13-os naktį. Tuomet buvau Maskvoje ir išsikviečiau šešis policijos pareigūnus. Išskirsčiau juos prie visų įėjimų į ambasadą ir sakiau: „Jeigu kas nors bandys įsiveržti – šaukite be jokios komandos“. Puikiai supratau – jei kris parlamentas, kris ir Lietuvos valdžia, tad mūsų ambasados irgi nepamirš. Dabar atrodo juokingai – pradėti susišaudymą Maskvos centre vos su keliais policininkais. Bet tada nebuvo juokinga. Pats atsisėdau kabinete, šalia pasidėjau šalia ir taip praleidau visą naktį.
O ambasados darbuotojai buvo pasiruošę viskam. Niekas nesitraukė, nors puikiai žinojo, kas galėjo įvykti.
Kitą dieną supratau, kad mums jau nieko negali padaryti – šimtai tūkstančių maskviečių gyvu žiedu stojo aplink ambasadą.
Rytą į ambasadą atvažiavo Maskvos tarybos pirmininko pavaduotojas Minkevičius ir organizavo visas, Lietuvą palaikančias, demonstracijas. Galima sakyti, kad iš mano kabineto kelias valandas buvo vadovaujama Maskvai. Tada supratau, kad dabar – nė velnio jau nieko mums nepadarys.
Reikėjo drąsos, tačiau ne mažiau jos reikėjo ir čia, Lietuvoje.
– Kaip vertinote K. Prunskienės ir pirmosios Vyriausybės darbą, žvelgdamas iš Maskvos? Kaip Lietuva tvarkėsi su blokada, kiek jūs, būdamas ten, prisidėjote, kad tas smūgis Lietuvai būtų kuo švelnesnis?
Blokados metu pagalbos pasiūlymų Lietuvai ėjo daug ir visokiausių. Vartydamas savo užrašus matau – siūlė ir metalą, ir kitas prekės. Tuos kontaktus perduodavau į Lietuvą.
Susitikęs su pirmosios Vyriausybės nariais iki šiol jiems kartoju: „Aš neįsivaizduoju, kaip jūs taip sugebėjote suvaldyti situaciją“. Man tai ir šiandien – didelis klaustukas. Tuomet, kai trūkinėjo ryšiai, o ir pačioje Rusijoje, galų gale, nieko nebuvo, kai prasidėjo visiškas chaosas. Bet jie tai padarė. Taip, Lietuvoje buvo deficitas, bet nei bado, nei ypatingų transporto, sveikatos sistemos problemų, nei elektros, dujų stygiaus žmonės nejautė.
– Įdomu, kaip jūs pats vertinate situaciją, kad Lietuvai, su blokada padėjusi susidoroti Vyriausybė, buvo priversta atsistatydinti?
– Galiu pasakyti savo nuomonę. Dar 1990 metų gruodžio mėnesį K. Prunskienė dviem savaitėms išskrido atostogų į Australiją. Grįžo iš ten pirmomis sausio dienomis. Aš ją pasitikau Maskvoje. Ji buvo pakilios nuotaikos, nusiteikusi nuversti kalnus. Įsivaizduojate, ką tuomet reiškė aplankyti užsienio lietuvius ir būti vos ne ant rankų nešiojamai.
Bet ji nesuprato, kad tokiomis dienomis politinė situacija keitėsi vos ne kas valandą. Ir sugrįžusi čia ji padarė tai, ką iš principo ir turėjo padaryti. Paleido kainas. Latvijoje ir Estijoje tai jau buvo padaryta. Bet ji neįvertino nei politinės situacijos, nei to, kad tam reikia atitinkamo paruošimo, mat kitaip bus šokas. Ji neįvertino tų dviejų savaičių pokyčių, kurie įvyko Lietuvoje.
Sausio 8 d. mes su ja išvykome į Maskvą – į susitikimą su M. Gorbačiovu. Lietuvoje tai buvo pateikta taip, tarsi Kazimiera išdavė Lietuvą, nes vos savavališkai nuvyko į Maskvą. Tai buvo labai politiškai angažuotai pateikta.
Galiu labai atsakingai pareikšti, kad sausio 7 d. klausimas – vykti K. Prunskienei į Maskvą, ar nevykti – buvo sprendžiamas Vytauto Landsbergio kabinete, dalyvaujant ir kitiems. Kiek pamenu, dalyvavo Česlovas Stankevičius, Kazimieras Motieka, Emanuelis Zingeris. Buvau vienintelis, kuris sakiau, kad tokioje situacijoje Kazimierai vykti į Maskvą negalima. Bet buvo priimtas kitoks sprendimas, o aš išskridau kartu su premjere. Mes susitikome su M. Gorbačiovu ir tą pačią dieną grįžome.
Skrendant atgalios, Kazimiera dar neketino atsistatydinti. Netgi atvirkščiai. Nusileidę oro uoste sužinome, kad vyksta Lietuvos AT posėdis ir kad K. Prunskienė įvardijama vos ne kaip išdavikė, mat nuvyko į Maskvą. Prie AT susirinko tūkstančiai žmonių, norinčių ją bausti.
Galvoju, kad tuomet psichologiškai aš nelabai gerai sužaidžiau. Ir tai turėjo tikros įtakos – žinodamas, kas vyksta prie parlamento, K. Prunskienei pasiūliau paleisti visą valstybinį eskortą, sėsti į mano tarnybinę mašiną ir taip nuvažiuoti į Seimą.
Aš privežiau Kazimierą prie užpakalinių Seimo durų, o ji per jas įėjo į parlamentą. Manau, kad psichologiškai jai tai turėjo daug įtakos. Išvažinėjo visą pasaulį, ją priėmė galingų valstybių prezidentai, o čia į savo valstybės parlamentą turi įeiti per užpakalines duris. Kai K. Prunskienė atėjo į AT salę, paklausiau, ką ji darysianti. Ji pasakė, kad atsistatydins.
Unikalus vizitas
– Esu girdėjusi įdomių detalių apie gėrimų atsargas ambasadoje, kad pagal ano meto įpročius, būtų galima palenkti kai kurios jos mėgėjus, valdininkus?
– Kuo pavaišinti – visada turėjome, bet su dovanomis pas kitus nevaikščiojome. Žinote, Audrys Butkevičius, kurio nemažas nuopelnas, jog Rusijos armija buvo išvesta iš Lietuvos, mano, jog tai greitai padaryti pavyko dėl didelio, kartu su TSRS generolais mūsų ambasadoje, išgerto alkoholio kiekio. Daug pasiekta asmeninių susitikimų metu.
Rusijos prezidentas B. Jelcinas, su visa Vyriausybe apsilankęs mūsų ambasadoje, vienas pats „sunaikino“ tris mano saugoto prancūziško konjako „Napoleon“ butelius.
Nelabai atsimenu viešnagės turinio, bet visada atsimenu šitą faktą. Trijų butelių kaip nebūta. Visa likusi komanda gėrė „Dainavą“ ir „Palangą“. Šitų gėrimų ir viskio ambasadoje niekada netrūko.
To reikėjo, nes besilankančių ambasadoje svečių buvo labai daug – nuo politikų, scenos žvaigždžių iki generolų. Beje, nemačiau nė vieno iš tų Rusijos generolų girto. Gal ir daug pakėlė, o gal tiesiog žinojo savo galimybių ribas.
Pasivaišinti neatsisakydavo ir užsienio šalių diplomatai.
– Ar teko dar kada nors vėliau sutikti M. Gorbačiovą?
– Vieną kartą. Maskvoje vyko keli dideli mitingai, kuriuos atsimena visa Rusijos sostinė. Įvairiais paskaičiavimais juose dalyvavo nuo 300 tūkst. iki pusės milijono žmonių. Vienas mitingas buvo 1991 m. sausį – palaikant Lietuvą, kuriame susirinko milžiniška masė žmonių. Antras mitingas buvo po to, kai pralaimėjo pučas.
Antrajame mitinge kalbėjo nedaug žmonių: A. Sacharovo našlė Jelena Boner, disidentas Ilja Zaslavskis, viceprezidentas Aleksandras Ruckojus, naujas JAV ambasadorius Robertas Straussas, M. Gorbačiovas ir aš.
Noriu pasakyti, kad Amerikos ambasadorius pats įsiprašė, jog jam leistų kalbėti, o mane kvietė. Nesureikšminu savęs, nes mane kvietė tiesiog kaip Lietuvos atstovą. Tuomet buvau Maskvoje, būtų buvęs kitas – būtų jį ir pakvietę. Tai prisimindamas, noriu pabrėžti tuometį Lietuvos autoritetą. Nesu oratorius ir paprastai į tribūnas nesiveržiu. Bet organizatoriai įkalbinėjo, prašė – jiems to reikėjo.
M. Gorbačiovas buvo tik prieš keletą dienų po pučo parskraidintas iš Foroso (Krymo). Tada paskutinį kartą jį ir mačiau – prasilenkėme, kai jis nulipinėjo nuo tribūnos.
– Kaip dažnai dabar apsilankote Maskvoje?
– Kartą per porą ar trejetą metų. Nedaug kas iš tų laikų ten pasiliko, tačiau yra vienas dalykas, kuriuo labai didžiuojuosi. 1992 m. ambasadoje mes įkūrėme „Šaltinėlio“ mokyklą. Ta mokykla nesužlugo, tapo prestižine J. Baltrušaičio mokykla.
Politikos nuošalėje
– Esate sakęs: „Man tam tikra prasme liūdna, kad esu politikos nuošalyje ir negaliu daryti įtakos procesui, kuris vyksta. Ir ta pati valstybė, kurią aš kūriau, neišnaudojo tiek manęs, tiek kitų signatarų, turinčių patirtį“. Kodėl taip nutiko?
– Esu Signatarų klubo kancleris. Vienas pirmųjų mūsų pasiūlymų dabartiniam premjerui Sauliui Skverneliui ir buvo: „Išnaudokite mūsų, signatarų žinias ir patirtį“. Jiems tai nieko nekainuotų. Yra žmonių su neįkainojama patirtimi ir jie nori dirbti Lietuvai. Net pateikėme visą sąrašą, kas kokioje sferoje galėtų darbuotis. Bet tokio noro nėra.
Tas pats ir kalbant apie užsienio politiką. Maskvos korta taip ir nebuvo iki galo išnaudota. Nebuvo suprasta, kad SSRS griūties metu Maskvoje buvo susibūrusi viso pasaulio diplomatinio korpuso grietinėlė. Aš stebėjau tuos procesus, kurie buvo aktualūs ir su visais turėjau atitinkamus ryšius, kuriuos reikėjo išnaudoti. Reikėjo suprasti, kad realią politiką daro vyriausybės, o ne kongresmenai ar parlamentarai.
Prisiminsiu tuometinį JAV ambasadorių Maskvoje Jacką Matlocką, su kurio palaikiau gerus santykius. Savo autobiografinėje knygoje apie imperijos griūtį jis man skyrė nemažai dėmesio ir pavadino mane kvalifikuotu kolega.
Beveik metus man teko bendrauti su pirmuoju Amerikos ambasados sekretoriumi, kuris vėliau dirbo Džordžo Busho patarėju Rytų Europos klausimais.
Oranžinės revoliucijos metu Vladimirui Putinui Ukrainoje atstovavo Vladimiras Lukinas, kurį irgi puikiai pažįstu. Kažkada netgi kartu dalyvavome laidoje „Vzgliad“, pas vėliau nužudytą Vladislavą Listjevą. Kartu aptarinėjome Sausio 13-osios įvykius. Gal jis ir nėra mano draugas, bet aš jo minčių vingius žinau. Tai tą patirtį reikėjo išnaudoti.
Mes vadiname save Rusijos ekspertais. Kokie mes esame Rusijos ekspertai, jei jaunimas nėra matęs Rusijos, arba nesupranta tų procesų, kurie ten vyko?
Dokumentai – dingę
– 2000 m. Užsienio reikalų ministerijoje (URM) jums buvo pasakyta, kad nėra duomenų, jog vadovavote ambasadai Maskvoje. Cituoju vieną interviu: „Aš buvau kaip šlapiu skuduru per galvą trenktas. Ten buvo ir Romualdas Kazyrovičius. Sakau: „Ambasadoriau, jūs gi atvažiavote po manęs ir ten jau iškaba buvo, kad ne kokia Lietuvos atstovybė, o Lietuvos pasiuntinybė. Ir milicijos apsauga buvo... Negi aš, viduryje Maskvos, savavališkai pasikabinsiu iškabą? Dar turiu akreditacinę kortelę, kuri man vieninteliam dar SSRS URM buvo išduota, kaip Lietuvos pasiuntinybės vadovui. Gal Lietuvos URM ir nėra dokumentų, bet Rusijoje neišdavinės diplomatinės kortelės ne diplomatui“. Bet jis sako: „Taip, bet mes jokių dokumentų neturime ir nieko nežinome“. Sakėte, kad nuėjęs į URM archyvus, pamatėte, kad kai kurie dokumentai yra dingę. Gal galime prisiminti šitą situaciją?
– Esu įvardijamas ne kaip ambasadorius, o kaip diplomatinės tarnybos vadovas. Skirtumas yra.
Tiesa, jeigu pažiūrėtume scenogramas, pamatytume, kad ambasadoriumi buvau paskirtas 1991 m. sausio 13-ąją. Profesorius V. Landsbergis pasakė, kad yra toks pasiūlymas skirti mane ambasadoriumi ir politine prasme atšaukti iš Maskvos. Niekam nepasisakius prieš, toks sprendimas buvo priimtas. Bet paskui jis kažkaip užsimiršo. Dokumentinės formos šis paskyrimas tą naktį neįgavo.
Kalbant apie jūsų paminėtą atvejį, atėjęs į URM sužinojau, kad šios ministerijos dispozicijoje niekada nesu buvęs ir jokių dokumentų ten nėra.
Pagal savo dienoraščius suradau, kada tuometis ministras Algirdas Saudargas pasiuntė į Maskvą pranešimą, jog aš skiriamas reikalų patikėtiniu, t. y. diplomatu. Tada aš tapau pavaldžiu URM. Tuo pagrindu Rusijos URM sutvarkė visą dokumentaciją ir man paskyrė atitinkamą akreditaciją. Suradau, kokį numerį turėjo tas raštas ir ministerijos archyve paprašiau kopijos. Tuomet ir paaiškėjo, kad būtent to dokumento nėra. Jis dingęs. Įtariau, kaip tai nutiko, bet nenoriu apie tai kalbėti.
Juokingiausia šioje istorijoje yra tai, kad jeigu aš būčiau kreipęsis į Rusijos URM, tai iš ten su dideliu malonumu būtų atsiuntę. Bet kaip aš ir Lietuva būtume atrodę?
Įdomių situacijų yra nutikę. Nerandu kai kurių ir, mano galva, labai svarbių savo užrašų. Tačiau tvirtinti, kad kažkas juos pavogė – negaliu. Gal ir pats kur nukišau...
Tiesa, 2000 m. prezidentas Valdas Adamkus man suteikė ambasadoriaus vardą.
– Dabar turime ypatingai sunkią, pasaulį ir Lietuvą užklupusią situaciją – koronaviruso pandemiją. Aš mums tekęs išbandymas jums kiek primena trisdešimties metų senumo laikus?
– Manau, kad mes esame daug stipresni ir turtingesni, negu bet koks Vakarų pasaulis. Nes mes turėjome 50 okupacijos metų. Gal ir sudėtinga buvo, bet mes patyrėme tai, ko nepatyrė joks vakarietis. Tai – ypač aktualu dabartinėje situacijoje, nes mes turime sunkaus gyvenimo patirtį, kuria galime pasinaudoti dabar.