Pradėkime nuo pavyzdžių, kaip Rusijos valdžia auginasi sau lojalią jaunąją kartą. Kuriamos sukarintos vaikų ir jaunimo organizacijos – jungvardija, junarmija, kuriose vaikams į galvą brukamos didžiarusiškos, prosovietinės idėjos.
Vaikai, aprengti karinėmis uniformomis, dainuoja apie tai, kad pasiryžę iki galo eiti už dėdę Vovą. Pone Kasčiūnai, kokios jūsų mintys matant šiuos vaizdus?
Turim suprasti vieną paprastą dalyką. Kremlius galvoja, kaip perteikti jaunajai kartai jam palankų istorinį naratyvą, kuris yra svarbi Kremliaus tapatybės dalis, konstruojamos socialinės inžinerijos vienas labai svarbių branduolių. Jaunoji karta, jei turėtų kritinį mąstymą, kada nors galėtų paklaust dėdės Vovos, ar tikrai Krymas priklauso Rusijai, ar tikrai reikia užkariauti kaimyninių valstybių teritorijas, vykdyti imperialistinę užsienio politiką?
Kad jaunoji karta to nepaklaustų, vyksta toks socialinės inžinerijos projektas. Jis vyksta sistemiškai. Kremlius pasiruošęs, jungia viską, kas tik įmanoma – karinius instrumentus, švietimo sistemą, kultūros politiką. Turbūt tikslas toks, kad Putino patvaldystė ilgainiui neprarastų savo legitimumo. Toks pagrindinis tikslas, todėl visa tai grubiomis priemonėmis ir daroma.
Pone Jurkoni, sovietiniais laikais vaikai dainuodavo apie Leniną, dabar – apie dėdę Vovą. Bet kalbant apie patį santykį su vaikais, atrodo, gana ciniška manipuliuoti tokiu lengvai pažeidžiamu visuomenės sluoksniu? Kaip jūs tai vertinate?
Ciniška, tačiau reikia pripažinti, kad tai nėra vien režimo ar Kremliaus tam tikras požymis. Viešuosiuose ryšiuose mėgstama pasinaudoti vaikų paveiksliukais. Tačiau esminis skirtumas nuo įprastų viešųjų ryšių ar pilietinės visuomenės organizacijų, kur gali būt vaikų, yra tas, kad Kremliaus modeliuojamoje paralelinėje realybėje labai trūksta savanoriškumo principo ir ten labai aiškiai dominuoja vertikalė.
Tokiomis iniciatyvomis bandoma išstumti realią pilietinę visuomenę, kurios likučių Rusijoje yra, ir bandoma sukurti paralelinę, visiškai lojalią, visiškai nekritinę realybę. Ji yra dirbtina. Kai kuriems vaikams ar jaunimui tai atlieka tam tikrą socialinę funkciją, tai yra socialinis liftas gerai karjerai. Tačiau iš esmės taip yra dangstomos skylės, užpildomos patriotinės tuštumos erdvės ir sudaromas paveikslas, kuris yra klaidinantis, netikras. Ten vyksta procesai, kai plaunamos smegenys.
Pone Kasčiūnai, ar nematote tam tikrų paralelių su Hitlerjugendu? Naciai taip pat panašiai muštravo savo jaunąją kartą, kuri po to yra pasiruošusi eiti į ugnį ir vandenį?
Taip, ir 1933 metais, ir visa komunistinė sistema buvo paremta panašiais lozungais, panašiais naratyvais. Čia yra truputį gilesnis klausimas. Yra visuomenių, kuriose visa tai veiktų daug silpniau. Yra visuomenių, kurios turi pakankamai stiprų pilietiškumo, savarankiško mąstymo laipsnį, kritinio mąstymo užtaisą. Tai yra Vakarų visuomenės, kur tokios priemonės vargu ar prigytų.
Socialinei Kremliaus inžinerijai Rusijos tautos, visuomenės istorija yra palanki. Iš tiesų, demokratinės epochos toje istorijos tėkmėje buvo nedaug, ji buvo tik fragmentiška ir ji neįsitvirtino. Mes galime kalbėti apie tam tikrą B.Jelcino laikotarpį, tačiau ir tai tik sąlygiškai. Todėl ta patvaldystės tradicija, nori nenori, yra ir visuomenėje. Ji žiūri į tai, kas yra sakoma iš aukščiau, ir tai yra palanku režimui. Be abejo, jie tas tam tikras reminiscencijas ir sovietmečio, ir kitų tautų bei kultūrų bando pritaikyti savo namuose.
Dar viena Putino malonėje besimaudanti organizacija – motociklininkų klubas „Naktiniai vilkai“, vadovaujami Putino bičiulio, pravarde Chirurgas.
Putino šaukliais vadinamai ultrapatriotai aktyviai reiškėsi okupuojant Krymą, bendradarbiaujant su Donbaso separatistais, rengiant žygius į užsienio šalis ir platinat revanšistines Rusijos imperines idėjas.
„Naktiniai vilkai“ iki šiol rengia grandiozinius šou, kuriuose šlovina ir carą, ir Staliną, ir sovietinę praeitį, ir dabartinį Kremlių.
Pone Jurkoni, žinoma, tai yra brangūs pasirodymai, už juos mokama. Tai turbūt yra didesnio plano dalis. Jokių atsitiktinumų čia nėra, tie baikeriai greičiausiai yra įtakingi veikėjai. Ne tik jų lyderis, bet ir visa aplinka, kuri daug ką gali sau leisti Rusijoje?
Neabejotinai. Aš jau minėjau kalbėdamas apie jaunimo organizacijas, kaip užpildomos tos patriotinės spragos. Kai patriotizmas iš vidaus neateina, reikia kažkuo užpildyti. Šie baikeriai yra vieni tų, kurie užpildo paveikslą rodydami įvairias tikslines grupes, kurios yra neva labai patriotiškos, daro žygius ir pan. Man labai įdomu, kaip į tokią grupę žiūri baikeriai kitose šalyse, net ir toje pačioje Baltarusijoje. Čia baikeriai buvo protesto dalyviai prieš A.Lukašenkos valdžią.
Apskritai, visa tai, ką girdėjome šiuose keliuose epizoduose, rodo ir tam tikrą sąmonės pakrikimą, nes kai kurie dalykai nelabai dera prie baikerių. Tetrūktų kryžiaus, kaukolės ir liemenės, kad sakytų „už Rusiją“ ir užsidėtų amerikietišką vėliavą, nes gi baikeriai! Ir dar važiuotų su „Harley-Davidson“. Tai tikrai brangu, sudaromas žiauriai nenatūralus, pompastiškas paveikslas, bet turinio stokojama.
Pone Kasčiūnai, tikrai yra tam tikra žanro krizė. Pats baikerių judėjimas yra prasidėjęs JAV po Antrojo pasaulinio karo. Jis įvairiai interpretuojamas, būta ir nusikalstamos veiklos, tačiau dabar ne apie juos kalba, o apie ką tik matytus veikėjus. Motociklai amerikietiški, pasisakymai antiamerikietiški, sovietinė atributika... Kažkoks jovalas, bet tai veikia?
Manau, kad dalį Rusijos visuomenės tikrai veikia. Tas visas socialinės inžinerijos projektas, apie kurį mes jau daug metų kalbame ir analizuojame, yra daugiabriaunis. Yra bandymas suvalstybinti, surežiminti įvairias socialinio gyvenimo sritis – vaikų stovyklas, futbolo sirgalių judėjimus, baikerius ir kitas socialines grupes, kurios natūralioje aplinkoje būtų šiokio tokio protesto prieš totalitarizmą, autoritarizmą, politinę vertikalę dalis.
Jei jūs paklaustumėte bet kurios baikerių grupės, jie pirmiausiai pasakytų esą savarankiška grupė su savo vidinėmis taisyklėmis, kad jie labiau laikosi savo taisyklių, o ne primetamų. Tai greičiau laisvės ir neformalaus mąstymo srovė. O šiuo atveju yra surežiminta. Kitaip tariant, ten kur gali reikštis alternatyvi mąstysena, jie jį suvalstybina arba surežimina. Taigi, aš režimo stiprinimo logiką taip ir suprantu.
Be abejonės, tai yra vakarietiškos, amerikietiškos kultūros „sukremlinimas“. Tie šūkiai apie rusišką pasaulį rodo, kad jau ne vieną dešimtmetį yra bandoma sukurti sampratą, jog Rusija yra atskira civilizacija su savo gyvenimo būdu. Tai yra antitezė Vakarams, kurie neva išgyvena vertybinį dekadansą. Kitaip tariant, bandoma sukurti Rusijos, kaip III Romos imperijos, reminiscenciją. Daliai visuomenės ne tik Rusijoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje, tokie Rusijos, kaip atskiros civilizacijos, sampratos primetinėjimai gali būti ir paveikūs.
Pone Jurkoni, pergalė Antrajame pasauliniame kare kuo toliau, tuo labiau tampa dominuojančia, pačia pagrindine identiteto vertikale, kai įtraukiami ir maži vaikai, ir dar gyvi karo veteranai. Kiekvienais metais tam skiriama vis daugiau dėmesio. Kuo jūs tai aiškinate? Kodėl būtent Antrasis pasaulinis karas, pergalė prieš Vokietiją sulaukia vis didesnio Kremliaus dėmesio?
Tai kartai žmonių ir ypač Kremliaus vadovybei turbūt nėra daugiau kuo didžiuotis, nepaisant to, kad tai ne jų nuopelnas. Nežiūri jie į tai, kiek buvo paaukota žmonių, nutyli sąjungininkų vaidmenį, karo priežastis, šaknis ir sovietų vaidmenį susitarime tarp Molotovo ir Ribentropo, taip pat Baltijos valstybių okupacijas. Turbūt norima užsikabinti už kažko, kuo būtų galima didžiuotis, nes šiaip tai nėra kuo.
Kai pasižiūri paskutinį tyrimą dėl A.Navalno nuodijimo, matai, kokia supuvusi yra visa sistema iš vidaus. Girdėjau komentarų, kad nuo revoliucijos ir Pirmo pasaulinio karo beveik nepažengta. Tiesiog atėjo į valdžią banditai ir negalima tikėtis, kad būtų kažkokia etika, pagarbos kodeksas, principai ir visa kita. Griebiamasi kažkokio šiaudo, bet ir tas šiaudas nelabai patikimas.
Dar viena organizacija – vadinamieji kazokai, neturintys absoliučiai nieko bendra su tikraisiais kazokais Ukrainoje. Tai veikiau nebaudžiamos gaujos, kurstančios provokacijas. Jūsų dėmesiui – keli pavyzdžiai apie vadinamųjų „kazokų“ žygdarbius.
Pirmiausia – apie žmones. Kokie žmonių tikslai einant į tokius būrius? Pone Kasčiūnai?
Įvairūs. Gali būti suprimintyvinti ideologiniai, socialinės inžinerijos, apie kurią kalbame, rezultatas. Gali būti ir finansinis-ekonominis išskaičiavimas. Kai žiūriu į tas istorijos ir klausausi apie Rusijos kazokus, jų vaidmenį Rytų Ukrainoje, man kyla asociacija su Franko režimu, nors jis buvo neutralus Antrajame pasauliniame kare. Jis pasiuntė savo „Žydrąją brigadą“ į sovietų sąjungą kariaut. Ir į tą brigadą sukvietė visus, kurių nereikėjo visuomenei, jie visi ir pražuvo.
Nesinori stipresnių žodžių vartoti, bet tai yra visuomenės dalys – smogikai, karinių, imperinių avantiūrų įgyvendintojai. Jiems greičiausiai toks vaidmuo numatytas ir Putino Rusijoje – kaip tam tikrų imperinių ambicijų praktiniam įgyvendinimui priešakinėse linijose. Režimui palanku turėti tokį sluoksnį, kuris negalvodamas apie savigarbą, apie įstatymo raidę, gali provokuoti, įsiveržti, nutraukti kokią nors veiklą. Tai yra toks necivilizuotas elgesys, kurį galima nukreipti režimui palankia linkme. Tokie žmonės tuose būriuose ir yra.
Pone Jurkoni, kokios jūsų įžvalgos tęsiant tai, apie ką pradėjo kalbėti L. Kasčiūnas? Turbūt apie kokį nors veiksmų teisėtumą čia net neverta kalbėti, tie žmonės neturi jokio oficialaus statuso. Viso labo yra organizacija, bet ji naudojama kariniams tikslams.
Laurynas kalbėjo apie valdžios požiūrį ir apie tai, kaip juos išnaudoja. Aš jau minėjau, kad kai kuriose organizacijose, ypač jaunimo, yra vadinamasis socialinis liftas. Gauni kontaktus, gali greičiau lipti karjeros laiptais. Apie Surkovo kurtą jaunimo organizaciją ir tuos socialinius liftus yra sukurtas ne vienas reportažas ir filmas. Kita vertus, reikėtų pasižiūrėti žymaus youtuberio Yury Dud neseniai darytą interviu su fotografu Dmitrijum Markovu apie Rusijos provinciją. Ten pamatysime, kokia didžiulė yra Rusija ir kaip nėra ką veikti provincijoje.
Taigi, tam tikras laisvalaikio praleidimo būdas taip pat yra veiksnys, o valdžia mėgsta tokais grupes. Nes viena vertus, tai ir atsakomybės vengimas, kartais gali padaryti vieną ar kitą dalyką ne savo rankomis, taikyti klasikinį būdą „skaldyk ir valdyk“. Taip pat galima sudrausminti vieną ar kitą grupę, kažkur pavaidinti, kad esi situcijos reguliatorius. Daug priežasčių tam yra, bet pagrindinė yra ta, kad tikroji pilietinė visuomenė yra naikinama, išstumiama, o jos vietoje auginama dirbtinė, superlojali neva pilietinė visuomenė.