Choristė Dovilė: Dainų šventė – galimybė paprastam žmogui sukurti stebuklą

Artėjant Lietuvos šimtmečio dainų šventei virtualioje erdvėje buriasi Dainų šventės Alumnų bendruomenė – tūkstančiai žmonių, buvusių šventės dalimi ir turinčių daugybę istorijų ir prisiminimų. „Facebook“ grupėje „Dainų šventės Alumnai“ kiekvieną dieną daugėja nuotraukų ir pasakojimų, primenančių ryškius, spalvingus filmus, kuriuos žiūrint labiausiai norisi atsidurti šalia veikėjų ir patirti bent nedidelę dalį jų nuotykių.

Viena iš pirmųjų savo istorijomis su Alumnų bendruomene ėmė dalintis Dovilė Šileikytė – „Švietimo naujienų“ žurnalistė, šiemet dalyvausianti jau penkioliktoje Dainų šventėje. „Dainų šventė – galimybė paprastam žmogui sukurti stebuklą,“ – sako Dovilė, ir ryškiausiais savo prisiminimais dalinasi su DELFI skaitytojais.

Pirmoji šventė

„Į muzikos mokyklą įstojau, nes norėjau išmokti groti pianinu, o fortepijono klasės mokiniams buvo privalomas choras. Dainuojant Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos jaunių chore „Šypsena“ prasidėjo mano Dainų švenčių istorija,“ – pasakojimą pradeda Dovilė.

Pirmoji Dovilės Dainų šventė prasidėjo su lietumi – bet ne jis buvo svarbiausias: „Pirmasis „krikštas“, t. y. pirmoji lietinga Dainų dienos repeticija, buvo 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje „Mes“. Apsiausto nuo lietaus neturėjau (dabar turiu tris skirtingų spalvų), bandžiau minioje laviruoti su skėčiu. Atsimenu, kad aplinkinių natos, kurios nebuvo įmautėse, sušlapusios virto kone skudurais. Vaikai kaip vaikai – aišku, kokių pastabų sulaukdavome: „geriausia Lietuvos garso aparatūra fiksuoja tik jūsų triukšmą“, „netriukšmaukit – ne miške esat“ (dėl šito galima pasiginčyt), „man jau gaila šitų vyrų, jų lūpos kaip bananai“ (apie pučiamaisiais grojančius muzikantus, kai vėl reikdavo kažką kartoti). Patys savo noru prašydavom kartoti „Vilniaus mozaiką“, per generalinę repeticiją į mūsų šūksnius „pa-kar-tot“ buvo atsakyta, kad rytoj galėsim nors ir tris kartus dainuoti, o dabar nebėra laiko.“

„Koncertui puošėmės tautiniais kostiumais, rankose turėjome gėlių puokšteles ir mažus veidrodėlius – turėjom daryti „saulės zuikučius“. Grįžusi namo rankinuke radau ne vieną, o du veidrodėlius. Vienas iš jų buvo ne mano ir dar „mandras“ – didinantis. Rugsėjį nunešiau į chorą, paaiškėjo, kad jis buvo... mokytojos.“

Pirmieji uždirbti pinigai

„Po dvejų metų su tuo pačiu choru dalyvavome Moksleivių dainų šventėje. Tąkart mes, Vilniaus kolektyvai, gavom ne tik dienpinigių maistui kaip pernai – po 10 litų už kiekvieną dieną (galima sakyti, pirmieji uždirbti pinigai!) – bet ir sumuštinių, „Fantos“. Pirkom visi vienodus oranžinius marškinėlius (dar buvo geltoni ir rausvi). Judesius mums rodė po dirigento pakyla sėdintis „dėdė Algis“, kurio vardą visi nuolat skandavo, prieš pat koncerto pradžią lėkė pas jį autografų,“ – su šypsena prisimena mergina.

„

Per koncertą po dainos „Širdžių kalba“ virš estrados nusileidus vėliavos spalvų balionams supratau, kodėl dainoje minimi geltoni rytmečiai, žali vidudieniai ir raudoni saulėlydžiai.

Daugybės iki tol vykusių repeticijų tam suprasti kažkodėl mano vaikiškam protui neužteko.“

Tūkstantmečio fanfaros

„2009 m. buvo pirmoji mano Dainų šventė su Vilniaus kolegijos merginų choru „Vaidilutės“. Tuomet mes ne tik pagoniškai vadinomės, bet taip ir atrodėm – su vainikais, baltom suknelėm (prisimenu, kaip prieš pirmąjį koncertą prie diržo siuvau metalinius rombukus). Einant pro Katedros aikštę kažkas atsiklausė mūsų leidimo ir nufotografavo, o susirinkusios Maironio gatvėje laukti eitynių dalijomės įspūdžiais, kaip mums sekėsi iki čia atvažiuoti. Tiksliau, kaip reagavo žmonės, pamatę mus tokias. Vieni juokėsi, kiti pirštais badė, ypač vaikai, treti akis išpūtę žiūrėjo.“

Tais metais šventė buvo skirta Lietuvos tūkstantmečiui – Vingio parke lankėsi daugybė garbių svečių, valstybių vadovų ir monarchų. Apsauga buvo stipriai sugriežtinta. „Iš anksto buvo pasakyta, kad suskambus prezidentinėms fanfaroms į estradą nebebūsime įleidžiami. Bet mes gi ne specialiai taip ilgai laukėme eitynių pradžios... Pasiekusios Vingio parką, kai jau matėme estradą, išgirdom tas nelemtas fanfaras. Viskas, pamanėme, pirma dalis nuplaukė – dainuoti joje mums nereikėjo, tik vainikėlius ir rankas kilnoti, todėl tikriausiai stovėsim už tvoros. Visgi po himno ir iškilmingų kalbų buvome įleistos.“

„

Šventė tikrai buvo verta Tūkstantmečio vardo – pati „stipriausia“, kurioje iki šiol teko dalyvauti. Repertuaras, atmosfera, žiūrovų jūra (iki tol koncertai būdavo mokami, žmonių būdavo gerokai mažiau, be to, praeitą kartą trukdė oras) ir joje besiplaikstančios vėliavos...

Kažkoks stebuklas tvyrojo ore. Kol grojo pučiamieji ir dainavo vaikai, mums buvo pertraukėlė, tada norėjosi valgyt, pajaučiau, kad skauda koją, kurią prisitryniau prieš koncertą, bet kai vėl grįžau dainuoti, pamiršau viską. Ypač per finalą. Nesijautė jokio nuovargio, neliko nieko, daina mus nešė, po kiekvieno kūrinio skandavom „Lie-tu-va“, prisiminiau, kad ir Sausio 13-iąją prie televizijos bokšto, Seimo, Baltijos kelyje žmonės dainavo, giedojo, bandžiau įsivaizduoti, kaip jie tada jautėsi...“

Popieriniai studentų lėktuvėliai

„2011-aisiais Vilniuje vyko Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“. Mokėmės dainuoti latviška ir estiškai – pasirodo, net ir nemokant kalbos įmanoma dainą išmokti mintinai. Lietuviams, kaip šventės šeimininkams, teko garbė savo pasirodymą atlikti paskutiniams. Pirmieji savo programą rodė estai, po jų – latviai. Tada prasidėdavo veiksmas ir lietuvių choristų sektoriuose. Gal dėl to, kad latvių muzika greitesnė ir energingesnė, gal todėl, kad laukti jau būdavo pabodę. Antrosios generalinės repeticijos metu prasidėjo popierinių lėktuvėlių atakos. Vienas išlanksto iš natų arba šiaip kokio nereikalingo lapo (mačiau kryžiažodžių knygutės lapą) lėktuvėlį, ką nors parašo ant sparno ir meta, kitas pagauna, perskaito, kartais atrašo ir vėl skraidina. Antpuolį teko patirti vyriausiajam Latvijos delegacijos dirigentui ir dviem solistams, nes per finalinę jų dainą vienas lėktuvėlis visiems trims prašvilpė pro galvas.“

Gimtadienio proga sveikino visa estrada

„2014 m. birželio pabaigoje atėjo Latvijos eilė priimti studentus. Atstovavome Lietuvą „Gaudeamus“ šventėje Latvijoje, o prabėgus vos kelioms dienoms, išdžiovinusios sukneles ir natas, jau rinkomės į Lietuvos Dainų šventės „Čia mano namai“ repeticijas. Stovėdama Vingio estradoje ir jaučiuosi kaip namie. Geras jausmas, tikslus šventės pavadinimas.“

„Vakare per generalinę repeticiją turėjom kokį pusvalandį laukti orkestro – jis tuo metu koncertavo „Vario audroj“ (Dainų šventės renginys, kuriame pasirodo pučiamųjų orkestrai – red. past.) , mes išdainavom savo a cappella dainas ir įstrigom – negalim toliau be orkestro repetuoti. Laukiam, laukiam, kai kurie jau ir pykti pradėjo, bet man labai patiko ta neformali atmosfera, kai vedėjai leido norintiems į mikrofoną pakalbėti, pasveikint Napalį iš kažkokio choro (paaiškėjo, kad iš „Ave vitos“) su gimtadieniu, visi keliolika tūkstančių jam „Ilgiausių metų“ sudainavom.

Paskui Danguolė Beinarytė užvedinėjo liaudies dainas. Orkestrą, aišku, pasitikome su didžiausiomis ovacijomis. Pradėjus temti per „Mano kraštą“ vaikai (vėliau ir ne tik) švietė telefonais, gražu ir gera buvo.“

„Eisenoje per karštį lipt į Tauro kalną nebuvo labai smagu. Čiurlionio gatvės gyventojai tą suprato ir laistė dalyvius vandeniu (man nekliuvo), dalino šaltą vandenį gerti. Nors laiko nepavyko tiksliai apskaičiuot, himnas (21 val.) įsiterpė į jaunimo dainų bloką, vis tiek skanduojant „Lie-tu-va“ ašaros kaupėsi, o per „Kur giria žaliuoja“ apsiverkiau, kai visi dainavo „o širdį graudina jos gaida liūdna“, išvis tylėjau. Per ankstesnes šventes tik norėdavosi verkt...“

Dainų švenčių magija

Kur slypi Dainų švenčių magija, įtraukianti dalyvius ir verčianti grįžti, prisiminti kaip vieną gražiausių dalykų gyvenime? „Ne kartą bandžiau atsakyti į šį klausimą, bet suprantu, kad to stipraus ir gražaus jausmo nenupasakosi, neaprašysi, jį reikia patirti pačiam.

Tai – vienas iš būdų mylėti Lietuvą, galimybė paprastam žmogui sukurti stebuklą, pakilti kažkur virš kasdienybės, laiko ir erdvės ribų, pajusti bendrystę kartu su didžiule minia nepažįstamų žmonių, didžiuotis savo tauta ir jos tradicijomis

Kai keliolika tūkstančių dainuoja „Pikti čėsai pražuvo / vis jau kitaip neg‘ buvo“ imi tikėti, kad taip ir yra, kai skanduoji su visais „LIE-TU-VA“ ar giedi „Lietuva brangi“, sunku suvaldyti ašaras. Tai labai stipru. Dainų šventės galbūt yra tam tikra harmoningo pasaulio utopija. Pažiūrėkite į šokėjus – ten svarbus kiekvienas žmogus. Kiekvienas jo judesys, nes iš visų dalyvių susidėlioja tam tikras piešinys, raštas. Kai pagalvoji – kažkas magiško ir stebuklingo.“