„Šiandien Dainų šventė yra kitokia nei ta, kokią atsimenu iš jaunystės, – pokalbį pradeda V. Povilionienė. – Pati esu pokario vaikas ir gerai pamenu, kaip tais laikais žmonės į Dainų šventę suvažiuodavo iš visų kaimų, dėjo visas pastangas, kad tik apsilankytų. O juk tada nė transporto galimybių nebuvo, atvažiuoti į Vilnių reiškė ir didelius kaštus, ir prabangą... Mano tėvukas niekad nėra buvęs prie jūros, bet į Dainų šventę žūtbūt traukė. Nors ir jaudinosi, kad jokiu instrumentu nemoka groti...“
Pasak V. Povilionienės, praėjusiame amžiuje Dainų šventė buvo nekantriai laukiamas renginys, suburdavęs lietuvius iš tolimiausių šalies kampelių. Šokiai ir dainos tada liedavosi per kraštus, ir visi bendrai švęsdavo viena – savo šalį.
„Tai buvo tarsi milžiniškas visų lietuvių susivienijimas, turėjęs ypatingą tautiškumo, lietuviškumo dvasią. Suvažiavę į Dainų šventę žmonės pasijausdavo vieniu. Kiek ten dalykų vykdavo, kiek nuotykių, įspūdžių, pažinčių... Tai buvo tarsi savotiški atlaidai“, – prisimena V. Povilionienė.
Sako, kaip ir Dainų šventėje, taip ir kasdieną vienybė lietuvių gretose klestėjo: niekas net uogauti po vieną neidavo, niekas paslaugos padaryti neatsisakydavo.
Tautą rišantis mazgas
Tuo tarpu šiandien, anot V. Povilionienės, tokios vienybės visuomenėje nebeliko: kur kas labiau nei savo šaknimis, kultūra ar vienas kitu žmonės domisi nuosavais telefonais, yra linkę į individualizmą ir globalizaciją. Ir Dainų šventė, anot V. Povilionienės, nors ir tebesuburia tūkstančius, tokia suartinanti jau nebėra.
„Dabar sąlygos Dainų šventei smarkiai pasikeitusios. Atsirado aibė naujų technologijų, vis svarstoma, kaip šventę tobulinti, kaip ją pakreipti... Dabar žmonės – matę pasaulio. Jie nebejaučia tokio prieraišumo savo tautybei, tautiškumui ir kilmei, kaip anksčiau. Todėl užduotimi šventės organizatoriams tampa išspręsti galvosūkį, kaip šventę vėl paversti savotišku visą tautą rišančiu mazgu. Norisi, kad tas mazgas būtų gražus: kad žmonės vienytųsi per dainą, per šokį, per bendravimą...“ – svarsto V. Povilionienė.
Dainininkė neabejoja: jei pavyktų pasiekti tą tikslą, kad Dainų šventė ir vėl suvienytų taip smarkiai, kaip anuomet, kad ji ir vėl prilygtų tautiniams atlaidams, mūsų šalis nugyventų dar ne vieną šimtmetį.
„Kai bendruomenė yra stipri, baisaus nėra nieko. Išlaikykime šią tradiciją. Nes kai ji nyksta, prasideda bėda“, – sako V. Povilionienė, ir kviečia susitikti Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos...“, kuri skambės birželio 30 – liepos 6 dienomis.