Cheminių atliekų saugyklos po senomis užtvankomis – pakaktų vieno sprogmens, kad Donbase prasidėtų ekologinė katastrofa

Daugiau nei milijono tonų cheminių atliekų saugykla tarp ukrainiečių kariuomenės ir pasiskelbusios, pasaulio visuomenės nepripažintos Donbaso liaudies respublikos (DLR) pajėgų, tarp Torecko ir Horlivkos, taip pat pusė milijono tonų cheminių atliekų ties sankirtos linija – Avdijivkoje, net dabartinio pavojingo Donbaso mastais – didžiulė problema.

Karinių veiksmų metu į šiuos be galo pavojingus mirtį nešančius skystos chemijos ežerus jau buvo pataikę sviediniai, o šalia teka Kazenyj Torecis – nedidelė upė iš Šiaurinio Doneco vandens baseino, kuris yra didžiausia vandens arterija Rytų Ukrainoje.

Jos ištaka – Rusijoje, Belgorodo srityje, toliau upė kerta Ukrainos sieną, teka Charkovo, Donecko ir Luhansko sritimis, paskui vėl grįžta į Rusijos teritoriją, į Rostovo sritį. Būtent todėl Rusijos ir Ukrainos miestams vienodai gresia ekologinė katastrofa, jei per šaudymus stipriai nukentėtų neišleidžiamųjų paviršinių nuotekų tvenkinys.

Kiekvienas nesėkmingai pataikęs sviedinys gali pažeisti tų paviršinių nuotekų tvenkinių užtvanką, ir per kelias paras tūkstančiai tonų koncentruotų nuodų pasiektų vandenvietę, aprūpinančia geriamuoju vandeniu Luhanską ir jo sritį, o dar per dvi paras patektų į Šachtų Kamensko, miesto su 88 tūkst. gyventojų Šiaurinio Doneco pakrantėje, Rostovo srityje, Rusijoje, vandenvietę.

„Spektro“ korespondentui pavyko apsilankyti vienoje iš pavojingiausių saugyklų, esančių neutralioje juostoje ties fronto linija, tuo metu, kai dėl tam tikros padėties buvo sudarytos paliaubos – abipusiu susitarimu, laikinai nutraukė ugnį, kad galėtų supilti pylimą ir sutvirtinti užtvanką aplink vieną iš dviejų dirbtinių ežerų-atliekų saugyklų, priklausančių moksliniam gamybiniam susivienijimui „Inkor ir Ko“, (buvusiai Dzeržinskio fenolio gamyklai), vienam iš didžiausių pasaulyje koksochemijos produktų – naftalino, fenolio ir krezolių – gamintojų.

Cheminio apnuodijimo grėsmė visoms pusėms tiek akivaizdi, kad dėl pavojaus neutralizavimo šiose vietose netgi reguliariai nutraukia kovos veiksmus.

Labai sunkiai, bet dažniausiai visgi sėkmingai šiame ir kituose tokio pobūdžio taškuose vyksta derybos dėl savotiškų humanitarinių technologinių paliaubų – kad remontą atliekantys darbininkai ir specialistai galėtų dirbti.

Rožinis ežeras

Stepė tarp Ukrainos kontroliuojamo Torecko ir jos nekontroliuojamos Horlivkos. Iš kairės – pylimas su Ukrainos vėliava, iš dešinės – su DLR vėliava. Tarp jų, arčiau Ukrainos pozicijos, plyti rožinis cheminis vandens telkinys. Saugomi Bendro paliaubų paisymo kontrolės centro ukrainiečių karių patrulių, darbininkai tvirtina užtvanką.

Ukrainiečiai kariai – apšaudomoje zonoje, ESBO stebėtojai – saugiu atstumu, bet tiesioginio matomumo zonoje, o gamyklos darbininkai užsiima pylimo tvirtinimu. Kaip praktiškai visi civiliai specialistai šiame kare – be neperšaunamųjų liemenių ir be šalmų.

„Mes stebime, jei prasidėtų šaudymas, iš karto duotume signalą ESBO stebėtojams, o jie susisiektų su ta puse“, – taip po dokumentų patikrinimo apibūdino situaciją vienas kariškis.

„Ta pusė“ – DLR. 2014 m. rudenį pradėjo veikti Bendras ugnies nutraukimo klausimų kontrolės ir koordinavimo ir šalių atribojimo linijos stabilizavimo centras (ukr. SCKK).

Jį suformavo iš ESBO stebėtojų ir ukrainiečių bei rusų karininkų, kurie iš pradžių kartu sprendė neatidėliotinus klausimus – pavyzdžiui, apsauginės užtvankos šalia cheminių atliekų sąvartyno sutvirtinimo klausimas. Tačiau 2017 m. gruodį visi rusai karininkai išvyko iš Ukrainos.

Jų vietas SCKK biuruose Ukrainos nekontroliuojamoje teritorijoje užėmė pasiskelbusių respublikų ginkluotųjų pajėgų atstovai. Jie pasiskelbė Centro dalimi, „atstovaujančia DLR ir LLR“ (Luhansko liaudies respublika). Iš esmės visa ši istorija akivaizdžiai rodė, kaip rusai siekia priversti Kijevą pradėti tiesioginius kontaktus su LLR. Nuo to laiko Bendro centro ukrainietiškoji dalis dirba ne kartu, o savarankiškai. O elektros laidų remontas ir užtvankų sutvirtinimas (cheminių atliekų) kaupimo vietose vyksta, tarpininkaujant ESBO misijai Ukrainoje.

„Pernai buvo pavojinga dirbti, šiemet tiesiog papildomai sutvirtiname, svarbiausius užtvankos [sutvirtinimo darbus] atlikome 2018 m.“ – pasakoja nepanorėjęs viešinti savo tapatybės vietinis specialistas. Čia viskas vyksta griežtai – tiek kariuomenėje, tiek gamykloje.

„Pernai daug šaudė, o šiemet kol kas ramu, ir dėl neišleidžiamųjų paviršinių nuotekų tvenkinio – bus ramu“, – tikina mus ukrainietis karininkas iš Bendrojo paliaubų paisymo kontrolės centro. Jis irgi nepasako savo pavardės ir nesutinka kalbėti prieš filmavimo kamerą.

Gamybos atliekų saugyklos

Fenolio gamykla Torecke, Donbase, pastatyta daugiau nei prieš 100 metų, dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Šiuo metu tai – Rinatui Ahmedovui priklausanti įmonė „Inkor ir Ko“. Įmonę modernizavo, liovėsi nekontroliuojamai pilti atliekas į jų saugyklas stepėje. Bet seni, didžiuliai, ilgus dešimtmečius kauptų nuodingų medžiagų rezervuarai niekur nedingo. O dabar, karo metu, jie akivaizdžiai kelia grėsmę.

Šiuo metu sunku netgi įvertinti problemos mastą. Niekas niekada nėra skaičiavęs, kokie būtų tikėtino tūkstančių tonų koksocheminio kuro ir fenolio gaminių atliekų išsiliejimo į vietos upes padariniai. Čia, prie Horlivkos ir Torecko, surinkti skysto pavidalo itin toksiniai fenolio junginiai – tai koksocheminės žaliavos perdirbimo atliekos, arba – gamybos atliekos. Todėl šios atliekų saugojimo vietos vadinasi gamybos atliekų saugyklomis.

Fenolis ir formaldehidas žudo absoliučiai viską, net mikroorganizmus. Jie pažeidžia žmonių ir gyvūnų odą, gleivinę, sukelia cheminius nudegimus, pažeidžia kepenis, inkstus ir centrinę nervų sistemą.

„Inkor ir Ko“ specialistai savo gamybos atliekų saugyklas stengiasi apžiūrėti kartą per savaitę – kiekvieną kartą tai būna dviejų savaičių pasiruošimo ciklas, suderinant ramybės laikotarpius ir skiriant po du ESBO stebėtojus patrulius iš abiejų sankirtos pusių.

Derybos dėl būtinų remonto darbų atlikimo ir dėl savotiškų technologinių paliaubų tarp abiejų pusių vyksta sunkiai, bet įprastai – rezultatyviai. Pernelyg didelis nuodingų medžiagų nutekėjimo pavojus.

Čia, ties fronto linija prie Horlivkos, chemijos ežeras ne vienas – už kelių šimtų metrų į dešinę yra dar viena „Inkor ir Ko“ gamybos atliekų saugykla su daugiau nei 270 tūkst. tonų garuojančių rūgštinės kilmės atliekų. O žemiau šių dviejų objektų su beveik milijonu tonų 1-os pavojingumo klasės cheminių atliekų – didelė skysta „upė“, į kurią faktiškai suteka anglies perdirbimo procesų atliekos iš Dzeržinskio centrinio sodrinimo fabriko (DCSF). Šioje cheminėje upėje – aštuoni milijonai pačios žemiausio – 4-os klasės pavojingumo atliekų, bet jos kartu su gamyklos „Inkor ir Ko“ dviem perdirbtų cheminių atliekų saugyklomis sudaro didžiulę „bombą“ – jei įgriūtų kurios nors iš aukštutinių atliekų saugyklų užtvanka, jos cheminės medžiagos iš karto patektų į skystą DCSF atliekų upę ir per kelias dienas su bendru srautu patektų į artimiausią geriamojo vandens vandenvietę.

Jei tokia „ekologinė mina“ patektų į upę, kuri teka pro daugelį Ukrainos miestų į Rusiją ir į Azovo jūrą – [įvyktų] visoms konflikto pusėms akivaizdi katastrofa. Labai sunkiai, bet dažniausiai sėkmingai dėl šio ir kitų taškų sąlyčio linijoje vyksta derybos dėl savotiškų humanitarinių technologinių paliaubų – kad remonto darbininkai ir specialistai galėtų dirbti.

„Domino efektas“

„Užtvanką reikia sutvirtinti, bet nėra kuo sutvirtinti, – „Spektrui“ aiškino ESBO koordinuojančiojo biuro Kijeve ekologinės stebėsenos grupės vadovė, technikos mokslų daktarė, ekologijos auditorė Irina Nikolajeva. – „Inkor ir Ko“ darbuotojai sutvirtina ją priemoliu, bet jis – netinkama medžiaga užtvankai (priemolį lengvai nuplauna net lietaus vanduo – „Spektras“), o priėjimo prie molio karjero jie neturi – viskas liko Ukrainos nekontroliuojamoje teritorijoje.“ I. Nikolajeva vadovauja grupei specialistų, kurie nuo birželio aiškinasi, kokia kenksmingų atliekų saugyklų padėtis Donbase. Mokslininkų darbą finansuoja ESBO koordinuojantysis biuras Kijeve.

„Būtent mūsų grupė turi labai tikslų pavadinimą: „Esamos gamybos atliekų saugyklų būklės ir galimo jų avarinio poveikio vandens objektams, karinių veiksmų atveju, tyrimas“, – „Spektrui“ pasakojo I. Nikolajeva. – Mes susikoncentravę į užbėgimo už akių avarinėms situacijoms politiką. Žinome, kad rezervuaruose – sunkioji chemija, kad šių hidrotechninių įrenginių techninė būklė prasta (faktiškai – avarinė), taigi modeliuojame „avarinius scenarijus“ ir teiksime rekomendacijas, kokią veiklą ir kokios tarnybos (įmonės ir valstybinės institucijos) turi atlikti, siekiant užkirsti kelią avarijai ir avarijos atveju. Taip pat ieškome technologijų ir finansavimo šaltinių šių atliekų perdirbimui / neutralizavimui ir įspėjimo sistemų pirkimui.“

„Vienas iš aspektų, kuriuos čia tiriame, – tai „domino efektas“, – sako I. Nikolajeva. – Jei tyrime pabrėžiame žodžius „karinių veiksmų sąlygomis“, tai norime pasakyti, kad bet koks sprogmuo gali išprovokuoti seismiką. Turint omenyje tuštumas po gamybos atliekų saugyklomis (turima omenyje kanalai po senomis anglies šachtomis – „Spektras“), vieną dieną įgrius saugykla – ir viskas. Tai ne siaubo filmas, tai – realybė. Žinome, kad atliekų rezervuaruose – sunkioji chemija, kad jų [rezervuarų] techninė būklė prasta, faktiškai – avarinė. Ir modeliuojame „avarinį scenarijų“. Aiškinsime įmonių ir valstybės tarnybų vadovams, ką daryti, kad būtų išvengta avarijos, ir kaip elgtis, jei ji visgi įvyktų.“

Ekspertės teigimu, iš 199 gamybos atliekų saugyklų Donbase Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje yra 74, likusios – nepripažintų respublikų teritorijoje. Mokslininkai jas suklasifikavo pagal cheminių medžiagų pavojingumą, jų kiekį vienoje ar kitoje saugykloje ir pagal atstumą iki karinių veiksmų teritorijos. Pačiomis pavojingiausiomis pripažintos 10 saugyklų – po 5-ias Luhansko ir Donecko srityje.

Tarp jų – du nuodingi gamyklos „Inkor ir Ko“ ežerai, Dzeržinskio centrinio sodrinimo fabriko nuotekų kaupykla ir dvi Avdijivkos koksochemijos gamyklos (didžiausios Europoje tokio pobūdžio gamyklos) cheminių atliekų saugyklos.

Avdijivka – Ukrainos kontroliuojamas miestas, bet ir jo pakraščiuose, ir apylinkėse periodiškai vyksta mūšiai.

Kenksmingų atliekų saugykla įrengta netoli nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pozicijų. Šalia gamyklos – paviršinių nuotekų tvenkinys, iš kurio nuo 2001 m. neišleido nuotekų. Oficialiais duomenimis, čia – 443 tūkst. tonų fenolio, sieros, naftalino ir kitų itin toksinių medžiagų junginių – vadinamųjų flotacijos atliekų iš sodrinimo fabrikų. Šiuose nuodinguose ežeruose sukaupta amonio sulfato, sieros rūgšties, naftalino, formaldehidų, fenolio gamybos atliekų karbonatinio šlamo (filtruojamo skysčio nuosėdos) pavidalu – tai fenoliai, šarminės atliekos ir daugelis kitų cheminių medžiagų. Visa Avdijivka buvo daug kartų apšaudyta, vien į koksochemijos gamyklos teritoriją pataikė apie 300 sviedinių ir raketų „Grad“, žuvo 12 gamyklos darbininkų – daugiausia eidami į darbą ir iš darbo.

„Sviediniai pataikė ir į vieną „Inkor ir Ko“ bei į vieną Avdijivkos saugyklą, t. y. buvo apgadintos dvi iš penkių atliekų saugyklų. Kaip ekspertė, neklasifikuočiau rizikos lygio – jei sviedinys pataikys į Avdijivkos koksochemijos gamyklos cheminių atliekų saugyklą, žalos bus ir upėms, ir visai vandens sistemai. Tiesa, cheminės atliekos iš Avdijivkos ne taip greitai pasieks geriamojo vandens šaltinius, kaip [cheminės atliekos] iš saugyklos tarp Horlivkos ir Torecko. Ten, Avdijivkoje, artimiausia požeminė vandenvietė – techniniam vandeniui, bet sviediniui „sėkmingai pataikius“ į šią saugyklą, vis tiek amžiams ištiks pasaulio pabaiga, žus visa gyvybė – chemija ten sunkioji, rimta, benzpirenai, sulfatai, viskas, kas įmanoma...“ – I. Nikolajeva ragino „Spektr“ korespondentą neskirstyti saugyklų ir pavojingas ir mažiau pavojingas.

Bet, kaip sakė ekspertė, vienoje iš „Inkor ir Ko“ saugyklų yra garuojančių rūgščių. „Asmeniškai aš po pusvalandžio pasivaikščiojimo po šią atliekų saugyklos užtvanką užtinau naktį, ten labai pavojingos atliekos, be kaukių ir be respiratorių geriau ten neiti – tokia būtų viena iš mūsų rekomendacijų“, – pasakojo I. Nikolajeva.

„Suprantate, kokia problema? Dvi cheminių, sunkiųjų, labai pavojingų atliekų saugyklos, o faktiškai po jomis – toji DCSF „upė“, kur jie paprasčiausiai supila savo atliekas į reljefą, t. y. ten nėra saugyklos, nėra kokių nors atitveriančių įrenginių, jau nekalbu apie izoliaciją. Visur buvau, bet toko dalyko niekur Ukrainoje nemačiau!“ – piktinosi tuo, ką pamatė prie Torecko, ekologijos auditorė.

Torecko centrinis sodrinimo fabrikas nematė savo gamybos atliekų saugyklos ištisus penkerius karo metus, dabar, padedant ekologams, susipažino su kaimynais iš fenolio gamyklos, galbūt galės pasinaudoti vienomis iš jų „paliaubų“ arba „užsakyti“ savo.

I. Nikolajeva pasakojo, kad šiuo metu mokslininkai ir ekologai skubiai ieško tarptautinių kompanijų, kurios galėtų imtis Donbaso cheminių gamybos atliekų tarp Torecko ir Horlivkos. Be to, būtina rasti finansavimą ir įrengti užtvankose automatines, anksti pažeidimus fiksuojančias sistemas. Jos reaguoja į cheminį aktyvumą ir, esant bet kokiam judėjimui, turėtų siųsti signalą įmonei ir gelbėtojams.

„Visi, esantys žemiau, turi žiūrėti aukštyn“

Ilgus metus Rusija ir Ukraina sėkmingai vykdė bendrą pasienio vandens objektų kontrolę ir apsaugą. Susitarimas dėl bendradarbiavimo buvo pasirašytas 1992 m. rudenį, formaliai jis galioja iki šiol. Nuo dešimto dešimtmečio vidurio atsirado susitarimų dėl ekologinės ir hidrometeorologinės stebėsenos, o nuo 2006 m. funkcionavo duomenų apie pasienio vandens telkinių būklę Šiaurinio Doneco upių ir Azovo jūros baseinuose būklę.

Dviejų valstybių bendradarbiavimą regione buvo galima pavadinti pavyzdiniu.

Iš Rusijos pusės šias programas visada kuravo Federalinė vandens išteklių agentūra. „Spektras“ ne kartą kreipėsi į ją su dviem konkrečiais klausimais: 1) ar Dono vandens išteklių baseino kryptimi fiksuojama tarša, susijusi su kariniais veiksmais Donbase? 2) ar sukurta planų, kaip reaguoti, kilus nepaprastosioms situacijoms?

Kaip rašo „Spektro“ korespondentai, jiems pažadėjo rusų eksperto Šiaurinio Doneco klausimais atsakymus, bet atsakymų į savo užklausą jie nesulaukė. O Šiaurinio Doneco vandens išteklių baseinų valdyba (VIBV) pateikė visą prašytą informaciją.

Ukrainos VIBV viršininko pavaduotoja Natalija Belocerkovskaja ir ESBO koordinuojančiojo biuro Kijeve finansavimo poskyrio atstovas Eduardas Osinskis atliko tyrimą, kurio rezultatus turi „Spektras“.

Jei kiltų nepaprastoji padėtis, t. y. įgriūtų Avdijivkos koksochemijos gamyklos užtvanka, cheminiai teršalai per dvi savaites įveiktų atstumą iki Šiaurinio Doneco upės ir iki Popasnos rajono vandenvietės, kuri aprūpina geriamuoju vandeniu daugiau nei pusę milijono žmonių (Ukrainos) nekontroliuojamoje teritorijoje Luhanske ir jo srityje. Šį rodiklį – 14–15 parų – specialistai vadina „bendruoju nutekėjimo laikotarpiu“.

Jei įlūžtų fenolio gamyklos „ Inkor ir Ko“ atliekų saugyklos užtvanka, bendrasis nutekėjimo laikotarpis iki to pačios Popasnos vandenvietės būtų kur kas trumpesnis – nuo 3 iki 9 dienų. Per kelias dienas nuodai pasiektų, tarkime, Rusijos Šachtų Kamensko miestą, niekas Slovjanske neskaičiavo.

„Veikia paprasčiausias principas ir praktika – visi, kurie yra „žemiau“ srovės, turi žiūrėti „aukštyn“ – kas iš ten teka, kokie galimi to padariniai?“ – sako VIBV viršininko pavaduotoja N. Belocerkovskaja. – Rostovo sritis žemiau. Mes kategoriškai nebendraujame su Rusijos puse. Turėjome susitarimą su Rusijos federacija, bet nuo 2014 m. nebėra jokios sąveikos.“

„Šiuo metu vyksta karas, jokių santykių [su Rusija] neturime, – teigė VIBV viršininkas Sergejus Trofančiukas. – Yra tam tikri Minsko susitarimu reglamentuoti santykiai, bet mes, kaip baseinų administracija, į juos neįtraukti, ten dalyvauja kompanija „Donbaso vanduo“ kartu su Popasnos vandens kanalo atstovais – (Ukrainos) nekontroliuojamų teritorijų aprūpinimo vandeniu klausimais, tai vien ūkio klausimai. O mūsų į pokalbį nekviečia.“

Kol kas VIB specialistai neskambina pavojaus varpu – juos dominančioje Šiaurinio Doneco atkarpoje jie fiksuoja tik 5 proc. padidėjusį vandens taršos lygį, siejamą su karo veiksmų padariniais. Tačiau vandenį tyrimams VIBV ima iš Šiaurinio Doneco ties Lisičiansku. Pakanka pažvelgti į žemėlapį, ir supranti – vanduo imamas iš ten, kur Šiaurinis Donecas dar nesiekia karo veiksmų zonos, užtvindytų šachtų ir „ornažinės upės“, atitekančios iš šachtos „Zolotojė“ ir nutekančios į vieną iš Šiaurinio Doneco intakų.

Bet tai Ukrainos VIBV jau nejaudina, nes toliau vanduo teka į Rusiją. Čia praverstų duomenys apie vandens užterštumą Rusijos teritorijoje, tačiau nė viena Rusijos žinyba neatsiliepė į „Spektro“ užklausas.

Tarp dviejų valstybių nėra ir apsikeitimo duomenimis ekspertų lygiu. I. Nikolajeva ką tik grįžo iš Budapešto, ten specialiame seminare, skirtame dviem konvencijoms – vandens ir pasienio – skaitė ataskaitą apie mokslininkų ir ekologų tyrimus Donbase. Jos teigimu, baseinų upių komisijų darbuotojai iš visos Europos aktyviai domėjosi, ar šiuo metu Rusija ir Ukraina keičiasi duomenimis. Siūlė sukviesti neutralioje vietoje baseinų valdybos atstovus iš Ukrainos ir iš Rusijos pusės.

„Aš, kaip pilietė ir ekspertė, nesu prieš, – sakė I. Nikolajeva, – bet kai bendravau su Ukrainos baseinų valdybomis, visi kartojo tą patį: „Niekas nedirbs su Rusija, bendri susitikimai neįmanomi.“ Bet jei įgrius atliekų saugyklos Donbase, be geriamojo vandens liks ir Ukrainos, ir Rusijos miestai.“