Pradėkime nuo svarbiausios aktualijos. Baltarusija forsuoja Astravo AE bloko paleidimo darbus nekreipdama dėmesio į branduolinės saugos problemas, streso testų reikalavimus ir tarptautinius standartus.
Pranešama, kad pirmas blokas bus paleistas jau netrukus – lapkričio pradžioje.
Užsienio reikalų ministerija prieš savaitę įteikė notą Minskui dėl ketinimų pradėti darbus nesaugioje, anot Lietuvos, jėgainėje. Tačiau Kremliui palanki žiniasklaida šaiposi iš esą nepagrįstų Lietuvos baimių.
Štai vienas pavyzdžių: Astravo AE statančios Rusijos bendrovės „Rosatom“ generalinio direktoriaus Aleksejaus Lichačiovo išvedžiojimai.
Pone Kreivy, ką manote apie tokius „Rosatom“ vadovo teiginius?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad tarptautinės institucijos – pirmiausia branduolinių reguliatorių institucija, atlikusi streso testus, labai aiškiai pasakė, kad yra 12 esminių pažeidimų, kurie yra pakankamai reikšmingi ir grėsmingi, gali sukelti avariją. Baltarusiai ne tik nesiėmė jokių priemonių jiems pašalinti, tačiau iki šiol atsirašinėja ir ruošiasi paleisti atominę elektrinę.
Saugumo problemos labai aiškios, tą patvirtino ir mūsų reguliatorius. Jokio bendradarbiavimo nėra, joks žingsnis nedaromas. Be to, reikia pabrėžti, kad reaktoriai, pasiūlyti Suomijai ar Vengrijai, yra gerokai saugesni, yra visiškai kita saugos reikalavimų komplektacija.
Pasiūlyti Rusijos?
Rusijos. Suomijos reguliatorius iki šiol netvirtina projekto, nes mano, kad šiam itin aukštos saugos, kiek tik rusai galėjo išlaužti, reaktoriui saugumas dar nėra užtikrinamas taip, kaip reikalaujama Suomijoje. Taigi, saugumo klausimas yra labai aiškus, reaktorius yra netinkamas jau nekalbant apie jo statybas.
Reaktoriai krito, dažnai matėme girtus statybininkus, net jų vadovus. Tad kalbėti apie darbo kultūrą taip pat netenka. Tai viena medalio pusė reaguojant ir atsakant rusams į pastabas, kad ši elektrinė yra pati saugiausia. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai yra pirmieji reaktoriai, keli veikia Voroneže ar kažkur kitur, bet ta technologija dar nėra iki galo išbandyta.
Jie kalba, kad Peterburge tokie patys veikia.
Ne, neveikia. Čia veikia senesnio tipo VVR reaktoriai. Tie veikia tik Rusijos gilumoj.
Pone Podery, tai, kas vyko Poznerio laidoje, skirta Rusijos auditorijai. Ką jūs išgirdote, kokią žinią bandoma siųsti ir kaip jūs tai vertinate?
Papildant kolegą Dainių Kreivį, keli pastebėjimai apie kalio jodido tabletes. Kalbama su pašaipa. Tačiau tai yra paplitusi praktika, bendrai naudojama. Aplink branduolines jėgaines gyvenantiems žmonėms yra išdalinamos kalio jodido tabletės, kad atsitikus nelaimei ar iš jėgainės pasklidus radioktyvioms medžiagoms, žmonės galėtų tabletes suvartoti ir apsaugoti savo skydliaukę. Matyti grubumas ir nepaisymas savo bei aplinkinių gyventojų saugos ir sveikatos.
Dar pridurčiau, kad dėl saugos, dėl tarptautinių susitarimų laužymo yra oficialiai pripažinta, kad bent 3 konvencijos, kalbančios apie branduolinę saugą, yra pažeistos.
Dar vienas Maskvos propagandos arkliukas – bet kuria proga kritikuoti Baltijos šalių siekį sinchronizuoti elektros tinklus su žemynine Europa. Akivaizdu, kad Kremlių siutina Lietuvos, Latvijos ir Estijos ketinimai išstoti iš vadinamojo BRELL žiedo, todėl aiškinama, kad rusofobus pribaltus tuoj ištiks balanos gadynė. Dar vienas reportažas.
Pone Podery, keli akcentai. Vienas jų – grasinimas išjungti elektros energiją, rubilniką, kaip jie sako. Nuo to ir pradėkim. Kaip jūs vertinate tokius grasinimus?
Grasinimai lieka grasinimais, bet turime būti pasiruošę. Paradoksalu, kad tokios nedemokratinės, diktatūrinės šalys struktūrinius projektus daro greičiau. Daro voliuntaristiškai, kažkieno vieno sprendimu – tą matome ir Kinijoje, ir Rusijoje. O demokratinėse šalyse, kur tariamasi su visuomene, yra tarptautiniai susitarimai, vieši, skaidrūs pirkimai be korupcijos, tokie projektai užtrunka ilgiau. Tą rodo ilgalaikiai projektai Vokietijoje ir Vakarų Europoje apskritai.
Bet nepamirškime esmės, kodėl yra daromas sinchronizacijos projektas. Desinchronizacija nuo Rusijos reiškia elektros sistemos valdymo perėmimą į savo rankas.
Dabar, kai esame sinchroninėje Rusijos sistemoje, mūsų valdymas arba centrinė dispečerinė yra Maskvoje. O turint galvoje, kad energetikos ūkis yra ekonomikos stuburas, absoliučiai nesuvokiama, kaip mes, 30 metų būdami politiškai nepriklausomi, savo ekonomikos stuburo valdymą esame patikėję nedraugiškai valstybei.
Kitas aspektas – prekyba, kiek mes čia esame priklausomi nuo Rusijos. Baltijos šalyse tos elektros sunaudojimas mažėja kasmet ir dabar vargu, ar sudaro 10 procentų. Dėl to sakyti, kad nutraukus prekybą su Rusija elektros kaina padidės 20-30 procentų, yra absoliutus melas ir hibridiniai išsigalvojimai.
Jūs atsakėte ir į antrą klausimo dalį dėl kainų. Pone Kreivy, specialiai parinkome siužetus, kuriuose skambėtų grasinimai išjungti jungiklį. Tai realus grasinimas?
Tiesos šiek tiek yra.
Tokia galimybė būtų?
Yra keli niuansai. Karaliaučiaus sritis yra savarankiška, pastatyta eilė dujinių elektrinių. Jų eksploatacija, be abejo, brangi, nes suskystintos dujos atplukdomos jūra ir panašiai, todėl kyla klausimų, ar apsimoka išlaikyti šalį šiame režime. Kita vertus, Karliaučiaus sritis – vienas dalykas, o užžiedinimas vakarų Rusijos ir Baltarusijos – kitas. Užžiedinimas dar nėra baigtas. Nesame girdėję, kad jie šiemet jį baigs. Taigi, atjungimas kol kas nėra įmanomas.
Kita vertus, mūsų tinklo operatorius „Litgrid“ tam ruošiasi, esame atlikę kelis nepriklausomo veikimo bandymus atsitikus nenumatytam atvejui, kai Rusija elgiasi agresyviai. Tačiau tai nėra labai tikėtina, nes tai būtų agresija prieš ES šalį ir kartu prieš visą ES ir NATO.
Bet mes esame tam pasiruošę, tą rodo mūsų nepriklausomo veikimo bandymai. Be abejo, tokiu atveju elektros kaina šoktų labai aukštai ir galbūt daliai vartotojų trumpam laikui tektų elektros tiekimą nutraukti.
Vieną iš hibridinių atakų Rusija jau buvo padariusi prieš gerą pusmetį. Remonto metu, kai neveikė „NordBalt“ jungtis su Švedija, buvo sustabdytas eksportas per baltarusišką skerspjūvį į Lietuvą. Tuo pat metu Latvijoje žaibas trenkė į kelias elektrines ir išjungė didžiuosius generavimo pajėgumus. Tuo pat metu ir Estijoje įvyko incidentas, užgeso pagrindiniai generavimo pajėgumai. Mus išgelbėjo Lenkija, įsijungė didžiulis generavimo pajėgumas, įsijungė mūsų rezervai. Mes labai aukštai užkėlėme savo generaciją. Tai rodo, kad mūsų sistema yra pasiruošusi kovoti su tokiomis situacijomis.
Be abejo, Valstybės gynimo tarybos sprendimas, kuriame išdėstytos priemonės, kad Lietuva būtų atspari tokiam smūgiui, taip pat yra vykdomas. Bet rizika yra, tam ruošiamės.
Dar keli žodžiai apie kainas. Remiantis KTU mokslininkų skaičiavimais, uždarius skerspjūvį su Baltarusija ir su Rusija, Baltijos šalyse elektros kaina padidėtų 1-2 procentais, ne 30 procentų. Čia yra visiškas melas ir tipiška Rusijos propaganda.
Nuo pat projekto pradžios Rusija negali ramiai žiūrėti ir į kitą Lietuvos projektą – suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuris tapo vienu ryškiausių šalies energetinio saugumo simbolių. Rusijos propaganda nesiliauja tvirtinusi, kad pasistatę terminalą, lietuviai patys šaudo sau į kojas. Dėmesio į ekranus.
Pone Podery, propagandos esmė nuo seniausių laikų yra maišyti tikrus faktus su išmone ir su melu. Taip veikia propaganda – yra dalis teisingų faktų, kurie sumaišomi su prasimanymais ir tokiu būdu visuomenė yra klaidinama. Ką jūs pats išgirdote šiuose pasakojimuose, kokią žinią bando siųsti Kremlius?
Kad terminalas buvo reikalingas siekiant išvengti monopolinio tiekimo iš Rusijos, yra tiesa. Kad terminalas brangus, jį turi išlaikyti vartotojai, taip pat tiesa, tai didžiulis strateginis įrenginys, čia nieko naujo.
Bet esmė ta, kokias dujas perka tie patys vartotojai ir verslo subjektai. Šiuo metu laisvu verslo atstovų noru dauguma dujų yra perkama per šį terminalą. Kitaip tariant, verslui tai apsimoka. Ir kitiems vartotojams labiau apsimoka pirkti pigesnes dujas, atplukdomas jūra, nei iš vamzdžio.
Taip, paėmus visą dujų mišinį, kurį naudojame, yra dalis ir „Gazprom“ dujų, bet didžioji dalis dujų šiuo metu yra atplukdomos jūra, nes jos pigesnės.
Pone Kreivy?
Vartotojai ir įmonės dengia tik terminalo mokestį. O šiaip rusiškos dujos konkuruoja su SGD dujomis. Rusiškos dujos vis bando „palįsti“ po kaina, todėl turime vienas mažiausių kainų Europoje. Šiandien netgi mums apsimoka gaminti elektrą iš suskystintų dujų Elektrėnuose ir konkuruoti rinkoje. Galime įsivaizduoti, kokią naudą mūsų valstybė ir mūsų vartotojai gavo iš terminalo.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad iki terminalo Rusija ir „Gazprom“ buvo monopolininkai ir mums tiekiamų dujų kaina buvo 30 procentų didesnė nei tiekiamų Vokietijai. Reiškia, mus nuolat baudė ir spaudė su aukšta kaina, žlugdė Lietuvos ūkį. Taigi, pastačius terminalą, kainos krito dramatiškai, turime vienas mažiausių kainų Europoje. Dar kartą pakartosiu – net galim kurenti dujas ir gaminti elektrą.
Pabaigai – Kremliaus reakcija į Jungtinių Valstijų išplėstas sankcijas projektui „Nord Stream 2“. Baltijos dugnu tiesiamo dujotekio vienintelis faktinis akcininkas – Kremliaus kontroliuojamas dujų gigantas „Gazprom“.
Paskutiniai žodžiai demaskuoja paties Kremliaus pasisakymus. Tačiau jei vertintume ekonomiškai, politiškai, geopolitiškai – „Nord Stream 2", kas tai?
D. Kreivys: Geriausiai tai iliustruoja paskutiniai žodžiai: „Po to mes sutriuškinsim, sudaužysim į šipulius Ukrainą.“
Pastatysime per metus ir sudaužysime Ukrainą.
Pagrindinė žinia, kad Rusija negali pakęsti fakto, kad moka pinigus Ukrainai. Geriau pasistatys brangų žaislą, bet neleis Ukrainai uždirbti. Čia viena medalio pusė. Kita – siekis padidinti Vakarų Europos, pirmiausia Vokietijos, priklausomybę nuo Rusijos ir rusiškų dujų. Tam tikslui įkinkyti didžiausi Vakarų Europos energetikos koncernai. O šiuose koncernuose dirbantys žmonės turi gerų ryšių vyriausybėse ir gali daryti įtaką politikai.
Todėl bendras verslas su Rusija ateityje virs politine įtaka. Taigi, šis projektas yra geopolitinis, veikiant tiek tų šalių ūkį, tiek vyriausybes per verslo struktūras. Dėl to amerikiečiai jam ir priešinasi.
Pone Podery, ar turite ką pridurti?
Išplėtočiau mintį, kurią patys rusų atstovai sako. Tai yra geopolitis projektas, rodantis, kad rusai nori tiesiogiai tiekti dujas Vakarų Europai. Jie tai daro per tam tikras žnyples – per Juodąją jūrą „TurkStream“ ir per „Nord Stream“ Baltijos jūra, apeinant Centrinės ir Rytų Europos šalis. Nes dabar, kai dujos tiekiamos per Centrinės Europos šalis, Rusija pati yra priklausoma nuo tų šalių valios, Centrinės Europos šalys turi derybinę galią jos atžvilgiu vienaip ar kitaip leisdamos ar neleisdamos dujoms tekėti.
Rusija nori nepriklausyti ir neteikti Centrinės Europos šalims derybinės galios dujų tiekime. Todėl yra didžiulis noras per Juodąją jūrą, per Baltijos šalis pateikti dujas Europai. Na ir po to, anot vienos atstovės, mes jau susprogdinsim ar Ukrainą ar kitas Centrinės ir Rytų Europos šalis. Natūralu, kad mes tokiam projektui priešinamės.
Deja, Vakarų Europos šalys turi kitokį požiūrį ir mes čia ne visada randame bendrą kalbą.