Taip Sovietų Sąjungos sprendimą slėpti apie daugybę gyvybių kainavusią avariją Černobylio AE vertino Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas.
Gydytojas pasakojo, kaip buvo organizuojama pagalba Lietuvoje, kokiose vietovėse akivaizdžiausi Černobylio AE avarijos padariniai šiandien, kodėl prognozuojamas sergamumo plaučių vėžiu augimas.
Sovietų Sąjungos reakciją į Černobylio AE avariją RSC centro vadovas vadino blogu pavyzdžiu. Ypač – prastą gyventojų informavimą apie radiacinę saugą, kuris lėmė skydliaukės vėžio protrūkį, kitas problemas.
„Oficialioji valdžia apie avariją Černobylio ES pranešė, turbūt, praėjus kokiai savaitei. Ir tai netiksliai. Bandyta viską glaistyti, aiškinti, kad nieko baisaus neatsitiko, kad procesas valdomas. Nemanau, kad mokslininkai ar kiti specialistai neteikė informacijos. Tai buvo politinis sprendimas – negali Sovietų Sąjungoje būti tokio įvykio ir taškas“, – interviu DELFI sakė A. Mastauskas.
Lietuvoje veikė civilinės gynybos sistema, tačiau atsakomybę už gyventojus prisiėmė ir atskiros žinybos. Pasak RSC vadovo, pirmu smuiku grojo Sveikatos ministerija, kurioje 1986 metų pabaigoje jis pats pradėjo dirbti.
- Kaip sužinojote apie nelaimę?
- Tuomet dar buvau Klaipėdos centro komiteto Sveikatos skyriaus vadovas. Lygiai kaip visi kurį laiką nieko nežinojau. Kad kažkas atsitiko supratome tik gavę pranešimus iš skirtingų gydymo įstaigų, kad staiga už matavimo ribų „išėjo“ dozimetrai, matuojantys gydymui ir diagnostikai naudotų prietaisų galią.
Pradėjome aiškintis, kas atsitiko ir sužinojom apie avariją. Galvojom, ką daryt. Bandėm skaičiuoti, kokią dozę gali gauti gyventojai, kokias apsaugos priemones rekomenduoti.
Pirmos rekomendacijos gyventojams buvo riboti gyvulių ganymą, pieno produktų panaudojimą, ypač vaikams.
- Kodėl būtent pieno?
-Nes tuo metu lauke jau ganėsi karvės. Radionuklidų debesis praėjo ir pavojingos medžiagos nusėdo ant medžių, žolės. Ganomų karvių piene buvo radioaktyvaus jodo, o didžiausia jo žala, kad kaupiasi skydliaukėje, sukaldamas vėžį.
Balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje, iškart po Černobylio AE avarijos daržovių dar nebuvo. Jei ir buvo, tai šiltnamiuose, uždengtos. Nors ir tokiu atveju buvo rekomenduojama jų nenaudoti – nieko, kas yra atviroje žemėje.
Įrangos mes neturėjome, tačiau labai daug dirbo radiacinės saugos laboratorija ir ypač Fizikos instituto specialistai, skaičiuodami radioaktyvaus jodo dozes.
- Operatyviai veikta?
-Tiek, kiek leido informacija, kai buvo oficialiai pateikta. O iki to laiko visi gyveno nežinioje, visi spėliojo, kas, kur, kaip.
17 Lietuvos rajonų buvo uždrausta naudoti pieną, tačiau jo neišpildavo. Žemės ūkio ministerijai buvo pavesta organizuoti, kad pienas būtų perdirbtas į sviestą, kuris tampa švarus ir nekenksmingas naudoti. Buvo ieškoma išeičių, kad kuo mažiau nukentėtų ne tik žmonės, bet ir ekonomika.
Antras žingsnis buvo per sieną įvežamų produktų kontrolė, kad iš labiausiai užterštų zonų – Baltarusijos, Ukrainos ir keturių Rusijos sričių – nepatektų nesaugių daiktų, produkcijos. Buvo labai griežtai tikrindama ir daug ko nepraleisdavo per sieną. Atsimenu, bandyta įvežti pavojingų arbatžolių, net auksinių žiedų, kurie skleidė jonizuojančiąją spinduliuotę.
- Pavojingoje zonoje buvęs žiedas, kėdė ar drabužis po 30 metų vis dar pavojingas?
- Nėra ir kalbos, kad taip. Ne be reikalo apribotas judėjimas 30 kilometrų zonoje aplink Černobylio AE.
Per orą, kaip ir per užterštą maistą, radionuklidai kvėpuojant patenka į plaučius, paskui per kraują radioaktyvusis jodas keliauja į skydliaukę, kur kaupiasi.
Labiausiai paveiktose teritorijose skydliaukės vėžio atvejai būdavo pavieniai, o po avarijos Černobylio AE Ukrainoje, Baltarusijoje ir keturiose Rusijos srityse nustatyta apie 7 tūkst. naujų skydliaukės vėžio atvejų. Tarp susirgusiųjų – daug vaikų, kurie buvo tose zonose ir gėrė pieno, valgė pirmųjų daržovių, kurių sezonas ten prasideda anksčiau. Ir tik todėl, kad niekas neįspėjo apie pavojų.
- Kaip Lietuvoje klostėsi situacija, kokios vietovės labiausiai nukentėjo?
- Po avarijos Černobylio AE į aplinką daug dienų buvo išmetama radionuklidų. Lietuva pateko į sąrašą valstybių, per kurias slinko jų debesis. Ypač nukentėjo pietinė, pietvakarinė, vakarinė Lietuvos dalis. Apšvita padidėjo iki 10 kartų.
Buvo atliekami ne tik radioaktyviojo jodo, bet ir radioaktyvaus cezio, stroncio tyrimai ir konstatuota: cezio daug daugiau, nei iki avariniu periodu.
Jodo pusėjimo periodas yra 8 dienos, tad per mėnesį jis suskilo, neliko pėdsakų. Tačiau cezio pusėjimo trukmė siekia 30 metų. Praėjus tris dešimtmečiams nuo avarijos Černobylio ES, suskilo tik pusė jo. Taigi, ir dabar radioaktyvus cezis mums kelia pavojų.
- Žmonės atsimena, kad per radiją buvo raginami neiti į lauką, nebūti saulėje. Kodėl? Ar šių priemonių pakako?
-Pirmame etape pakako žinoti, kad slenkant nematomam, bekvapiam, bet labai pavojingam debesiui per vietovę, svarbiausia vengti bet kokio kontakto su atmosferiniu oru, kuriame yra radioaktyvių medžiagų.
Radiacija, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia spinduliuotę. Pasakymas „jonizuojančioji spinduliuotė“ nurodo poveikį žmogaus sveikatai – jonizuoja atskiras molekules žmogaus kūne, sudaro netipinius junginius organizme. Veikia ląstelę, o per jas audinius, organus, sutrikdo jų veiklą, taip išprovokuodama ligą. Audinys pakinta (vėžys) ar net žūva. Jei jonizuojančioji spinduliuotė pakeičia chromosomines struktūras, gali atsiliepti genetikai, paveldimumui.
Radiacinės saugos požiūriu, jonizuojančioji spinduliuotė visada kenksminga. Kita vertus, mes gyvename su ja, o rizika, kiek atsiras vėžių ar paveldimų ligų, priklauso nuo kiekio.
Ką daryti nelaimės atveju?
- Gavus pranešimą apie radioaktyviųjų dulkių debesies slinkimą patariama sandarinti langus, duris, uždaryti ventiliacijos angas ir nors dvi dienas būti namuose. Jei pavojus nemažėja, po dviejų dienų turėtų būti organizuojamas visuotinis gyventojų evakavimas.
- Kokios Černobylio AE avarijos pasekmės Lietuvai po 30 metų?
-Radioaktyvaus cezio ir kitų pavojingų medžiagų teberandame dirvožemyje, grybuose. Miškai labiausiai sulaikė radionuklidų debesis, tad pavojingos medžiagos sėdo ant spyglių, lapų, jiems krentant pateko į dirvožemį, kuriame tebėra.
Labiausiai nukentėjusiuose rajonuose – Šalčininkuose, Varėnoje, visoje Žemaitijoje, Kuršių Nerijoje – ką tik atlikome tyrimus, kurie dar kartą patvirtino, kad pusė radioaktyvaus cezio, kuris buvo nustatytas po Černobylio AE avarijos, nebeliko, tačiau kita pusė tebėra.
Jo randame grybuose, dirvožemyje. Jis spinduliuoja, apšvitina, kaupiasi organizme. Kuo jo daugiau, tuo pavojingiau, tad Radiacinės saugos centras visoje Lietuvoje ir toliau tiria pieno, mėsos, žuvies, vandens, dirvožemio ir grūdinių kultūrų tyrimus. Maisto ir veterinarijos tarnyba atlieka importuojamų ir vietinių miško gėrybių patikrą ir teikia duomenis RSC, kad galėtume įvertinti įtaką apšvitai.
- Manoma, kad apie 300 tūkst. Černobylio avarijos likviduotojų gavo 500 milisivertų apšvitą. Kokia vidutinė Lietuvos gyventojo apšvita praėjus 30-mečiui po avarijos?
-Vidutiniškai per metus vienas Lietuvos gyventojas gauna 3,19 milisivertų. Anksčiau gaudavome 2,6 milisivertus, taigi, jonizuojančioji apšvita kasmet didėja.
Gal nustebsite, tačiau didžiausia ne Černobylio įtaka, o radono dujos, kurios eina iš žemės, skylant uranaui – Dievo sukurtam gamtiniam radionuklidui – ir patenka į uždaras gyvenamąsias patalpas.
Skylant radonui susidaro radioaktyvieji izotopai polonis, bismutas ir švinas, kurie su aerozoliais (dulkelėmis) nusėda kvėpavimo takuose, dažniausiai bronchuose. Aerozolių spinduliuojamos dalelės švitina kvėpavimo takų paviršių ir gali sukelti plaučių vėžį.
Radono kiekį matavome iki Nepriklausomybės ir jo kiekis buvo mažesnis, tačiau pastebimai padidėjo išpopuliarėjus hermetiškiems langams ir durims, prasidėjus pastatų renovacijai, kurios metu keičiami vamzdžiai, bet su ventiliacija nieko nedaroma.
-Kuo žmogui pavojingas padidėjęs radono kiekis jo gyvenamoje aplinkoje?
-Kad iškart didėja rizika sirgti plaučių vėžiu. Ir jei mes skaičiuodavome, kad nuo radono ir jo skilimo produktų sukelto plaučių vėžio per metus mirs 140 žmonių, dabar sakome, kad 240.
Vieni jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai sukurti Dievo, gamtiniai, o kiti sukurti žmogaus. Pvz., nebeįsivaizduojame ligų diagnostikos nepanaudojant rentgeno, kompiuterinės tomografijos, gydymo be spindulinės terapijos, branduolinės medicinos. Jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai plačiai naudojami pramonėje – defektoskopai nustato, ar sandarios suvirinimo siūlės, matuoja tankį, storį ir t. t.
Daug kur šaltiniai panaudojami žmogaus naudai, tačiau avarija Černobylio AE - akivaizdus pavyzdys, kokių siaubingų padarinių gali sukelti apšvita.
- Černobylio įtaka apsigimimams ir sergamumui vėžiu – akivaizdi ar pervertinama?
-Apie skydliaukės vėžį kalbėjom, o kitų lokalizacijų vėžio protrūkių, kuriuos galėjo išprovokuoti avarija Černobylio AE, tarptautiniai ekspertai nepatvirtino. Tačiau nelaimė sąlygojo daug kitų rimtų problemų: širdies, neurologinių, viškinamojo trakto ir kitų susirgimų, kuriuos provokavo stresinės būklės.
Įsivaizduokite, evakuota apie 1 mln. gyventojų, žmonės neteko artimųjų, namų, darbų. Viską reikėjo kurti iš naujo ir koks tai didžiulis smūgis.
Lemtinga balandžio 26-oji.
DELFI primena, jog 1986 m. balandžio 25 d. Černobylio AE 4-ąjį energijos bloką rengtasi stabdyti planuotam remontui ir techninei priežiūrai. Remonto metu kaip tik ir buvo planuota diegti saugos gerinimo priemones, kurios greičiausiai būtų padėjusios išvengti avarijos.
Pasak Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos specialistų, pasirengimas energijos bloko sustabdymui buvo komplikuotas. Tai lėmė, kad numatytų bandymų metu energijos bloko reaktorius veikė labai neįprastu, o kaip vėliau paaiškėjo – ir pavojingu režimu.
Sprogimas buvo toks galingas, kad nuvožė viršutinę reaktoriaus įrenginio plokštę, svėrusią 2000 tonų, o apatinė konstrukcija nusileido 4 metrus. Radionuklidų išmetimas į aplinką tęsėsi ir po sprogimo. Išmetimai žymiai sumažėjo tik gegužės 6 dieną, kai pavyko užgesinti įsiliepsnojusį grafitą. Ši medžiaga RBMK tipo reaktoriuose naudojama kaip neutronų lėtiklis.
Pagrindines avarijos priežastis VATESI vadina aiškiomis ir gerai ištirtomis. Ne visi atominės elektrinės personalo veiksmai buvo teisingi, tačiau šiandien aišku, kad pavojingi reaktoriaus veikimo režimai, galėję sukelti tokią avariją, buvo galimi net griežtai vadovaujantis reaktoriaus eksploatavimo instrukcijomis. O svarbiausia, kad apie tokį režimą eksploatuojantys darbuotojai galėjo visiškai nieko nežinoti.