Pradėkime nuo aktualijų. Rusijos valstybinė žiniasklaida nesiliauja džiūgavusi, kad rusų „taikdariams“ įžengus į Kalnų Karabachą čia pagaliau įsivyravo ramybė, o Kremliui nepatinkančio Armėnijos premjero Nikolo Pašiniano dienos jau esą suskaičiuotos.
Plika akimi matyti, kad informacija pateikiama taip, kaip reikia Kremliui: demonstruojama Rusijos karinė galia, o rusų kariai išvaduotojai neša šviesų rytojų karo išvargintiems žmonėms.
Kelios ištraukos apie rusų „taikdarystę“ Kalnų Karabache ir neramumus Jerevane.
Pone Laurinavičiau, jūsų nuomone, kokių galimybių įgyja Rusija, įvedusi apie 2 tūkstančius karių ir įvairios karinės technikos į Kalnų Karabachą?
Pone Laurinavičiau, ar Rusijai buvo naudingas šis karas?
Sunku pasakyti, ar pats karas yra naudingas Rusijai. Gal labiau rezultatas. Iš to, ką matome dabar, galime sakyti, kad Rusija nepralaimėjo. Yra daugybė svarstymų, kurie labiau laimėjo. Galime sakyti, kad Turkija, ji labiau sustiprino savo pozicijas. Bet Rusija tikrai nepralaimėjo. Tai, kas įvyko, tas planas, pasiūlytas kaip neva išeitis, yra Rusijos. Galima neabejoti, kad Rusijos pasiūlytas planas tikrai nėra Rusijai nenaudingas. Manau, kad Rusija mažų mažiausiai nepralaimėjo.
Pone Janukoni, kuo jūs aiškinate Rusijos žiniasklaidos puolimą prieš Armėnijos vadovą?
Greičiausiai Armėnijos premjeras iš pat pradžių nebuvo pats geriausias variantas Rusijai. Ir tas rezultatas, kurį turime kaip Armėnijos ir Azerbaidžano karo pasekmę, yra tai, kad Armėnija patyrė labai didelių nuostolių. Kai kurie ekspertai tai vertina kaip Rusijos pamokymą Armėnijai.
Nuo pat pradžių Kremlius Armėnijos premjerą vertino ypatingai kritiškai. Armėnija oficialiai nesikreipė pagalbos į Rusiją. Ar tas tarpininkavimas vertintinas kaip proazerbaidžanietiškas rezultatas?
M.Janukonis: Manau, Rusija siekia, kaip Marius Laurinavičius minėjo, savo geopolitinių tikslų. Galima vertinti, kad Rusija šiek tiek laimėjo šioje situacijoje, nes jos pajėgos atsidūrė ne tik Armėnijoje, kur jos buvo ir anksčiau, bet ir Azerbaidžano teritorijoje. Dabar Rusijos kariuomenė saugo per Azerbaidžano teritoriją einantį koridorių, jungiantį Jerevaną su Kalnų Karabachu. Ten yra dar vienas koridorius, kurį šios pajėgos turėtų saugoti. Jis jungia Azerbaidžaną su Nachičevanės rajonu.
Žinoma, kad Rusijos valstybinė žiniasklaida, jei taip galima pavadinti tą valstybinę visuomenės informavimo instituciją, šlovina savo kariuomenę. Tačiau kuo jūs aiškinate vienašališką puolimą prieš Armėnijos premjerą ir jos vadovybę, pone Laurinavičiau?
Pirmiausiai turėčiau pataisyti, kad yra ne visuomenės informavimo, o dezinformavimo institucija, nes visuomenės informavimo bent jau valstybiniuose Rusijos kanaluose tikrai nėra. Kaip nėra ir žodžio laisvės bei normalios žurnalistikos. Toks ir yra jų tikslas, kai visi kanalai, visos dezinformacijos priemonės, gavusios kažkokais užduotis dezinformuoti, jas tikrai labai gerai vykdo.
Jei matome, kad vykdomas puolimas prieš vieną ar kitą asmenį, nesvarbu, ar tai Armėnijos premjeras, ar bet koks pasaulio politinis lyderis, visiškai akivaizdu, kad Kremlius turi interesą tą asmenį kaip nors žlugdyti. Nesu tikras, ar nuo pat pradžių N.Pašinianas netiko Rusijai. Manau, kad jo atėjimas į valdžią yra šiek tiek susijęs su kai kuriais vadinamaisiais bokštais Rusijoje ar Kremliuje. Bet pastaruoju metu, kaip dažnai būna, matyt nevykdė Kremliaus valios. Todėl ir vykdomi tokie puolimai.
Dar kelios ištraukos iš pagarsėjusių veikėjų pasisakymų apie įvykius Jerevane ir apie tai, kam iš tiesų priklauso Kalnų Karabachas.
Dar grįžkime prie N.Pašiniano. Pone Laurinavičiau, ar iš to, ką girdime Rusijos organe, pavadinkime taip, galima daryti prielaidą, kad ilgalaikis Rusijos tikslas yra pakeisti valdžią Armėnijoje?
Šiek tik kitaip formuluočiau klausimą. Tokios šalies kaip Armėnija, nors ji ne Baltarusija, negalima vadinti Rusijos provincija, bet ji tikrai labai priklausoma nuo Rusijos visomis prasmėmis ir net karine prasme. Dažnai tokiose šalyse, kai įvyksta valdžios keitimas, yra pakankamai sudėtinga pasakyti, kaip ir kam konkrečiai tai naudinga ir ar gali būti naudinga Rusijai. Aš tikrai manau, kad Pašinianas iš pradžių turėjo pakankamai ryšių tiek su Rusija, tiek su labai įtakingais Rusijos veikėjais.
Bet, kaip dažnai nutinka, turbūt nevykdė kažkokios Rusijos valios ir buvo nuspręsta, kad jis nebetinka. Kalbant apie jį ir apie kažkokią ilgalaikę perspektyvą, reikėtų kalbėti ne apie tai, ar tikslas yra nuversti vieną ar kitą asmenį. Ilgalaikis Rusijos tikslas yra įtvirtinti savo įtaką tokiose valstybėse kaip Armėnija. Kai ta įtaka vienaip ar kitaip susvyruoja ar yra nevykdoma kažkokia valia, tada Rusija gali imtis priemonių. Dezinformacija yra pati švelniausia priemonė, kurios imasi Rusija, kad būtų garantuoti jos imperiniai ar imperinės politikos tikslai.
Pone Janukoni, pratęskime šią temą. Iš tiesų, tikras paradoksas. Tie, kas stebi tarptautinę situaciją, žino, kad Rusija ir Armėnija, o tiksliau – Rusija Armėnijai ilgą laiką buvo pagrindinis sąjungininkas. Daug kas juokavo, kad Rusijos ambasada Jerevane yra svarbesnis pastatas už vyriausybės pastatą. Dabar situacija yra visiškai pasikeitusi. Ką tai reiškia ir kur tai veda?
Manau, kad šiuo atveju turime kalbėti apie Rusijos įtakos plėtimą. Kokiais metodais tai gali būti padaryta ir kokios priemonės panaudotos, palikčiau vertinti politikos ekspertams. Be abejo, ilgalaikis Rusijos interesas yra pozicijų stiprinimas Pietų Kaukaze. Armėnija yra ta šalis, kurioje Rusija nuosekliai plėtė savo įtaką, taip pat ir karinių pajėgų buvimą. Žinome, kad Armėnija geopolitiškai yra pakankamai sunkioje situacijoje, nes nėra gerų santykių su kaimynine Turkija, kitas kaimynas – Iranas. Ir tik Gruzija yra Armėnijos koridorius į išorinį pasaulį.
Jūsų dėmesiui – dar keli siužetai, rodyti per Rusijos valstybinę televiziją. Tai pasakojimai apie vadinamuosius Rusijos „taikdarius“ kituose karštuosiuose taškuose – Sirijoje, Venesueloje.
Ir trumpa ištrauka iš to, kaip vietiniai gyventojai sveikina rusų karius Kryme. Vėl tas pats leitmotyvas: rusų armija – išvaduotoja, kurią vietos gyventojai sutinka su gėlėmis ir džiaugsmo ašaromis.
Pone Janukoni, kokios mintys kyla stebint šiuos reportažus?
Mes dažnai vartojame sąvoką „Rusijos taikdariai“, tiksliau – Rusija pati naudoja šią savoką. Ją galima priimti kaip realų terminą, bet tai iš tiesų yra ir Rusijos naratyvo dalis, kuria Rusija siekia kurti neva taikos siekiančios šalies įvaizdį. Kaip įvaizdį šalies, neva siekiančios sutaikyti konfliktuojančias šalis ar įvesti tvarką kurioje nors teritorijoje.
Bet kai mes kalbame apie taikdarius, tarptautinėje praktikoje taikdariai dažniausiai suprantami kaip pajėgos, turinčios kokios nors tarptautinės organizacijos mandatą. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų ar kitos tarptautinės organizacijos. Šiuo atveju tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tiek Ukrainoje Rusija veikia vienašališkai. Ji pavadino savo pajėgas taikdariais, neprašė niekieno sutikimo, niekieno mandato ir tiesiog pastatė visus prieš faktą. Manau, tai svarbus momentas, į kurį visą laiką reikia atsižvelgti.
Pone Laurinavičiau?
Galėčiau tik pritarti. Kolega labai svarbų aspektą paminėjo, nes ir Lietuvoje dažnai kalbama apie Rusijos taikdarius. Pridurčiau, jog taikdariai skiriami tam, kad konfliktas ar problema būtų išspręsta. Rusijos pajėgos, kurių tikrai negalima vadinti taikdariais, yra skirtos tam, kad tas konfliktas liktų amžinas. Pasižiūrėkime į Abchaziją, Šiaurės Osetiją, Moldovą. Į bet ką. Tai yra problemos dalis, o ne sprendimo būdas. Kalbant apie Rusijos pajėgas, net ten, kur jos oficialiai yra taikdariai, vartoti šį terminą yra didžiulė klaida.
Dabar greitai bandau prisiminti ir neprisimenu tokio Rusijos karių dalyvavimo esamuoju laiku su tarptautiniu mandatu šiuo metu pasaulyje. Gal aš klystu, bet kalbant apie Siriją, Moldovą, jau nekalbant apie Ukrainą – tokio tarptautinio mandato turbūt nėra nė vienoje teritorijoje? Tiesa, pone Laurinavičiau?
Vadinasi, rusų taikdariai, tarptautinės teisės požiūriu, šiuo metu pasaulyje neegzistuoja?
Nėra tokio dalyko kaip Rusijos taikdariai. Yra Rusijos pajėgos, kurios, kaip kalbėjome anksčiau, užtikrina Rusijos geopolitinius interesus. Tai yra esminis skirtumas nuo taikdarystės misijos. Taikdarių misija yra išspręsti konfliktą, o Rusija savo pajėgas, kad ir kaip jos būtų pavadintos, siunčia tik tam, kad užtikrintų savo geopolitinius interesus.
Pone Janukoni, kitaip tariant, jei nėra Jungtinių Tautų, ar ESBO, ar kitokios visuotinai pripažintos organizacijos mandato, jokių taidarių būti negali, tai tiesiog yra okupacinės pajėgos?
Taip yra suprantama tarptautinės teisės požiūriu. O jei vertintume, pavyzdžiui, Siriją, šioje šalyje Rusijos karinės pajėgos net išoriškai nepriminė taikdarių, nes jų užduotis buvo labai konkreti: vykdyti kovines užduotis ir padėti Sirijos liaudies armijai kovoti su sukilėliais. Tai karinė veikla, nors Rusija dažnai tai vadina taikdarių vardu.