Pradėkime nuo ištraukų iš laidos, kurioje savo mintis dėsto V.Putino draugas, rusų režisierius Nikita Michalkovas. Trumpai esmė tokia: pasaulis, praradęs visas vertybes, ritasi į prarają. Ir tik vienintelė Rusija esą yra visko, kas šventa, saugotoja.
Pone Čeponi, jūs savo darbe kasdien susiduriate su dezinformacija ir propaganda iš Rusijos. Ar Rusija, kaip tradicinių vertybių puoselėtoja, yra leitmotyvas?
Matėme vieną pavyzdį, bet jei pasižiūrėtume kitus kanalus, išgirstume kitus kalbėtojus, pamatytume labai panašius pasakojimus. Tautos, valstybės vertybės labai daug pasako apie pačią valstybę. Tai yra labai svarbi minkštosios galios sudedamoji dalis. Bet jei pažiūrėtume į kitas valstybes, tikrai galime patikėti, kad jie patys laikosi tų vertybių ir skatina, kad ir kaimynai tų vertybių laikytųsi.
Tačiau man sunku būtų įvardinti kokią nors vertybę, pavyzdžių matysime ne vieną – žodžio laisvė, žiniasklaidos laisvė, tradicinė šeima, tikėjimas, teisės viršenybė. Jie stipriai deklaruoja esą šių vertybių gynėjai, bet pažiūrėjus į pastaruosius kelis dešimtmečius galėtume prisiminti ir sovietų sąjungos veikimą, kai jie daugybę savo ir okupuotų teritorijų gyventojų laikė Sibire, tardė, kankino.
Bet juodaodžių teisių gynimas JAV, apartheido klausimai visada buvo deklaruojami, taip pat žmonių išlaisvinimas iš priespaudos. Jie labai plačiai apie tai kalbėjo. Visur buvo šūkiai apie taiką visame pasaulyje, tačiau jie patys tų vertybių nesilaikė. Jie kelia reikalavimus pagal tas vertybes kitiems, bet jomis tikrai nesiruošia vadovautis. Jie tai naudoja kaip įrankį savo imperijos plėtrai, savo interesų gynimui.
Ką tik girdėtoje ištraukoje įvardijamas labai didelis „blogis“ – nevyriausybinės, pilietinės organizacijos. Demokratiniame pasaulyje jų misija – tarnauti visuomenės labui, tačiau Kremliaus propagandistai šias visuomenines organizacijas maišo su žemėmis. Ponia Armonaite, kuo jūs tai aiškinate?
Maišo su žemėmis nevyriausybines organizacijas ir paminėjo, kad yra vyriausybinės organizacijos, kurios yra atakuojamos kažkokių paslaptingų, nedraugiškų jėgų. Manau, kad tai yra tiesiog nepasitikėjimo kurstymas. Kita vertus, galbūt tai yra ir nuoširdus nesupratimas, kas yra liberali demokratija ir kaip ji veikia. Kad piliečiai gali telktis į organizacijas, eiti į protestus ir kad niekas už jų nestovi ir niekas jų specialiai neorganizuoja.
Aš pati labai gerai prisimenu savo patirtį nevyriausybinėse organizacijose, kai 2010 m. mes organizavome palaikymo akciją Baltarusijos žmonėms. Buvo komentarų, kad čia neva kažkas suorganizavo – CŽV, Jungtinės Valstijos. Bet ar nesuvokiama, kad piliečiai gali tiesiog susirinkti ir palaikyti tam tikras vakarietiškas, liberalios demokratijos vertybes kitoje šalyje?
Greičiausiai šiuo atveju čia yra organizuota propaganda, bet kita vertus, yra ir nesuvokimas, kad yra laisvų visuomenių, kur piliečiai organizuojasi patys.
Jūsų dėmesiui, galima sakyti, chrestomatinis pavyzdys, kaip yra manipuliuojama žmonių jausmais ir pasirinkimu. Tai yra socialinės reklamos, agituojančios balsuoti referendume už Konstitucijos pataisas. Referendumas įvyko šių metų liepą. Pataisų pagrindinis uždavinys – atverti V. Putinui kelią valdyti šalį iki 2036 metų.
Tai yra agitaciniai klipai, skirti balsuoti referendume dėl Putino galimybių valdyti šalį ilgiau, nei anksčiau numatė Konstitucija. Ponia Armonaite, kokie jūsų komentarai?
Galime matyti labai daug veidmainystės šioje propagandoje. Nes kai kalbama apie neva tradicines vertybes, pažiūrėkime konkrečiai, kokios iš tikrųjų ten yra vertybės. Antras klipas buvo aliuzija į LGBT šeimą, į grėsmę tradicinei šeimai. Tačiau kaip tradicinė šeima stiprinama Rusijos Federacijoje? Tai vyksta dekriminalizuojant smurtą artimoje aplinkoje, leidžiant mušti savo žmoną, vyrą be jokių pasekmių. Tai yra akivaizdi propaganda, prisidengiant tariamomis vertybėmis, kurios realiai nepropaguojamos.
Dar daugiau pasakysiu. Mes visi esame už šeimos vertybes ir liberaliai mąstantys politikai turėtų sakyti, kad valstybė neturėtų aiškinti, kas yra šeima ir kokie yra santykiai tarp dviejų žmonių. Taigi, čia yra tiesiog susikuriamas priešas, jis marginalizuojamas ir išnaudojamas savo elektorato mobilizacijai bei visuomenės bauginimui. Matome tą Rusijoje, bet taip pat tą patį matome ir kitose valstybėse.
Pone Čeponi, kaip dažnai yra sutinkamas gąsdinimas homoseksualais? Ar toje visuomenėje tai yra paveiku? Ir kitas klausimas – apie realią situaciją, apie mažumų teises ir laisves. Pirmiausia – kaip dažnai vyksta gąsdinimas homoseksualais?
Baimė yar viena stipriausių apeliavimo technikų. Atkreipsiu dėmesį, kad šią reklamą buvo galima matyti svarbiausiuose valstybiniuose Rusijos kanaluose, kuriuos reikėtų vadinti propagandos kanalais. Taip pat atkreipčiau dėmesį į tai, kaip reklama sukonstruota.
Pirmiausia eilės tvarka išvardinamos vertybės, tačiau nė viena iš jų nėra vertinama, saugoma, jos nesilaikoma. Kalbant apie antrą reklamą, vaikai yra vienas stipriausių dirgiklių ir tai yra šimtaprocentinė propaganda, apeliavimas per vaiką į žmonių jausmus. Atkreipčiau dėmesį į frustracijos sukūrimą. Rodomas vaikas, kuris neturi tėvų, vyksta sėkmingiausia jo gyvenimo akimirka, geri jausmai užkeliami maksimaliai ir staiga vaikas supranta, kad jam nepasisekė taip, kaip jis tikėjosi. Tikrai stipri frustracijos atmosfera.
Nereikia tikėtis, kad mažumų teisės Rusijoje ginamos. Lygiai taip pat, kaip ir pirmam klipe buvo paminėta, kad yra daug skirtingų tautų, jos visos sėkmingai gyvena Rusijos Federacijoje. Tačiau reikėtų prisiminti, kad nė viena iš tų tautų savo noru toje teritorijoje neatsidūrė. Ne paslaptis, kad dideliame imperiniame puode bandoma ištirpdyti tas tautas, kad jos pamirštų savo papročius, kalbą ir vieną dieną pasakytų: „Esu rusas, mano tėvynė yra Rusija, savo šaknų nebeprisimenu.“
Tai, kad Rusija visų blogybių kaltininku laiko supuvusius Vakarus, – nieko nauja. Tačiau pastruoju metu rusams nebeįtinka net pats Romos popiežius Pranciškus. Jūsų dėmesiui – reakcija į popiežiaus pritarimą vienalytei partnerystei.
Ponia Armonaite, net popiežius neatsilaikė, pasisakė už vienalytę partnerystę. Ir sklinda grasinimas, kad krikščionys sukils, išeis su ginklais. Kokios jūsų mintys žiūrint šiuos reportažus?
Akivaizdu, kad mūsų kaimyninėje šalyje yra susiklosčiusi tam tikra tvarka, kad politika žengia koja kojon su bažnyčia, o ji žengia koja kojon su Putinu. Jiems neįprasta, kad katalikų bažnyčios lyderiai gali turėti kitokių, savarankiškų pamąstymų, kurie yra labai nauji lyginant su ankstesniu pačios katalikų bažnyčios aiškinimu.
Svarbu akcentuoti, kad Romos katalikų bažnyčia yra reikšminga Vakarų civilizacijos dalis, europinės civilizacijos ir istorijos dalis. Natūralu, kad į tai žiūrima kaip į tam tikrą priešą. Religijos laisvė sovietų laikais buvo didelis pasipriešinimo ginklas ir Lietuvoje. Taigi, tas demonizavimas turbūt yra natūralus dalykas, perduodamas iš kartos į kartą.
Prisiminkime, kaip imperatorė Jekaterina rašė laiškus Prancūzijos mąstytojams ir klausė, kaip jai valdyti Suomiją, Baltijos šalis ir kitus užkariautus kraštus. Jai buvo patarta juos demoralizuoti, neleisti burtis į religines bendruomenes, girdyti, atimti žemę ir turtą. Tokia filosofija toje šalyje jau daug amžių yra gyva, tęsiasi ir šiandien.
Taip, jakobinų veiksmai darė įspūdį Jekaterinai. Bet grįžkime į dabartį. Pone Čeponi, kalbėjimas apie tai, kad palūžo net ir katalikų bažnyčia. Reiškia, liko tik popai ir Putinas? Daugiau nieko, ar ne?
Taip. Norėčiau grįžti į senesnius laikus, į sovietų sąjungą. Ką tik matytos ištraukos kalbėtojas gyveno sovietų sąjungoje ir neturėtų pamiršti, kad tikėjimo, religijos tuo metu ten nebuvo. Jokios tikėjimo laisvės. Šventyklos buvo griaunamos, dešimtys tūkstančių dvasininkų buvo tremiami į Sibirą. Manoma, kad vėliau naujosios Rusijos kūrėjai suprato, kad tamsią Rusijos liaudį palikt be tikėjimo ir kažkaip ją valdyti yra daug sudėtingiau, nei su tikėjimu. Ir prieš 30 metų jie tapo didžiausi tikėjimo ir religijos gynėjai.
Į metinius renginius, kurie vyksta Kremliuje, visada pakviečiami skirtingų religijų atstovai. Oficialiai su jais gražiai elgiamasi, tačiau vėliau – nelabai pagarbiai. Žinoma, jei konstruoji save kaip tikėjimo, vertybių gynėją, tau reikalingas ir priešas. Tačiau priešas taip pat turi panašų į tavo tikėjimą. Kaip atskirti tą priešą? Reikia surasti kažkokių kabliukų, kažkokių skilimo linijų, per kurias atotrūkis Rytų nuo Vakarų ir šioje srityje taip pat didėtų.
Ponia Armonaite, kodėl Kremliui toks svarbus artimas ryšys su stačiatikių bažnyčia?
Žmonės renkasi į mišias, bažnyčios vadovai turi didelę įtaką žmonėms. Matyt, iš tiesų Dievas yra didesnis autoritetas nei politikas. Tai labai svarbu. Kita vertus, galbūt ir savo paties, savo valdžios prigimtis jau kildinama iš kažkokių aukštesnių jėgų. Ne iš žmonių, ne kaip žmonių valios išraiška, o kaip iš kažkokios savaiminės duotybės. Nes kai tave renka jau nežinia kiek dešimtmečių, gal net ir neišrenka, nes nėra laisvų rinkimų ir laisvos žiniasklaidos, tada savaime jautiesi vertybe, tarsi iš dangaus nuleista Rusijai.
Pone Čeponi, mes „Propagandos dekonstrukcijose“ jau esame kalbėję ir apie patriarchą, kuris iš esmės yra valdžios sistemos dalis, tikrų tkriausias oligarchas, susijęs su daugybe verslų, taip pat ir su šešėliniais, su nelegalia akcizinių prekių prekyba ir t.t.
Bet grįžtant prie to, ko klausiau ponios Armonaitės. Kodėl svarbus tas ryšys, kodėl pastaruosius kelis dešimtmečius artimas bažnyčios ir Kremliaus ryšys imtas taip smarkiai eskaluoti?
Išmokta pamoka. Tai dar vienas įtakos, propagandos įrankis, per kurį galima valdyti vidinę Rusijos auditoriją. Rusijos bažnyčios įtakos ribos pereina ir į kitas valstybes, pavyzdžiui, Sakartvelą. Jų pačių atliktose studijose matoma, kad labai didelė įtaka daroma per bažnyčią, labai nemažai propagandinių žinučių žmones pasiekia šiuo kanalu. Kita vertus, gyvenimo sąlygos Rusijoje negerėja, matome rublio kursą, matome kitus pasiekimus kosmoso, technikos srityje. Religija yra viena priemonių, kuri gali išlaikyti piliečius lojalius. Juolab, kad ir valstybės vadovas deklaruoja esąs labai aktyvus tikintysis, palaikantis artimą santykį su bažnyčios vadovu, kuris priskiriams ir prie nusikalstamo pasaulio, ir prie Rusijos jėgos struktūrų.