Vienas grįžusių – Rokas Janutėnas, kuris Jungtinėje Karalystėje praleido 9–erius metus.
Jis pasakoja išvažiavęs studijuoti tik baigęs mokyklą. Didžiojoje Britanijoje vyras praleido daugiau nei 4–erius metus – po universiteto baigimo persikėlė į Londoną, kur pradėjo dirbti vienoje didžiausių pasaulio naftos kompanijų „BP“.
Jis sako, kad po studijų svetur pasilikti suviliojo karjeros galimybės ir lankstumas kompanijoje. „Jie turi labai geras programas, kur vieną dieną gali dirbti viename departamente, o kitą – kitame. Tokia galimybė judėti tarp skirtingų funkcijų žmogui, tik baigusiam universitetą, yra labai svarbi. Per ketverius metus pakeičiau keturias pozicijas“, – britų įmonės privalumus vardija pašnekovas.
Po ketverių metų „BP“ R. Janutėnas pakeitė darbą – pradėjo konsultuoti telekomunkacijų bendroves, tai darė dar metus. Tačiau Jungtinė Karalystė jam buvo tik laikina stotelė – vyras pasakoja apie grįžimą galvojęs jau išvykdamas studijuoti. Todėl po 9–erių metų emigracijoje R. Janutėnas susikrovė lagaminus ir grįžo Lietuvon. Tai padaręs pašnekovas sako išsiuntęs gyvenimo aprašymą į „Lietuvos geležinkelius“, kur dabar ir dirba generalinio direktoriaus patarėju strateginiais klausimais.
Šiandien R. Janutėnas sako, kad Londone pasilikti nesuviliojo net didesnis darbo užmokestis – esą Vilniuje galima gyventi taip pat gerai, kaip ir Londone, nors ir gaunant mažesnę algą. Anot vyro, gyvenimą svetur apsunkino didelė konkurencija bei darbdavių lūkesčiai. Pašnekovas pripažįsta: dėl šios priežasties kartais ofise tekdavo praleisti 15 ir daugiau valandų per dieną.
Emigruoja ne tik dėl finansinių priežasčių
2014-aisiais DELFI skelbė Užsienio reikalų ministerijos atliktą užsienio lietuvių apklausą, kurios metu klausė, kodėl lietuviai negrįžta iš emigracijos. Jos metu daugiausiai kalbinti užsienyje gyvenantys lietuviai su aukštuoju išsilavinimu.
Apklausos rezultatai parodė, kad daugiausiai – 38 proc. – respondentų teigė, jog į Lietuvą grįžti nenori ne dėl ekonominės situacijos, o dėl prasto psichologinio klimato.
Tačiau R. Janutėnas teigia, kad pats su prastomis visuomenės nuotaikomis nesusidūrė ir sako, jog lietuviai mėgsta sutirštinti spalvas. „Aš galbūt esu tam tikrame socialiniame burbule, bet visiškai to nematau. Mano draugai, giminaičiai nesiskundžia gyvenimu Lietuvoje. Žinoma, skaitau žiniasklaidą, matau negatyvius dalykus, bet kiekvienoje šalyje to yra. Mes mėgstame sutirštinti spalvas – iš vieno blogo pavyzdžio bandome parodyti, kad visur taip yra. Aplink mane visi dirba gerai apmokamus darbus, yra įgiję išsilavinimą geriausiuose Lietuvos universitetuose, užsienyje ir gyvenimu nesiskundžia“, – sako R. Janutėnas.
Visgi įdarbinimo agentūros „CV-Online“ marketingo vadovė Rita Karavaitienė čia įžvelgia problemą. Jos teigimu, emigrantams svarbus ne tik darbo užmokestis, bet ir mikroklimatas darbovietėje.
„Dažnai lietuviai emigruoja net tada, kai atlyginimas yra tinkamas – tiesiog nusivilia požiūriu į darbuotojus. Ne vien finansai lemia emigraciją, bet ir mikroklimatas įmonėje, psichologinė atmosfera, užtikrintos darbo sąlygos, darbo įrankiai, priemonės. Grubiai kalbant, reikia, kad būtų skaitomasi su žmonėmis. Kandidatai sako, kad Lietuvoje nėra paprasčiausios pagarbos ir nėra skaitomasi su darbuotojais. Žinoma, ne visose įmonėse taip, bet dažnai girdime tokių atsiliepimų“, – sako R. Karavaitienė.
Ji sako, kad svarbu ne tik tyliai keisti šią situaciją, bet ir apie įvykusius pokyčius skelbti užsienio lietuviams. „Dėl informacijos stygiaus dalis emigrantų galvoja, kad čia blogai ir tiek. Įmonėms įvaizdį reikia formuoti ne Lietuvoje, o žiūrėti į tas rinkas, kur būtų daug emigrantų. Kiek mes stebime, išvykę emigrantai labai dažnai lankosi mūsų tinklalapy ir domisi, kokia situacija yra Lietuvoje. Tačiau reikia į juos kreiptis ir tiesiogiai, išnaudojant „Google“, „Facebook“, organizuoti susitikimus su vietos bendruomenėmis“, – siūlo R. Karavaitienė.
Reikia keisti požiūrį į emigrantus
Iš emigracijos grįžęs R. Janutėnas taip pat mano, kad įmonės turėtų skirti didesnį dėmesį emigrantų pritraukimui atgal. Jo nuomone, apie teigiamus pokyčius emigrantus reikia tinkamai informuoti. „Tikiu, kad daug išvažiavusių lietuvių yra patriotiški ir nori naudos valstybei, todėl, pajutę geruosius poslinkius, patys grįžtų“, – kalba pašnekovas.
Jis sako, kad sugrįžti taip pat paskatintų ir lengvesnė integracija į visuomenę bei požiūrio į emigrantus pasikeitimas. „Integracija taip pat turėtų būti lengvesnė. Žmogus yra lygiai toks pats lietuvis, ar jis gyvena Londone, ar Osle, ar Vilniuje. Net žodis „emigrantas“. Nors jis ir nėra neigiamas, bet atrodo, kad jis yra neigiamas. Gal reikia keisti požiūrį, kad žmonės jaustųsi laukiami Lietuvoje.
Taip pat gali būti, kad grįžti ir nežinai, ką daryti su visomis „Sodromis“ ir kitomis įstaigomis. Po truputį jaučiu, kad artėjama prie vieno langelio principo, bet galbūt reikėtų daugiau dirbti per ambasadas, stengtis pritraukti emigrantus. Iš draugų girdžiu, kad to bendruomeniškumo ir aiškumo trūksta“, – problemas vardija R. Janutėnas.
Akcentuoja švietimo svarbą
2016-aisiais Vyriausybė patvirtino emigracijos stabdymo ir emigrantų grąžinimo planą. Jame įvardinti penki uždaviniai: „kokybiškas darbas; socialinės ir kitos garantijos; paslaugų prieinamumas ir kokybė; paprastos, greitos, sklandžios migracijos procedūros; kryptinga ir kompleksinė informacijos apie Lietuvą ir gyvenimo bei darbo joje sąlygas sklaida.“
Tačiau žinomi ekonomistai tuomet planą sukritikavo. Anot jų, kai kurios įvardytos priemonės, pavyzdžiui, minimalaus darbo užmokesčio kėlimas ar kompensacijos už šildymą ar vandenį, kelia juoką.
Banko „DNB“ analitikas Povilas Stankevičius savo ruožtu sako, kad dabartinės valdžios priemonės emigracijos masto nesumažins ir išvykusiųjų nesugrąžins.
„Valdžios siūlomi dalykai gydo emigracijos pasekmes, o ne pačią emigraciją. Emigracija Lietuvoje yra žemesnio pragyvenimo lygio pasekmė. Judėti iš vienos šalies į kitą yra pakankamai paprasta, todėl žmonės ir migruoja. Vienas pagrindinių to faktorių yra darbo galimybės ir atlyginimų dydžiai“, – sako P. Stankevičius.
Pašnekovas teigia, kad šalyje atlyginimai kyla pakankamai sparčiai, bet tai atsveria taip pat kylanti infliacija, kas reiškia, kad lietuvio gyvenimas gerėja mažai. „Tam, kad ilguoju laikotarpiu kiltų atlyginimai, mums reikia didinti verslo pridedamąją vertę. Tai galima pasiekti skatinant žmonių švietimą, todėl reikalinga švietimo reforma. Žmonės su naujais ir reikalingais įgūdžiais taip galėtų dirbti tuose sektoriuose, kurie kuria didelę pridėtinę vertę“, – problemos sprendimą siūlo P. Stankevičius.
Švietimą, kaip vieną valstybės prioritetų, norint susigrąžinti emigrantus, įvardija ir R. Janutėnas. Anot jo, jeigu jaunimas nebūtų nusivylęs švietimo sistema, būtų mažiau paskatų važiuoti studijuoti į užsienį, kur po baigimo jauni žmonės dažnai ir pasilieka visam laikui. „Reikia reformų švietimo srityje. Liūdna, kad politikai nesutaria, kaip tas reformas reikia vykdyti“, – kalba jis.
Problemą įžvelgia šešėlyje
Aukštųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ vienas iš įkūrėjų Kristijonas Vizbaras, pats studijavęs Vokietijoje, bet po to grįžęs į Lietuvą, teigia, kad valdžios siūlomos priemonės pritraukti emigrantus nėra pakankamos. Jo nuomone, dalis lietuvių emigruoja dėl dalyje šalies įmonių vokeliuose mokamų algų.
„Tokie valdžios siūlomi metodai yra beprasmiai. Jeigu atlyginimas būtų normalus, tai nereikėtų kalbėti apie pašalpas. Šešėlyje yra daug pinigų, juos tiesiog reikia pasiimti. Kas nori grįžti į darbo vietas, kur atlyginimai mokami vokeliuose, nesurenkami mokesčiai, todėl ir nėra tvarkomi keliai, infrastruktūra. Tas vėžys ir lieka. Kol ši liga nebus išoperuota, negalima tikėtis, kad kažkas pagerės“, – sako K. Vizbaras.
Jis sako apskritai abejojantis valstybės noru grįžusiems emigrantams skirti įvairias lengvatas bei nuolaidas. Anot K. Vizbaro, darbo rinkoje visi turi būti lygūs ir turėti vienodas galimybes konkuruoti.
„Akivaizdu, kad viskas priklauso nuo sąlygų, kurias žmogus susikuria pats. Nemanau, kad turėtų būti daromos kažkokios nuolaidos, nelaikau emigrantų specialia rase, kuria reikia rūpintis. Jie turi konkuruoti darbo rinkoje lygiai taip pat, kaip ir čia gyvenantys žmonės. Tiesiog visiems turi būti sudarytos normalios sąlygos ir žmonės grįš tik tada, kai jos bus normalios.
Valstybė turi būti suinteresuota, kad žmonės nebėgtų, ir sukontroliuoti, kad nebūtų slepiami mokesčiai, žmonės galėtų normaliai gyventi. Kai tai bus padaryta, tuomet nereikės ir specialaus plano. Kas iš to, kad priplanuoji dalykų, kurie iš principo negali veikti“, – problemas vardija K. Vizbaras.